Kultūra

2021.10.13 12:35

Lietuvių kritikė: vargšas, pasenęs, unikalumą praradęs Lietuvos teatras Lenkijos teatro milžinų paunksmėje

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2021.10.13 12:35

Lietuvos teatro bendruomenė porą pastarųjų savaičių feisbuke dalijosi interneto svetainėje Teatralny.pl publikuotu žymaus lenkų teatrologo Lukaszo Drewniako, daug metų sekančio Lietuvos teatro (ar bent žymiųjų meistrų) kūrybą, tekstu. Kaip ir kolegos, perskaičiau straipsnį, sumetusi jį į „Google“ vertėjo programą.

Tik, priešingai nei dauguma pasisakiusiųjų, nesupratau, kuo tekstas taip pakerėjo Lietuvos teatro bendruomenę. Daug jame išsakytų minčių asmeniniuose pokalbiuose ar viešumoje sklando daugybę metų, o mažiau girdėtoms tekste adekvatesnio pagrindimo nepamačiau.

Vėliau apie tai užsiminiau savo kolegai kūrėjui, kurio nuomonę vertinu. Išgirdusi jo komentarą, kad „Drewniakas jau beveik dvidešimt metų laidoja Lietuvos teatrą ir niekaip jo nepalaidoja“, šyptelėjau ir tuoj pat pamiršau reakcingąjį tekstą.

Tačiau kai vieną vakarą sulaukiau ne kultūros srityje dirbančios draugės žinutės su nuoroda į LRT.lt publikuotą, pagal L. Drewniako straipsnį parengtą lietuvišką tekstą, kilo klausimas, kiek čia yra tiesos, supratau, kad vieša atsvara tam, ką surašė teatrologas, yra reikalinga. Pirma – atsiranda žmonių, kurie tekstą priima kaip realybės iliustraciją, o ne vieną iš nuomonių. Antra – panašu, kad net ir dalis protingų, kritiškai mąstančių kultūros atstovų tekstą perskaitė kaip objektyvią Lietuvos teatro diagnozę, o ne atidesnio vertinimo reikalaujantį pasvarstymą.

Nesunku suprasti, kodėl taip įvyko – skaitytojus paveikė aštrus rašymo tonas, skirstantis Lietuvos teatro detales į juoda ir balta bei liudijantis visišką autoriaus pasitikėjimą savo matymu. Puikiai žinau, kaip klausytojų ar skaitytojų smegenys reaguoja į taip išsakytus ar užrašytus žodžius: jei autorius visiškai pasitiki savimi, jo žodžiai yra tiesa. Taip pat esu patyrusi nesuskaičiuojamą daugybę situacijų, parodžiusių, kad yra visiškai priešingai.

Pabandykime pastumti į šalį patraukliai aštrią teksto formą ir susikoncentruoti į jo turinį. Perskaičius straipsnį kelis kartus išryškėja, kad Lietuvos teatrą Drewniakas pirmiausia vertina iš festivalių ir gastrolių perspektyvos. T. y. žvelgia ne į tai, ką turime savo šalyje, bet į tai, ką rodome užsienyje. Jam atrodo problemiška, kad Lietuvos režisieriai užsienyje kuria rečiau nei anksčiau (ypač kad nevyksta kiekybiškai adekvatūs mainai su lenkų kūrėjais), kad festivaliuose spektakliai nebežiba pirmu ryškumu, o visiškai mūsų teatrą pribaigia pažymėdamas, kad artimiausioje ateityje į užsienį vešime vien lenkų režisierių pastatytus spektaklius. Toks žvilgsnis neatrodo adekvatus tekste, kuriame teatrologas daro išvadas apie visą Lietuvos teatrą.

2021-aisiais nepaprastai keista skaityti tekstą, kuriame teatras suvokiamas išimtinai nacionaliniu pagrindu. Žinoma, teatras yra kur kas konservatyvesnis menas nei šiuolaikiniai šokis ar cirkas, kuriuose vis sunkiau ir mažiau prasminga darosi apibrėžti atlikėjų tautybes, o kartais net gėda jų klausti. Vis dėlto man asmeniškai sunku suvokti tokias apibendrinančias sąvokas kaip Lenkijos teatras ar Lietuvos teatras. Įdomu būtų sužinoti, kaip save identifikuoja jaunieji kūrėjai – kaip Lietuvos atstovus ar kaip kosmopolitiškesnius savo, o ne šalies vardu veikiančius menininkus. Tiesa, neabejoju, kad priklausymas būtent Lietuvos teatrui iš dalies augina jaunųjų pasitikėjimą savimi, nes, atsižvelgiant į legendas, tautybė automatiškai uždeda kokybės ženklą. Visgi už to dažnai slypi baimė to ženklo nepateisinti.

Anokia naujiena, kad Lenkijoje kuriamas teatras Lietuvos kūrėjams – praktikams, kritikams, prodiuseriams ir kit. – yra padaręs didelę įtaką. Daugybė mūsų studijų laikais vykdavo į Varšuvą žiūrėti Europoje aukščiausiais apdovanojimais įvertintų režisierių (Drewniakas pavadintų „gabiais lenkais“) kūrybos. Mano pačios geriausią matytą spektaklį pastatė lenkų kilmės režisierius. Šiandien dalis jaunų Lietuvos teatro režisierių reguliariai vyksta į kūrybines dirbtuves Lenkijoje, netgi stato ten spektaklius. Įtaka seniai yra ir tai nepaprastai džiugina – mokomasi iš geriausių pavyzdžių, tačiau ne iš jų vienų. Dalis kūrėjų lankosi Vokietijoje, o kiti sąmoningai ar ne vis dar kuria įkvėpti žinomiausių Lietuvos meistrų.

Įdomu pastebėti, kad, teigdamas susirūpinimą jaunais vietiniais kūrėjais, Drewniakas pasirodo esąs didelių vardų šalininkas. Kritikuodamas lenkų meistrų „invaziją“ jis paraleliai teigia, kad unikali Lietuvos teatro kalba „radosi iš kitų kūrėjų reakcijos į Nekrošiaus estetiką“. Kitaip sakant, vadinamąjį Lietuvos teatrą Drewniakas tapatina su viena asmenybe, o „geriausius“ Lietuvos teatro laikus apibūdina kaip vieno vedlio lauką. Kuo tai geriau už lenkų asmenybių įtakos grėsmę? Tuo, kad Nekrošius buvo lietuvis?

Naujų lyderių, tiksliau – naujų gelbėtojų, reikalavimą Drewniakas atskleidžia bandydamas atsakomybę už visą Lietuvos teatrą numesti Yanai Ross ir apgailestaudamas, kad ji dirba ten, kur nori, užuot pasiaukojusi vienam kraštui. Vėliau autorius prisimena, anot jo, vieną įdomiausių jaunų režisierių Kamilę Gudmonaitę, kuri „gali tik pasvajoti apie K. Lupos, G. Jarzynos ar L. Twarkowskio biudžetus“, bei Adomą Jušką, skeptiškai pažymėdamas, kad jis „nėra Jaunimo teatro vizitinė kortelė“ (ir priglobia jį vardų paunksmėje kaip Nekrošiaus mokinį, „atrastą“ Audronio Liugos).

Mano akimis, A. Juška šiuo metu kaip tik kryptingai auginamas tapti Jaunimo teatro veidu. Čia jis jau pastatė kelis spektaklius, turi jaunu kūrėju pasitikinčią puikių aktorių komandą, pats renkasi medžiagą, o paskutinės jo premjeros – „Don Kichoto“ – scenografija įrodo, kad pinigų pastatymui nebuvo stipriai gailėta.

Greta Juškos prisiminkime Antaną Obcarską, panašiai įsitvirtinusį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), taip pat stačiusį Kauno nacionaliniame dramos teatre. Vienas daugiausia aptarinėtų jo spektaklių „Alisa“ vizualiai primena nemenkos savikainos kūrinį. Jaunus režisierius, pirmiausia – Aleksandrą Špilevojų, Uršulę Bartoševičiūtę, pastaruoju metu įsileido net Vilniaus mažasis teatras, daug metų teatro bendruomenės vadintas Tumino imperija (nes ilgą laiką jame dirbo vien Rimas Tuminas ir jo mokiniai).

Vardiju valstybiniuose teatruose spektaklius pastačiusius jaunus režisierius, nes Drewniakas teigia susirūpinęs tuo, kad jauni kūrėjai nematomi institucijų scenose, jas neva uzurpavus meistrams (anksčiau vietiniams, dabar – lenkams). Nėra kaip nesutikti su teatrologo teiginiais, kad Lietuvoje daug metų trūko išraiškingų teatro debiutų, kad ilgai skųstasi dėl jaunų kūrėjų silpnumo. Pirmiausia tai susiję su sena Lietuvos muzikos ir teatro akademijos praktika rinkti teatro režisierių kursus maždaug kas dešimtmetį. Nuo 2009-ųjų kursai renkami maždaug kas dvejus metus, tad pagaliau juntamas stiprus progresas – išryškėjo jaunoji režisierių karta, kuriai priklauso ir Drewniako minėti menininkai.

Nieko nauja Drewniakas nepasako teigdamas, kad meistrai užima didžiausias erdves ir biudžetus. Nemanau, kad tai išskirtinis Lietuvos teatro bruožas – tendencija būdinga daugumoje sričių ir valstybių. Tikrai per skambiai kritikas pasisako apie jauniems menininkams užčiauptas burnas. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau jauną režisierių, kuris skųstųsi neturįs ką veikti. Kur kas dažniau jie ir jos skuba, bėga, pasakoja apie krūvą artėjančių projektų. Žinoma, ne visus vykdo valstybiniuose teatruose.

Čia būtų galima išsiplėsti apie nevyriausybinį teatro sektorių ir priminti, kad dauguma žymių Drewniako skanduojamų Koršunovo ir Nekrošiaus darbų pastatyti ne valstybiniuose teatruose. Tačiau tai – ilga ir daug kartų Lietuvoje aptarinėta tema. Kritiko tekstas taip plačiai žvelgia į Lietuvos teatro situaciją, kad jį komentuoti nepaprastai sunku – atrodo, iš pagrindų reikia aiškinti lauko veiklos principus. Žvilgsnis iš šalies yra puiku, tačiau nežinau, kiek šiuo atveju mums naudingas matymas žmogaus, orientuoto ne visai ten, kur orientuojasi mūsų teatras.

Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Drewniakas, kaip minėjau, akivaizdžiai reikalauja vardų. Jauni kūrėjai jam tolygūs būsimiems meistrams, kurie, kaip ir „didysis šešetas“, vėliau keliaus po festivalius, statys spektaklius užsienyje; galiausiai – kuriuos galės komentuoti kiti kūrėjai. Lietuvoje nemažai jaunų režisierių vis dažniau taiko kolektyvinės kūrybos principus. Kol kas tai netrukdo auginti vardų – aprašymuose vis dar išskiriami režisieriai. Tačiau jau pasigirsta svarstymų, kad būtų adekvatu kūrybinę komandą išvardyti vienoje eilutėje, nepriskiriant konkrečių atsakomybių, kurios dažnai persidengia. Šiuo atžvilgiu Drewniako matymas atrodo toks pat senas, kaip jo paminėtas Koršunovo teatras.

Drauge Drewniako tekstas jauniems kūrėjams galėjo nuskambėti kaip pateisinimas: institucijos kaltos, kad turintys vos keletą metų patirties nekuria didžiosiose scenose. O aš jų vietoje įsižeisčiau. Pirmiausia todėl, kad rašydamas tekstą tuoj po „Sirenų“ Drewniakas sugebėjo paminėti vos porą jaunosios kartos kūrėjų, festivalyje, beje, pristačiusių ne pačius stipriausius savo darbus.

Kodėl teatrologas neišskyrė Karolio Kaupinio absoliučiai nuostabaus tarpdisciplininio kūrinio „Radvila Darius. Vytauto“, kuriame įkvepiant šuoliuoti žiūrovų emocijas papasakojama apie lietuvio, europiečio, žmogaus prigimtį? Kur dingo Eglės Švedkauskaitės, nuosekliai kuriančios savo (ne Lietuvos!) teatro veidą, spektaklis „Žiūrėdama viena į kitą“? Galbūt Drewniakas jų nematė, galbūt jam jie nepasirodė išskirtiniai. Galbūt tai atrodė nesvarbu, nes darbai rodyti ne LNDT Naujojoje salėje, o komplekse „Sodas 2123“. Tačiau kokia tuomet tikroji problema? Negi neužčiaupti jaunimui burnos įmanoma tik atiduodant jiems didžiąsias scenas?

Nuoširdžiai stebiuosi šio teksto sukeltu šaršalu. Mano akimis, jame išsakyti argumentai nepakankamai stiprūs, kad iš esmės sudrebintų pasitikėjimą Lietuvos teatru ir keliu, kuriame šiuo metu esame. Esu tikra, kad susidomėjimą sukėlė rašymo tonas, tad siūlau kiekvienam, skaičiusiam kritiko tekstą, paklausti savęs: ką jūs iš to sužinojote? Galbūt tiesiog susijaudinot ir užsikompleksavot išgirdę, kad kažkam nepatinkam?

O juk Lietuvos teatras turi kur kas rimtesnių ir labiau dėmesio vertų problemų nei nepatenkinti asmeniniai žymaus lenkų teatrologo lūkesčiai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt