Kultūra

2021.11.07 07:00

37 metai su Faustu Latėnu: kompozitoriaus našlė apie teatro kraujomaišą, jausmų ugnikalnį ir lagaminą su keliais dugnais

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.11.07 07:00

„Mano gyvenimas su Faustu Latėnu, tie 37 metai – kaip Neapolio įlankos peizažas: saulėta, mėlynas vanduo, raižytos jūros pakrantės, apelsinai ir... Vezuvijus tolumoje. Ugnikalnis, kuris bet kada gali išsiveržti. Visa, ką gyvenime patyriau gero, tą nuolatinį palaikymą kasdienybėje ir darbuose, keliones, pažintis su kino ir teatro žvaigždėmis, ir ką patyriau blogo, – iš to paties žmogaus. Turbūt kiek žmogus skleidžia šviesos, išskirtinio gėrio ir grožio, tiek ir panardina į tamsą“, – sako Vilniaus dailės akademijos docentė, dailėtyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė.

Kompozitoriaus, Nacionalinės premijos laureato Fausto Latėno širdis sustojo pernai lapkričio 3-iąją, reanimobiliui riedant po tiltu sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje. Per 64 metus menininkas, Eduardo Balsio auklėtinis paliko nepakartojamų kūrinių, šiandien skambančių pasaulio teatruose ir koncertų salėse. Paliko ir nemažai paslapčių, neužbaigtų darbų. Tel Avive laukta jo operos „Dibukas“, o lapkričio 8-ąją per Rimo Tumino premjerą „Karas ir taika“ Maskvoje skambės jau ne Fausto, bet jam labai giminingo kompozitoriaus muzika.

Metinių proga LRT.lt kalbėjosi su kompozitoriaus našle Ramute Rachlevičiūte.

– Regis, F. Latėno kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengva. Jį ne vienus metus ignoravo, nepripažino.

– Per jaunųjų perklausas vyresnieji kompozitoriai, muzikologai jį nuolat kritikavo, kad lėkštas, paviršutiniškas, estradinis. Galima sakyti, jis vienas pirmųjų ėmė eksploatuoti kičą. Tačiau kičas kaip inspiracijos šaltinis juk savaime nėra kičas. Išgirdę Fausto rašytą tango, pasadoblį ar kurį kitą šokį, vadino tai nepagarba rimtajai muzikai. Mat rimta muzika turi būti nuobodi...

Kokius penkis ar šešis kartus jo nepriėmė į Kompozitorių sąjungą. Aišku, nervinosi, nors vaizdavo, kad jam tai nesvarbu. Tais laikais savo gaidas laikė sudėjęs mūsų lovoje, patalynės dėžėje. (Nusijuokia.) Išsitraukė Juozo Gruodžio technikumo laikais, kai jam buvo 16–18 metų, rašytus dalykėlius ir pateikė juos su dar vienu prašymu priimti į sąjungą. Buvo įvertinta, kad Latėnas pagaliau atėjo į protą, subrendo, pradėjo rašyti normalią muziką. (Juokiasi.) Nes kūrinių, dabar skambančių koncertų salėse, tada paprasčiausiai nepriėmė.

Kūrinių, dabar skambančių koncertų salėse, tada paprasčiausiai nepriėmė.

Vis dėlto savų kūrybos gerbėjų turėjo. Nors su jais galėjo susitikti tik alternatyviose, mažiau reikšmingose salėse. Pamenu įspūdingą kūrybos vakarą Meno darbuotojų rūmuose (dabar – prezidentūra), jį vedė muzikologė, teatro istorikė Vida Bakutytė, taip pat Viktoro Gerulaičio vestą susitikimą Kauno menininkų namuose.

Man visada imponavo Fausto paprastumas. Rašė muziką teatro grandams, bet niekada neatsisakydavo kurti ir mažesniems teatrams, provincijos trupėms. Ir nesirūpindavo, ar už tai bus atsilyginta, sakydavo, užsidirbsiu kitur. Niekada neprašė stipendijų, išskyrus tą trijų mėnesių kovidinę, kai sėdėjome uždaryti ir nežinojome, kas čia bus.

– Ar dėl šių aplinkybių teatras tada F. Latėnui tapo tarsi užuovėja, prieglobsčiu?

– Ne, jis visada svajojo apie teatrą, norėjo būti aktorius arba režisierius. Ta mintis jį nuolat lydėjo. Dar ne taip seniai, prieš 10 ar 12 metų, man išsakė idėją režisuoti spektaklį kamerinėje Jevgenijaus Vachtangovo teatro salėje. Atkalbinėjau, nors kūrybingumu nebejojau. Vis dėlto, sakiau, kam tau rizikuoti, naujoje srityje būsi laikomas debiutantu, žymiam ir pripažintam kompozitoriui šis vaidmuo nepritinka.

Labai bendravo su brolio Algio aktorių kursu (Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas, – LRT.lt), jiems akompanuodavo. Svarbiausias žmogus, jį įtraukęs į teatro pasaulį, globojęs, palaikęs, buvo šviesaus atminimo režisierė ir pedagogė Irena Bučienė. Ją nepaprastai gerbė.

Iš esmės teatro ir grynoji muzika jam buvo viena. Atrasdavo, užčiuopdavo motyvus įraše teatro spektakliui, paskui juos išplėtodavo kamerinėje muzikoje.

Faustas dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bendradarbiavo su kitais teatrais, režisieriais, tik su Oskaru Koršunovu nemėgino. 1996 metais pradėjo eiti kultūros viceministro pareigas. Paskui tapo prezidento Algirdo Brazausko patarėju kultūros reikalams. Jo paragintas įstojo į Socialdemokratų partiją.

Administracinis darbas jam sekėsi. Ir jį atlikdavo labai sąžiningai, rūpinosi kultūros pastatais, renovacija, bažnyčių restauravimu. Sulaukdavo daug dėkingumo.

– Kada prasidėjo F. Latėno tarptautinė karjera?

– Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos režisieriai pradėjo statyti spektaklius užsienyje. R. Tumino (taip pat ir Fausto) karjera prasidėjo Suomijoje, Islandijoje. Mačiau, kaip augo tie „trys muškietininkai“ – R. Tuminas, Adomas Jacovskis ir F. Latėnas.

Žvelgdama iš šių laikų matau, kad Adomas mokėjo tausoti sveikatą, atsirinkti pasiūlymus. O Faustas, atvirai sakant, neatsisakydavo jokio užsakymo, buvo darboholikas. Dirbo be atostogų, savaitgalių, namo į šeimą grįždavo prieš „Panoramą“. Po administracinių pareigų dar eidavo padirbėti į studiją. Visiškai nesiilsėjo. Tai jį ir pražudė.

2000 metais labai pašlijo sveikata, įsimetė nepakeliamas skausmas po šonkauliais. Faustas kentėjo iš paskutiniųjų, neleido kviesti gydytojo, tad slapta paskambinau greitajai pagalbai. Paaiškėjo, kad serga nepaprastai užleistu plaučių uždegimu. Vos liko gyvas, operacija truko 7 valandas. Puspenkto mėnesio pragulėjo ant sofos. Tada pirmą kartą gyvenime stabtelėjo, kad atgautų jėgas.

Kitus 20 metų, nuo 2000-ųjų iki 2020-ųjų, vėl nesiilsėjo nė dienos. Iš šono žvelgiant buvo geros sveikatos, prisižiūrėjo, bet darboholizmas jį pribaigė. Nežinau, kas jam pasidarė – tiesiog nesugebėjo atsisakyti užsakymų. Norėjo visur dalyvauti, visko imtis.

Nežinau, kas jam pasidarė – tiesiog nesugebėjo atsisakyti užsakymų, norėjo visur dalyvauti, visko imtis.

Rusijoje buvo labai garsus, jį ten vadino genijumi, pataikavo, meilikavo – atsilaikyti buvo nelengva. A. Jacovskis ne kartą patarė nusimesti kai kurių užsakymų, mažinti tempą. Tačiau jis mėgavosi tuo, kad yra reikalingas, užsimiršdavo darbuose.

Užtat man labai skaudu, kad tie (pavardžių neminėsiu), kurie dirbo palengva, jam visada pavydėjo, apkalbėjo už akių. Mėgavosi atostogomis, savaitgaliais, manė, kad Faustui viskas lengvai pavyksta... O Faustas dirbo juodai!


– Ar jums teko matyti trijulės repeticijas, kaip randasi spektakliai?

– Buvo labai įdomu stebėti, kaip trijulė dirba. Faustas sėdėdavo visų svarbesnių spektaklių repeticijose. Jam buvo įdomu maudytis teatre. Sakyčiau, paskutiniais metais kiek prarado nuovoką, kur gyvenimas, o kur teatras. (Šypteli.)

Teatras yra ypatinga terpė: intrigos, meilės istorijos, pavydas, apkalbos. Pavydo buvo daug. Iš replikų supratau, kad ir po mirties Faustui daugelis pavydėjo – laidotuvių, atminimui skirtų TV ir radijo laidų, dėmesio. Keista, kad galima pavydėti mirusiam žmogui.

Ir po mirties Faustui daugelis pavydėjo – laidotuvių, atminimui skirtų TV ir radijo laidų, dėmesio.

Jis iš tiesų buvo daug pasiekęs, o labai plati ir ryški tarptautinė karjera dar tik prasidėjo. Nes per Rusiją jį atrado ir visi kiti. Projektai buvo tarptautiniai, įdomūs, gilūs. Po Fausto mirties Kinijos žiniasklaidoje kilo isterija: jie dievino R. Tumino „Eugenijų Oneginą“. Norėjo surengti Fausto kūrybos vakarą, išleisti plokštelių. Norėjo ir kol buvo gyvas. Dabar visa tai užgeso.

– Gana trumpai F. Latėnas ėjo Lietuvos kultūros atašė pareigas Rusijos Federacijoje. Kokios priežastys privertė jų atsisakyti?

– Mums tai skaudi tema, nes tuo metu bandė nusižudyti mūsų sūnus Kristupas. Į Lietuvą tėvas su sūnumi grįžo nei gyvas, nei miręs. Paskui dar mėgino vienas padirbėti bent pusmetį ar panašiai. Buvo košmariškas periodas. Be to, prisidėjo kitokių aplinkybių, kurių dabar jau nepamenu.

Po sūnaus savižudybės trejus metus mudu apsikabinę verkėme naktimis. Ir Faustas neatsigavo. Išoriškai atrodė, kad viskas lyg ir gerai, niekas nepasikeitė. Jis mokėjo apie Kristupą kalbėti šviesiai, pakiliai – kad jam dabar geriau, ramiau nei mums. Be jokios patetikos sakau – ištvėriau tik Fausto padedama.

Beje, jis pykdavo, kad dažnai nevažiuoju aplankyti sūnaus kapo. Nes jis važiuodavo kone kasdien, degiodavo žvakeles, merkdavo gėles. O aš nepajėgiau, kojas pakirsdavo, kai pamatydavau sūnaus vardą antkapyje... Man pakako bažnyčios, tikėjimo, maldų.

Kojas pakirsdavo, kai pamatydavau sūnaus vardą antkapyje...

Buvo nežmoniškai sunkus periodas. Ir kai po truputį atsigavau, atrodė, kad Faustas laikosi kur kas tvirčiau. Tačiau paskutiniais metais supratau, kad jam labai blogai. Juodu su Kristupu buvo tikri slapukai…

Tad tragišką jo gyvenimo baigtį, viena vertus, lėmė darboholizmas. Vakarais vis kartodavo it mantrą: „Greičiau, greičiau viskas baigtųsi, daugiau nebegaliu, nenoriu…“ Antra, jis nesusitaikė su sūnaus netektimi.

Atvirai sakant, paskutiniais metais jau nebegalėjo visavertiškai dirbti, darydavo tik einamuosius darbus. O turėjo labai rimtų užsakymų. Tarkime, Izraelyje, Tel Avivo teatre „Gešer“, laukta jo operos „Dibukas“. Tačiau jis nesugebėjo susikaupti, man dažnai kartodavo: „Aš negaliu dirbti…“ Labai gaila, kad liko nebaigta muzika R. Tumino spektakliui „Karas ir taika“.

Šiaip nederėtų vaikui duoti Fausto vardo, juk esama didelės rizikos. Jo mama Valerija labai žavėjosi Fausto Kiršos eilėmis. Bet Faustas buvo tikrasis Goethe`s herojus.

– Genialumas ir pamišimas?..

– Taip. Iš pažiūros atrodė ramus, santūrus, racionalus, bet tai tik išorė – po ja kunkuliavo lava. Prieš mirtį parašė kūrinį vargonams, dedikavo jį kunigui Antanui Saulaičiui. Tačiau kai kavinėje buvome susitikę su gerbiamu kunigu, vargonininke, Faustas iškrėtė tokių dalykų, kad net atėmė žadą…

Paskutiniu metu sunkiai valdė emocijas, dažnai išsakydavo didžiulį nepasitenkinimą bendradarbiais, draugais, pažįstamais. Pasirodė didelio pervargimo požymių. Anksčiau viską matęs šviesiai, daugelį dalykų ėmė vertinti ciniškai, karštai, irzliai.

Anksčiau viską matęs šviesiai, daugelį dalykų ėmė vertinti ciniškai, karštai, irzliai.

Iš tiesų buvo ne žmogus, o Vezuvijus, gaivalas, stichija. Turėjo nepaprastai stiprų gyvenimo geismą. Tas geismas taip ryškiai nuspalvino ir jo muziką. Kūnas pagaugais eina nuo skambesio jėgos R. Tumino spektaklyje „Prieplauka“ arba „Miserere“ iš Eimunto Nekrošiaus „Makbeto“. Regis, paskutiniais metais tas geismas tiesiog liepsnojo. O mes, dailėtyrininkai, žinome, – kur Eros, ten ir Thanatos...


Faustas buvo be galo rūpestingas. Kaip jis rūpinosi savo tėvais! Kai mama gulėjo ligoninėje, lankė ją kasdien, praleisdavo su ja po kelias valandas. Jai norėjosi, kad sūnus nesitrauktų nuo lovos. Vos uždaro duris, mama ir klausia: „O kur Faustas?“

Turėjo žvėriškos ištvermės, buvo kantrus, paslaugus, dėmesingas. Rūpinosi savo šeima, giminaičiais. Mano mama jį dievino. Visiems pakako jo dėmesio. Ūkiškai buvo idealus vyras, viską suspėdavo, padarydavo, viskuo aprūpindavo.

O paskutiniais metais prieš mirtį, mačiau, jautė milžinišką kaltės jausmą. Vengdavau prasižioti dėl buitinių smulkmenų. Pasižiūriu pro langą ir sakau: „Na, ir vaizdas pas mus, panoramą alyvos užstoja…“ Kitą dieną atvažiuoja darbininkai su pjūklais ir jas išguldo. Ir dar su kaimynais suderina.

Buvo labai geras savo draugams, vaikams. Per geras, lepino, dėl to iš dalies ir apgadino. Todėl dabar taip sunku. Padariau išvadą, kad gerumo neturi būti per daug, saikingai. Nes paskiau žmonės nebesupranta ir jiems darosi vis maža ir maža.

Faustas buvo labai dosnus draugams, stengėsi dėl jų, rūpinosi, paimdavo į keliones, kūrybos vakarus. Labai dažnai už daugelį dalykų mokėjo iš savo kišenės. O bičiuliai turbūt manydavo, kad Faustui pinigais sninga. Iš tikrųjų Faustas juos uždirbdavo krauju ir prakaitu.

Faustas buvo labai dosnus draugams, stengėsi dėl jų, rūpinosi, paimdavo į keliones, kūrybos vakarus.

Uždirbdavo nemažai, bet mokėjo dalytis. Dosniai atsilygindavo už įrašus, koncertus, finansiškai prisidėdavo ir prie savo koncertų, sumokėdavo atlikėjams normalius honorarus. Mes patys gyvenome santūriai, taupiai.

Kitiems jis negailėjo nieko, o sau gailėjo. Juk ilgus metus apsipirkdavo Kalvarijų turguje, įsigydavo pačius pigiausius džinsus, sportbačius, nors jau užėmė rimtus postus. Praėjo nemažai laiko, kol jį išmokiau, kad tokių dalykų pirkti nedera.

– Svajojo apie jaunystę ir amžiną gyvenimą?..

– Faustas buvo intelektualus ir įdomus. Tačiau labai nenorėjo senti. Labai. Buvo valingas, laikėsi dietų, gėrė visokius papildus. Norėjo ilgai išlikti kūrybingas, susigrąžinti jaunystę. (Juokiasi.) Ypač sunkiai taikstėsi su senėjimu.

Savo studentams sakau: menininkas ir moralė – nesuderinami. Geriausias pavyzdys – Paulis Gauguinas: dirbo bankelyje, turėjo danę žmoną ir penkis vaikus. Ir vieną dieną iškeliavo į šiltuosius kraštus, nes jam, matai, reikia įkvėpimo, saulės, šviesos. Paskui žmonai laiškuose rašė pritrūkęs pinigų, gal ši galėtų kiek atsiųsti...

Menininkai yra sudėtingi žmonės – lagaminas su keliais dugnais, keliais gyvenimais.

Menininkai yra sudėtingi žmonės – lagaminas su keliais dugnais, keliais gyvenimais. O ypač teatro bohemoje, kur viskas susipina. Faustas buvo labai talentingas menininkas, tokiam žmogui daugelį dalykų galima atleisti. Nes jis kaip vaikas – ateina, prisipažįsta ir prašo atleidimo.

Iki pat mirties kartodavo, kad aš jam žmona visam gyvenimui, kad niekada nesiskirs, be manęs neišgyvens. Šypsodamasis kartais ironiškai, kartais švelniai sakydavo (nusijuokia): „Klausyk, tu likai vienintelė, kuri apie mane žino viską.“ Sakiau, tu manęs negąsdink, nes toks įspūdis, kad mane reikia pašalinti kaip liudininką. (Juokiasi.)

Tikrai, turėjo daug šviesių savybių, bet nemažai ir demoniškų, tamsių. Sakydavo, kiti jį pažinę tik po briaunelę, po kraštelį. Juk ir su broliu Algiu tik patylėdavę, niekad nėra išsikalbėję. O su kitais esą bendravęs gana paviršutiniškai, prabėgomis arba tik tam tikru aspektu.

– Ar pasiilgstate savo vyro?

– Taip keista lankytis Menininkų kalnelyje ir susitaikyti, kad žmogaus, su kuriuo praleidau didesnę gyvenimo dalį, nebėra. Faustas labai norėjo ir tikėjosi gyventi ilgai. Iš ryto, kai atsikeldavo pailsėjęs, sakydavo: „Aš gyvensiu dar 20–25 metus. Kursiu, mylėsiu, mėgausiuosi gyvenimu.“ O aš jam atsakydavau: palik mane ramybėje ir netrukdyk man oriai senti. Tačiau vakare, išvargęs per dieną, vėl kartodavo tą savo mantrą...

Su dideliu menininku teko pragyventi 37 metus – ko tik nebuvo mūsų gyvenime. Per tiek laiko poroje atsiranda skirtingų vaidmenų: žmona ir vyras, meilužiai, draugai, bičiuliai. Paskui, amžėjant, atsiranda naujas santykis. Matai, kad žmogus tau toks brangus, jog tampa lyg tėvu, broliu, sūnumi. Aš jam – panašiai. Kaip žmona kai kurių Fausto poelgių nepateisinu, bet kaip mama, užjausdama jį kaip tėvą, suprantu.

Kai santuoka artėjo prie 25-osios sukakties, patyrėme didžiulę krizę.

Kai santuoka artėjo prie 25-osios sukakties, patyrėme didžiulę krizę. Tokią, kurią arba įveiki, arba ne. Mes, atrodė, tikrai neįveiksime, viskas lūžo, griuvo, nusprendėme skirstytis. Tada paskutinę akimirką Faustas atėjo ir sako: „Tu gi žinai, kad aš be tavęs neišgyvensiu.“

Jau po krizės per savo kūrybos vakarą Vilniaus mažajame teatre visų akivaizdoje manęs atsiprašė, pateikė tokį gana prozaišką, buitinį palyginimą, kad kai batai patogūs, nekelia problemų, tai jų ir nepastebi...

Skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad kitą dieną po laidotuvių paaiškėjo, jog F. Latėno nuosavoje garso įrašų studijoje, kurioje jis spėjo padirbėti porą metų, liko tik šratinukai, akiniai ir vaistai. Pasirodo, vienas produktyviausių teatro ir kino kompozitorių, Nacionalinės premijos laureatas savo studijoje neturėjo ne tik aparatūros, bet ir nė vienos garso programos, kietųjų diskų. Įsivaizduojate?

... gal kas nubyrės, gal kur nors Faustas užtars, gal kokį apdovanojimą, premiją, stipendiją padės gauti...

Ši situacija gerai atskleidė, kiek mažai Faustas turėjo tikrų draugų. Apie tai ir man liūdnai užsimindavo, esą visi prie jo tik „iš reikalo“: vieni, kad užsidirbtų pragyvenimui, o paskui už nugaros bambėtų ir zyztų, kiti – gal kas nubyrės, gal kur nors Faustas užtars, gal kokį apdovanojimą, premiją, stipendiją padės gauti ir panašiai.

Dabar žinau viena: nereikia gręžiotis atgal, nes jei atsigręšiu, galiu pavirsti druskos stulpu. Turiu išsaugoti visa, kas buvo šviesu, gera, nepakartojama, ir žiūrėti į priekį, dirbti savo darbus, džiaugtis dukromis, anūkėmis ir rūpintis Fausto Latėno kūrybos sklaida, palikimu. Šiemet tuo ir teko užsiimti – apsaugoti jo kūrybinį palikimą, įrašus, tvarkyti jo archyvą, gaidas, dokumentus.

Taip pat skaitykite

Kūrybos metas. Tarp juoko ir ašarų. Kompozitorius Faustas Latėnas: būdamas vienas aš negaliu mąstyti
LRT studija Vilniaus knygų mugėje 2016. Knygos „Muzika kaip teatras: Kompozitorius Faustas Latėnas“ pristatymas
Faustas Latėnas. Muzika kaip teatras
Į paskutinę kelionę išlydėtas kompozitorius Faustas Latėnas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt