Kultūra

2021.10.23 12:00

Jaunieji – didžiųjų režisierių šešėlyje: vis dar kuriame teatrą iš degtuko, dviejų kėdžių ir trijų aktorių

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.10.23 12:00

Lenkų skaitytojams adresuota kritiko Lukaszo Drewniako publikacija sulaukė atgarsio Lietuvoje. Autorius mini mūsų teatro nyksmą, grandų pamainos stygių ir lenkų invaziją, grasinančią užkirsti kelią jauniesiems lietuvių kūrėjams. Šie, pakalbinti LRT.lt, teigia matantys galios žaidimus, spektaklius kuria iš trupinių, didžiosios scenos – tik svajonė. Kitiems pavyko užsitikrinti valstybinių teatrų stogą. Visi pripažįsta gerbiantys nekrošišką teatro tradiciją, bet atgal nesidairo – žengia nepramintais takais.

L. Drewniakas teigia, kad lietuvių teatre taip ir neatsirado „didžiajam šešetui“ (Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis, – LRT.lt) prilygstančių kūrėjų. O atsiradusiems nepavyko peršokti per vyresniųjų iškeltą kokybės kartelę.

Dabar jauniesiems, pasak lenko, grasina teatro vadovų palaiminta Lenkijos režisierių invazija, kuri „nudrenuoja teatrų, ministerijų ir miestų biudžetus“. Tačiau ką šioje situacijoje svarsto patys jaunieji menininkai? LRT.lt kalbėjosi su Uršule Bartoševičiūte, Kamile Gudmonaite, Naubertu Jasinsku ir Aleksandru Špilevojumi.

Taip pat skaitykite

Galios žaidimai

Režisierei U. Bartoševičiūtei nekyla abejonių – problema egzistuoja. Tik kur kas didesnė nei Lenkijos teatralų invazija į Lietuvą. Visus garsiuosius kaimynų režisierius jaunieji lietuvių kūrėjai pamatė gerokai anksčiau, nei šie atvažiavo dirbti į Lietuvą. Lenkų teatras daro įtaką, bet ne temomis, o estetika, darbo su aktoriais metodais, videomeno, vaizdo instaliacijų pavyzdžiais.

„Problemos, kaip visada, susijusios su galios pozicija. Ji lemia tam tikras finansines aplinkybes ir pinigų skirstymą. Tai nėra saldainis ir joks lenkų projektas iš manęs jo neatima. Tačiau bėda ta, kad mes ir toliau liekame laboratorijų ir eksperimentų menininkais, nes laboratorijoms ir eksperimentams esą reikia mažesnio finansavimo nei dideliems didžiųjų scenų pastatymams, – tvirtina Uršulė. – Taip užsidaro ratas, nes mano kartos menininkai (ir ypač menininkės) nepasirodo didžiosiose nacionalinių teatrų scenose. Tačiau nuolat tarp eilučių gali įskaityti užuominą, kodėl vis dar neturime tarptautinio lygio režisierių, kurie atstovautų Lietuvai užsienyje, kodėl neturime jaunosios režisūros, nors jaunų menininkų yra tiek daug. Tai yra galios žaidimai.“

„Aš tiesiog noriu statyti spektaklius!“

Kviestis tarptautinio garso menininkus, juos gausiai finansuoti ir iš jų spektaklių formuoti repertuaro branduolį, anot U. Bartoševičiūtės, gana trumparegiška. „Taip, tai atgaivina teatrą, plečia pastatymų skyriaus „know how“, suaktyvina trupę, ugdo ją geriau nei gastrolės ar kūrybos dirbtuvės. Tarptautiškumas savaime nėra blogai.

Vis dėlto, jei kelių sezonų pagrindiniu teatro įvykiu tampa tarptautinis projektas su nelietuviu režisieriumi, kodėl tada verkiame, kad neauga jaunoji režisierių karta? Arba kad ji nėra tokia išraiškinga, unikali, formuojanti naują teatro kalbą? Nes vis dar dirba mažojoje salėje su trimis aktoriais“, – sako U. Bartoševičiūtė.

Režisūrą ji studijavo pas Joną Vaitkų ir Agnių Jankevičių, baigė Yanos Ross magistrantūros kursą. Uršulės spektakliai „Pabudimas“, „UBU REX“, „Sniegas. Moteris. Dvikova“, „Iš kūno ir kraujo“, „Requiem for a Woman“ rodyti Klaipėdos dramos, Lietuvos nacionaliniame dramos (LNDT), Panevėžio Juozo Miltinio dramos, Kauno nacionaliniame dramos (NKDT) teatruose. 2020 metais Vilniaus mažajame teatre įvyko jos režisuojamo spektaklio „Sprendžiant Hedą“ premjera.

Statyti valstybiniame teatre U. Bartoševičiūtei savaime nėra joks tikslas. Ji mėgaujasi laisvosios menininkės pozicija ir mielai kuria kitose aikštelėse, nepriklausomuose teatruose. „Aš tiesiog noriu statyti spektaklius! Ir man patinka dirbti valstybiniuose teatruose, nes jie suteikia būtiną infrastruktūrą – sales, darbuotojus, techninį personalą“, – teigia ji.

Kompromisų teatro kūrėjai

Režisierė K. Gudmonaitė jaučiasi dviprasmiškai. Viena vertus, valstybinių teatrų yra kviečiama, jos darbais žavimasi, yra net sulaukusi kvietimų tapti nuolatine režisiere.

„Vis dėlto rinkausi laisvojo menininko nepriklausomybę nesieti savęs su kuriuo nors teatru. Nenoriu įsipareigoti. Noriu laisvės rinktis veikalus ir spektaklių temas“, – teigia ji LRT.lt.

Kita vertus, atėjusi dirbti į kurį nors valstybinį teatrą, sako, nuolat susidurianti su akivaizdžia skirtimi ir išankstine nuostata: „Jūs jauni menininkai, jums neturime pinigų.“

„Arba dažnai išgirstu, kad šiuo metu didžiojoje scenoje stato grandas X, jam reikia viso techninio personalo ir gamybos departamento. Todėl jums reikės susimažinti, sumažinti scenografiją, labai mažai laiko turėsite parepetuoti scenoje, nes kitaip niekas nieko nespės“, – sako K. Gudmonaitė.

Anot jos, nuolat kartojama, esą jaunieji režisieriai labai laukiami, bet realybė ta, kad šie žodžiai greičiausiai fasadiniai. Iš tiesų, jos manymu, į jaunus kūrėjus investuojama mažai, jų spektaklių scenografijai tenka trupiniai, honorarai sumažėja, į gastroles visada važiuoja du ar trys didieji vardai.

„O mes liekame jauno kompromisų teatro kūrėjais. Kuriame teatrą iš degtuko, idėjos, dviejų kėdžių ir kelių aktorių“, – teigia režisierė.

Ar netrukus nebus per vėlu?

K. Gudmonaitė režisūros mokėsi G. Varno kurse, debiutavo spektakliu „Sapnas“. Viena perspektyviausių naujosios teatro kartos režisierių kūrė LNDT, NKDT, Jaunimo teatre ir Klaipėdos jaunimo teatre, Oskaro Koršunovo teatre. Pastatė spektaklius „Dievas yra DJ“, „Timonas“, „Trans Trans Trance“, „Keturi“, „Dvi Korėjos“, „Sapnavau sapnavau“, „Panika“. 2020 metais Estijos „Vaba Lava“ teatre jos inscenizuota šiuolaikinė opera „Ledynai“ sužavėjo Talino publiką ir Europos teatro žvalgus. Prasidėjo tarptautinė režisierės karjera.

K. Gudmonaitė LRT.lt prisipažįsta nesiejanti savęs su nekrošiška lietuviško teatro tradicija, tolsta nuo jos. Tačiau jokiu būdu neneigia, kad iš jos mokėsi. „Vis dėlto jau kuris laikas ji man svetima, neįdomi, nepriimtina. Darbo sutarčių iš dalies dėl to ir atsisakiau, nes ne visada noriu kurti tai, ko tikisi nacionaliniai teatrai“, – sako režisierė.

Šiuo metu sulaukianti kvietimų dirbti užsienyje. Ten ji priimama visai kitaip, neišgirsta „jūs jauni“, „maža produkcija“, „reikėtų susimažinti“.

„Tada ir kyla noras sieti savo ateitį su užsienio teatrais. Ar neateis laikas, kai kviesti jaunus menininkus grįžti į Lietuvą bus per vėlu?..“ – retoriškai klausia K. Gudmonaitė.

Kažkokia šiupininė

Kolegėms pritaria ir buvęs Y. Ross auklėtinis N. Jasinskas – valstybiniai teatrai neinvestuoja į jaunus kūrėjus. Kiek kitaip, jo manymu, elgiasi vienintelis Jaunimo teatras, investuojantis į Adomą Jušką.

„Ko gero, jis yra kol kas vienintelis jaunasis režisierius, sulaukęs galimybės statyti didžiojoje scenoje“, – svarsto Naubertas. Panašus tandemas, pasak jo, ryškėja iš Nacionalinio dramos teatro ir A. Obcarsko bendradarbiavimo.

N. Jasinskas sukūrė spektaklius „Kaip visur, kaip visi“ Jaunimo teatre, „Bowel“ ir „Bowel v.2.1.3“ Kauno miesto kameriniame teatre, „Orfeo. Miesto šviesos“ LNDT, teatrinę instaliaciją „Fabrica“ („Sirenos“).

Režisierius teigia, kad kiekvienam jaunajam tenka kovoti dėl vietos. Neseniai magistro studijas baigęs režisierius beldžiasi į teatrų duris, ieško kūrybos aikštelių.

„Pats ieškau, siūlau, deruosi dėl atlygio. Ir laukiu, kada pagaliau prasidės ne siūlymai, o dialogas. Daugelis susiduriame su šia realybe. Niekas man dar nepaskambino ir nemanau, kad per kelerius ateinančius metus tai padarys“, – juokiasi jis.

N. Jasinskas teigia pasigendąs valstybinių teatrų repertuarinės politikos, aiškesnės krypties. „Norisi paklausti – kur apskritai judama? Vyksta lenktynės tarp megažvaigždžių. Tuoj jų ims rastis ir kituose valstybiniuose teatruose. Bet man tai jokia kryptis, greičiau nacionalinės varžytuvės. Dažniausiai repertuarą sudaro visokie projektai ir tai, ką pavyko pasikviesti. Kažkokia šiupininė“, – stebisi N. Jasinskas.

Gyventi praeitimi nėra prasmės

Režisieriaus A. Obcarsko situacija kiek kitokia – jis yra užsitikrinęs valstybinio teatro prieglobstį, LNDT sukūrė jau ne vieną spektaklį.

Lenkų kritiko tekste jam kliūva vienas niuansas: skelbdamas diagnozę lietuvių teatrui – mirtį, – jis tikisi, kad „didįjį šešetą“ pakeis tokios pačios asmenybės, kurios statys tokius pačius spektaklius ir jie publiką paveiks taip pat, kaip meistrų kurtas teatras.

„Tai trumparegystė. Gyvenimas praeitimi neturi prasmės, ypač teatre, kuris taip greitai išnyksta“, – įsitikinęs A. Obcarskas.

Anot jo, teatras visiškai pasikeitė, o ir pasaulis tapo kitoks. „Nesijaučiu esąs apvogtas. Kai grandams skiriami dideli biudžetai, vertinu adekvačiai: jei debiutuoji, statai pirmuosius spektaklius, negali tikėtis panašių finansinių sąlygų. O jauniems žmonėms galimybių tikrai suteikiama, – tikina A. Obcarskas. – Kita vertus, suprasdamas teatro ir rinkos veikimo principus negali tikėtis, kad tavęs lauks dideli honorarai. Prisitaikai prie šių aplinkybių ir dirbi. Juk rizikos veiksnys išlieka.“

Atėjęs iš teatro vidaus

Anot A. Obcarsko, lietuvių teatro mokykla paremta perdavimu, kai garsūs teatro režisieriai ir pedagogai perteikia savo žinias auklėtiniams. Jo paties kelias į teatrą esą buvęs kitoks.

„Aš pradėjau iš teatro vidaus, iš tiesų – nuo Rusų dramos teatro rūbinės. Kitaip tariant, pirmiausia į teatrą atėjau ne iš akademijos“, – teigia režisierius.

A. Obcarskas baigė filosofijos studijas, vienus metus studijavo režisūrą E. Nekrošiaus kurse. Magistro studijas baigė 2021 metais (kurso vadovė Y. Ross). Nuo 2010 metų A. Obcarskas dirbo G. Varno, O. Koršunovo asistentu, buvo K. Gudmonaitės, G. Varno spektaklių prodiuseris. Nuo 2016-ųjų yra LNDT režisierius asistentas, nuo 2019 metų – šiuolaikinio teatro studijos kuratorius.

„Mokiausi iš visų meistrų“, – pabrėžia A. Obcarskas. Sako gerbiąs praeitį, bet nusisuka nuo jos ir eina pirmyn.

Bendras darbas su LNDT prasidėjo nuo to, kad teatro vadovas Martynas Budraitis pakvietė jį statyti spektaklio. Po kelių mėnesių režisierius pasiūlė medžiagą – Georgo Buechnerio „Voiceką“. „Jaučiu, kad manimi pasitikima. Taip, tam tikra prasme man nusišypsojo sėkmė. Vadinasi, mano sukurti spektakliai nebuvo nepastebėti“, – teigia A. Obcarskas.

Vadovo atsakomybė

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius, dramaturgas Aleksandras Špilevojus tikisi, kad L. Drewniako publikacijos įžiebta diskusija paskatins valstybinių teatrų vadovus atsisukti į jaunuosius talentingus kūrėjus, drąsiau siūlyti jiems darbus.

„Galbūt jie gali padaryti klaidų. Tačiau matome, kad ir čia atvykusiems dideliems vardams ne visada pavyksta sukurti gerą spektaklį. Dėl to milžiniška atsakomybė tenka teatro vadovams. Jei rizikuoja garsiomis svečių pavardėmis, kodėl nedrįsta rizikuoti mūsiškiais?“ – klausia A. Špilevojus.

LRT.lt jis teigia matąs daug didelį meistriškumą pasiekusių jaunų režisierių, kurie sukuria įdomių darbų už Vilniaus ribų. „Ir kai kurie darbai pagal išankstinį sumanymą kameriniai. Ne visi arba ne su kiekvienu darbu jaunieji kūrėjai nori eiti į didžiąsias scenas, – teigia pašnekovas ir pamini Pauliaus Markevičiaus „Alberai, WRU?“: – Ar dėl to jis yra prastesnis už „Soliarį 4“ ar „Respubliką“?“

A. Špilevojus baigė aktorinio meistriškumo studijas (vadovas J. Vaitkus), vaidino Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT), įkūrė teatrą-laboratoriją „Meno alchemija“. Dirbo LNDT, LRDT, „Menų spaustuvėje“. Jo pjesės „Neišmoktos pamokos“, „Bagadelnia“ ir „12 gramų į šiaurę“ pelnė reikšmingų įvertinimų, apdovanojimų.

Jo kvietimu Panevėžio teatre dirbs jauna režisierė Kotryna Siaurusaitytė, statys Olga Lapina, fizinio teatro spektaklį kurs Marius Pinigis. Kviečia ir K. Gudmonaitę, tikisi, kad ji ateityje suras tam laiko. Premjerai J. Miltinio teatre ruošiasi ir G. Varnas, ir norvegas Jo Stromgrenas.

„Mūsų teatras išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, todėl ir repertuaras turi atitikti gana skirtingų žmonių, amžiaus grupių poreikius. Man visai nesvarbu, kas stato – debiutantas studentas ar patyręs meistras. Pagrindinis kriterijus – spektakliai turi būti didelės meninės kokybės“, – teigia A. Špilevojus. Būtina ir režisierių įvairovė, nes tik taip ugdoma trupė, techninis personalas.

Lūkesčių krizė

LRT.lt kalbinta teatrologė dr. Goda Dapšytė teigė, kad jaunosios pamainos „didžiųjų šešetui“ teatro pasaulyje tikrai labai laukta ir tas laukimas tikrai buvo nuoširdus. Teatre Lietuvoje ir už jos ribų ji matanti lūkesčių krizę, tad ir dabartiniai jaunieji režisieriai daugeliui atrodo ne tokie, kokių tikėtasi.

„Labai tikiuosi, kad ta jaunoji karta nesiekia tų lūkesčių pateisinti, kad ji toliau eis savo nepramintais takais ir kada nors vėl pamatysime savitą, lengvai atpažįstamą, bet kitokį lietuvių teatrą.

Greičiausiai jis formuosis iš kūrėjų dialogo. Nors režisūrinis teatras dar gana stiprus, vis dažniau jaunųjų kūryboje matomi kolektyvinės kūrybos darbai. Todėl jiems linkėčiau naujo dialogo – kalbėtis ne tik kūriniais, bet ir tarpusavyje“, – pabrėžia G. Dapšytė.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt