Kultūra

2021.10.17 07:00

Aktyvistė Vilma Fiokla Kiurė apie Panevėžio tulpes ir Rožyną, prekybą „stogu“ ir savotišką Vasiliauskaitės feminizmą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.10.17 07:00

Kokių vertybių gali tikėtis iš visuomenės, jei didesnė jos dalis dar visai neseniai buvo psichiatrijos ligoninės pacientai. „Juk mes visi, gimę Sovietų Sąjungoje, iš tikrųjų perėjome „psichuškę“ – mums trynė atmintį, keitė istoriją, tapatybę, visaip laužė psichiką“, – sako kairiojo flango aktyvistė, feministė, rašytoja Vilma Fiokla Kiurė.

Nuo paauglystės jautri neteisybei, akyla, politines pervartas ir jų padarinius žmonių gyvenimui ji stebėjo lietuvybės citadele vadinamame gimtajame Panevėžyje. O visai netrukus Vilmos prisiminimai pasirodys šmaikščiu stiliumi parašyta prozos knyga „Rožynas“.

Prieš penketą metų V. F. Kiurė su vyru poetu Benediktu Januševičiumi nusprendė išsikelti iš Vilniaus ir apsigyveno Anykščių rajone. Už dviejų nešiojamų kompiuterių kainą kaimo gale, papelkyje, įsigijo namuką su sklypu ir... labai neramias kaimynes. Moterų svečiai tai automobilį naktį poros darže palieka, tai neprašyti ant šašlyko užsuka, pramogą sau pasidaro.

Dabar Vilma su Benu truputį ūkininkauja, truputį tvarkosi viduje ir truputį tveriasi nuo tų kaimynių tvora. Gyvenimas asketiškas, buitis skurdi, bet... „Taip atrodo laisvė“, – sako šeimininkė, pasitikdama iš LRT.lt atvykusius svečius.

Agresija, baimė ir panikos priepuoliai

Vilmos politinio, socialinio aktyvizmo priežastys radosi dar ankstyvoje paauglystėje kaip priešprieša aplinkai, reakcija į neteisybę. Ji augo lietuvybės centru laikomame Panevėžyje, anot Vilmos, itin konservatyviame, nacionaliniu požiūriu švariame mieste.

„Nors sovietmečiu buvo skatinamas internacionalumas, užaugau nacionalistiniame vakuume. Pavyzdžiui, su rusų kariškių vaikais nebendravome, buvo griežtai draudžiama“, – pasakoja V. F. Kiurė.

Užaugau nacionalistiniame vakuume.

Pasipriešinimas tam, kas mieste buvo nepajudinama norma, prasidėjo 12–13 gyvenimo metais. Nesąmoningai, intuityviai. Ji mokėsi dailės mokykloje, vyresni vaikinukai pankavo – ir tai jai buvo nepaprastai gražu, sako, juos tiesiog įsimylėjusi.

„Norėjau pademonstruoti paramą mažumai, neformalams. Pradėjau rengtis dėmesį atkreipiančiais drabužiais. Mama kraupdavo nuo mano eksperimentų“, – prisimena V. F. Kiurė.

Išvažiavus mokytis į Vilniaus dailės akademijos Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, alternatyvios pažiūros dar labiau sustiprėjo.

„Bijodavau grįžti į Panevėžį su tais drabužiais, kuriais apsirengusi vaikščiojau Telšiuose. Pakeliui namo ieškodavau vietos, kur persirengti“, – prisimena V. F. Kiurė. Tiesa, ir Telšiuose studentai neišvengdavo skaudžių susidūrimų su vietos „augintiniais“. Ne vienam ilgaplaukiam Vilmos bendramoksliui jie patrumpindavo plaukus. Kirviu.

„Man pakako tik persirengti. O ką daryti tiems, kurių oda kitos spalvos? Persirengi ir problema tarsi išnyksta, tačiau viduje lieka kartėlis, kad meluoji sau“, – pasakoja Vilma.

Jaunystėje gimtajame mieste ji ir kitos merginos buvo persekiojamos, nuolat jautė baimę, neretai patirdavo panikos priepuolių. Todėl nuo tada, sako, gerbianti mažesnius, silpnesnius, kitaip atrodančius.

Būdai apsiginti nuo prievartautojo

Jei merginos apsirengdavo pagal Panevėžio standartą, anot rašytojos, seksualizuotas jų įvaizdis viliodavo priekabiautojus.

„Jei gražesnė mergina, ji turi du kelius – arba draugauti su banditu, kuris imsis ją ginti, arba viltis, kad nepateks į prievartautojų akiratį. Daug kartų esu mačiusi, kaip merginas įsitempia į automobilį ir išsiveža“, – jaunystės Panevėžio realijomis dalijasi Vilma.

Ji turi du kelius – arba draugauti su banditu, kuris imsis ją ginti, arba viltis, kad nepateks į prievartautojų akiratį.

Nuo agresijos merginos gynėsi kaip išmanydamos ir tokiais būdais, kurie verčia stvertis už galvos: pagrobtos apsimesdavo, kad yra išprotėjusios, arba tuštindavosi.

Kartą pavogė Vilmos automobilį. Pakako nueiti į parduotuvę, ir grįžusi jo nerado. Suprantama, kreipėsi į policiją. „Nuovadoje tardytojas fiksuoja parodymus, rūko, dūmus į veidą pučia ir priekabiauja: „Ką veiksi savaitgalį?“ Tikrai maniau – veš į mišką prievartauti. Durys metalinės, ketvirtas aukštas, apačioje voljerai su vilkšuniais. Jau laukiu akimirkos, kada teks šokti pro langą. Pasijutau lyg kaltinamoji, lemenu: „Man priklauso vienas skambutis...“ – tokią istoriją prisimena Vilma.

O automobilį surado senukai, atkreipę dėmesį, kad jis jau keli mėnesiai dulka jų kieme.

Gal reikia „stogo“?

Anot V. F. Kiurės, Panevėžyje anais laikais visi buvo susiję su nusikaltėlių gaujomis. Septyni jos klasiokai iš penkiolikos kalėjo už įvairius nusikaltimus. Iš pradžių varė biznį su Rusija ir įprato prie lengvų ir didelių pinigų. Buvo kooperatyvų laikai. Vis dėlto kai Rusijos kraneliai užsiveržė, prisipirkę ginklų suformavo mafijos struktūras ir pradėjo visus reketuoti.

Kai Rusijos kraneliai užsiveržė, prisipirkę ginklų suformavo mafijos struktūras ir pradėjo visus reketuoti.

„Kartą mane važiuojančią aplenkia galingas BMW visureigis ir staigiai stabdo. Maniau, šakės – plėš, šaus. Pasirodo, buvęs klasiokas Sigis, meilė iš šeštos klasės. Atpylęs terminą kalėjime, norėjo pasirodyti, kaip socializuojasi, kokie jo ratai. Ir siūlo „stogą“, klausia, ar nėra problemų“, – trykšdama juoku pasakoja Vilma.

Kitą kartą „stogą“ jai pasiūlė draugė, mat buvo susiradusi vaikiną iš kažkurios gaujos. „Gal „stogo“ reikia?“ – klausia. Lyg ir savo turiu, sakau, nereikia. Buvo toks laikas. Jei automobilis geresnis ar kas nors viršija Panevėžio normalumą, apdairiau turėti „stogą“, – paaiškina rašytoja.

„Normcore`as“

Vilma sako užaugusi eilinėje šeimoje, paprastų žmonių giminėje, tad, turint omeny minėtą Panevėžio kontekstą, menininko profesija artimiesiems buvo naujas ir kiek bauginantis reiškinys. Mergina grįždavo namo prisigaudžiusi bohemiškų frazių, demonstruodama savitą pasaulėžiūrą.

„Mama iki šiol nesupranta, kaip galima nuo septynių ryto nebūti darbe, keltis kada panorėjus. Viskas, tėvų manymu, turi atitikti normą – gyvenimo būdas, tradicijos, apranga. „Normcore`as“, – trumpai apibūdina V. F. Kiurė. Ir tai iš dalies suprantama, nes tokia buvo vyresniųjų patirtis: kad išsilaikytum sociume, privalėjai atitikti standartus, normą, vidurkį.

Profesija ne ta, vaikai prižiūrimi ne taip, šuo, namas ne tokie, stogo spalva – irgi ne tokia.

Su pirmu vyru Vilma sukūrė iš pažiūros standartinę šeimą, „miesčionišką komplektą“ – berniukas, mergaitė ir šunelis. Tačiau vis tiek neįtiko saviškiams – profesija ne ta, vaikai prižiūrimi ne taip, šuo, namas ne tokie, stogo spalva – irgi ne tokia.

„Tada ir ėmė bręsti mintis, kad geriau gyventi arba kaime, arba didmiestyje, kur gali išnykti žmonių masėje“, – sako V. F. Kiurė.

Neonaciai policijos uniformomis

Jos atsparumas neteisybei, homofobijai, sako Vilma, kone genetinis, paveldėtas iš šeimos. Senelis priešinęsis sovietų režimui, kolūkiams, laukęs, tikėjęsis Amerikos. Giminėje būta partizanų.

„Mano tėvai jau buvo ne tokie ryžtingi. Tiesa, mamą tampė KGB, kai buvo nėščia su manimi. Darbe rado užrašą „Laisvę Lietuvai!“ ir iš rašysenos nustatė, kas jo autorius. Tai labai išgąsdino šeimą. Sąjūdžio metais mama aktyviai dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje, buvo viena judėjimo steigėjų Panevėžyje. Tad augau labai konservatyvioje terpėje“, – dar kartą primena V. F. Kiurė.

Į tėvų demonstruojamą patriotizmą žvelgianti dygėdamasi, pasakoja: „Vaikystė prabėgo mieste, bet kasmet visą vasarą praleisdavau kaime, mamos gimtinėje. Gamta buvo nuostabi – reti paukščiai, gražios pievos. Tačiau viską numelioravo, liko tik plyni laukai. Tad kokie jūs tėviškės patriotai, sakiau tėvams, jei jos neišsaugojote, leidote sudarkyti tokį gamtos kampelį? Ko vertos jūsų kalbos apie tautinį paveldą, patriotizmą?.. Tai nieko nereiškia, jūsų atmintis ištrinta“, – fasadinio patriotizmo apraiškas kritikuoja pašnekovė.

Kokie jūs tėviškės patriotai, jei leidote sudarkyti tokį gamtos kampelį?

Tokių apraiškų prisižiūrėjome ir 2021 metų Lietuvoje. Reaguodama į LRT.lt publikaciją „Policijos išgarsintas performanso autorius Liškevičius – apie patriotizmą ir kodėl mojuodamas vėliava nesi didesnis patriotas“, V. F. Kiurė socialiniame tinkle parašė, kad Lietuvos policijos uniformos pridengia nemažą skaičių užsislaptinusių neonacių ir panašaus plauko veikėjų.

Ji pasakoja, kaip vykdydami „Antifos“ projektus jos pažįstami jaunieji aktyvistai nepagailėjo laiko ir internete atrado nuotraukų su aukšto rango policininkais ir kariškiais, jau be uniformų, demonstruojančiais nacistinius ženklus, tatuiruotes.

„Šiuos elementus žavi galios ideologija, ginklai, tokie sulenda į sukarintas struktūras – policiją, kariuomenę“, – ankstesnius savo žodžius patvirtina V. F. Kiurė.

Nidai saujelės nepakako

Feminizmas, leftistinės pažiūros V. F. Kiurę ne kartą buvo suvedusios su publiciste, filosofe Nida Vasiliauskaite. Klausiama, kaip vertina filosofės veiklą, Vilma atsakė: „Dar nuo tada, kai buvo kairioji, ji man atrodė įtartina. Toks narcizas be empatijos. Jaučiau, kad moterys jai visai nerūpi. Labiausiai jai rūpi ji pati“, – pabrėžia Vilma.

Anot jos, kairiųjų aktyvistų Lietuvoje labai negausu. Visus pavyktų sulaipinti į vieną lėktuvą, pakelti į orą – ir aktyvizmo neliktų nė padujų. „Nidai nepakako tokios saujelės, reikėjo tūkstančių. Dabar turi dešimtis tūkstančių sekėjų, maudosi dėmesyje“, – sako V. F. Kiurė.

Išsilavinimas, mokslinis N. Vasiliauskaitės intelektas, anot pašnekovės, yra tik viena medalio pusė. Nes emocinis jos intelektas, Vilmos manymu, – labai žemas.

„Tarkime, po pranešimų konferencijose būdavo rengiami pietūs. Jei dalyvauja Nida, organizatorius ištaisys prabangiausią balių. Kaip kairysis tu gi nenori prabangos, neužsiprašai brangiausio patiekalo – niekas juk nesišvaisto pinigais. O Nidai, žiūrėk, organizatoriai jau neša kokį upėtakį. Blemba, galvoju, aš tai virtinių užsisakiau... (Juokiasi.) Ot durna! Ir taip visada. Galvojau, ką gi ji veikia tarp tų kairiųjų?“ – sako V. F. Kiurė.

Tipinis kairuolis kovos už abstraktų kenčiantį žmogų, užuot padėjęs senstančiai savo motinai.

„Jaunosios kartos tipinis kairuolis kovos už abstraktų kenčiantį žmogų, užuot padėjęs senstančiai savo motinai. Jis gali kalbėti apie pensininkų teises, o savo motinos neaplankyti dvejus metus. Daugiausia apie vertybes šneka tie, kurie jų neturi. Kažkaip visada prie tų vertybių – komplekte – išvystu ir didelį dailų namą, prabangų automobilį. Keista, jei garsiai kalbi apie vertybės, turėtų pakakti tik jų“, – juokiasi Vilma.

Taip pat skaitykite

Kaip atrodo laisvė

Galbūt lygiavos, saiko, kuklumo pavyzdžiu mums galėtų būti skandinaviški kraštai, kurių vadovai darbovietę pasiekia autobusu arba pėstute? Vilma pasakoja, kaip kelerius metus darbavosi Norvegijoje, per tą laiką neblogai permanė vietinių mentalitetą.

„Ten, pavyzdžiui, gėda išsišokti brangesniu automobiliu. Kaimo komunos autoparkas atsinaujina tolygiai, kone vienu metu. Nors laisvai pajėgtų įsigyti ką nors labai brangaus, tačiau išsiskirti – prasto tono ženklas. Gyvenimo kokybė visų vienoda“, – teigia pašnekovė.

Anot jos, Lietuvoje gerbtinu vis dar laikomas turtingas žmogus. O Norvegijoje lyderis tas, kuris labiausiai padeda kitiems bendruomenės nariams. „Ir moka pajuokauti. Autoironija, humoras ten aukščiausios prabos vertybė“, – sako Vilma.

Klausiama, ar idealus pasaulis, santykiai apskritai įmanomi, kai tokia nepastovi žmogaus prigimtis, V. F. Kiurė teigia didžiausiu gyvenimo pasiekimu laikanti išrautą pavydo jausmą.

„Tokį tikrą, lietuvišką. Mėginau prisiminti, kada pastarąjį kartą jį jutau. Turbūt vaikystėje, kai kuriai nors mergaitei pavydėjau garbanotų plaukų ar gražios suknelės. Nuodijau savo mažas dienas, – juokiasi Vilma. – Bet ilgainiui, bręsdama kaip asmenybė, gana anksti imi suvokti, kaip tas infantilus jausmas trukdo.“

Didžiausiu gyvenimo pasiekimu laikanti išrautą pavydo jausmą.

Todėl, sako, jai tokia priimtina anarchizmo ideologija, jo filosofinė idėja eliminuoti pavydą, nepaisyti hierarchijos, nedalyvauti rungtynėse dėl statuso.

„Kas kita – neteisybės jausmas. Tarkime, kai matai, kaip per giminystės ryšius pelnoma premija ar panašiai. Tada reaguoju ir dažnai sulaukiu kaltinimo pavydu. Tačiau tai ne pavydas, o neteisybės jausmas – juos lengva supainioti, sunku atskirti“, – teigia V. F. Kiurė.

Anot pašnekovės, pavydas – pats baisiausias dalykas. Iš jo kyla visa kita: besaikis vartojimas, konkurencinė kova, lipimas kitiems per galvą, laiko švaistymas beprasmėms kovoms.

„Dabar mudviejų su vyru buitis skurdi, sunki. Užtat džiaugiamės laisve. Iš esmės taip atrodo laisvė“, – sako Vilma.

Panevėžys verks išniekintas

Intriga – netrukus 1 000 egzempliorių tiražu pasirodys V. F. Kiurės prozos knyga „Rožynas“. Nedidelė, apie 100 puslapių, stambaus šrifto. Joje bus kelios dešimtys trumpų pasakojimų apie 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių Panevėžį, ryškius, prie naujų aplinkybių neprisitaikiusius personažus – miesto inteligentus, keistuolius, verslininkus, sektantus, kunigus, parapsichologus.

Truputį sekdama kolegos Rimanto Kmitos pavyzdžiais, Vilma siekia užpildyti tam tikrą spragą literatūroje, nes apie jos gimtąjį miestą tuo laikotarpiu jokio teksto nėra. Per dvasinį gyvenimą, psichikos sveikatos klausimus, smurtą prieš moteris rašytoja siekia užčiuopti miesto sielą, atmosferą.

Rožynas – šiaurinė Panevėžio dalis, šiauriau nuo miesto geležinkelio stoties. Prastoje rajono žemėje, greta gamyklų triukšmo ir teršalų buvo apgyvendinami tremtiniai. Vis dėlto žmonės per ilgus metus susitvarkė aplinką ir dabar tai viena prestižinių miesto vietų.

Autorė jau studijuoja „Rožyno“ maketą, pati nežino, ko tikėtis. Kelis apsakymus paleido į socialinius tinklus ir netruko sulaukti reakcijų – teigiamų ir nelabai, esą rašanti netiesą, taip nebuvo...

„Čiagi literatūra, interpretacija, o ne dokumentika, atsakau tokiems ir tokioms. Nežinau, gal Panevėžyje neplatinsiu... Bus skundų, miestas verks išniekintas – tą galiu nuspėti“, – juokiasi pašnekovė.

Publikuojame ištrauką iš Vilmos Fioklos Kiurės būsimos knygos „Rožynas“:

Lėninas ir Zigmas Baltarankis

Parduotuvės terasoje po dienos darbų alų gurkšnodavo ne tik vietiniai, bet ir į rajoną užklydę padieniai darbininkai. Dažnas svečias ten buvo toks Albinas pravarde Lėninas (su ė). Tiesa, jį galėjai išvysti jau darbo dienos viduryje ar net nuo ankstyvo ryto. Lėninas kurį laiką gyveno Rožyne, bet, vaidingos žmonos išgrūstas iš namų, glaudėsi rajone už geležinkelio, Vilties gatvėje. Į Rožyną jis užsukdavo labiau iš įpročio, nors buvusiems kaimynams sakydavo, kad čia uždarbiauja: „Kam malkų paskaldau, kam skiedinį panešioju.“ Kalbėdamas jis daug gestikuliuodavo, primindamas Spalio revoliucijos vadą. Greičiausiai dėl to tokia pravardė jam ir prilipo, nes daugiau niekuo Vladimiro Iljičiaus Albinas nepriminė. Jis buvo aukštas ir liesas vešlios ševeliūros savininkas.

Iš momentu suklijuotų akinių, vis labiau blunkančio lietpalčio ir nudėvėto diplomato galėjai spėti, kad Lėnino gyvenimo kokybė kasdien vis prastėja, ir jis atrodė lyg oriai skurstantis inteligentas, nesugebėjęs atremti naujųjų laikų iššūkių.

Lėninas valgė mažai, tačiau mėgo dalintis receptais. Ypač visokių džemų, kompotų ir uogienių. „Man geriausias maistas – skystoji duonelė alus“, –­­ sakydavo Lėninas ir čia pat patardavo, kaip išsivirti gardžiausios obuolienės ar kaip protingai panaudoti šermukšnio uogas. Jo galvoje knibždėjo šimtai receptų ir kulinarinių idėjų, tačiau visi aplinkinių paraginimai jam pačiam imtis maisto gamybos ir įsilieti į smulkiųjų verslininkų gretas nuėjo perniek. Lėninas nebuvo verslus ir džemus virė tik savo vaizduotėje.

Rožyne Lėninas trindavosi su Zigmu Baltarankiu. Vadino jį naparniku, nors Zigmas labiau trukdė, nei padėjo. Būdavo, Lėninas iš paskutiniųjų krauna malkas pas ką kieme, o Zigmas sėdi ant kelmo, spokso ir komanduoja, vaizduodamas viršininką.

Zigmas – atstumiantis ir arogantiškas tipas, mėgęs priekabiauti prie moterų. Visaip jo vengiau, tačiau vis vien dažnai susidurdavau. Ne tik Rožyne, bet ir ten, kur nesitikėtum tokį žmogų sutikti. Vienu metu jis taip įsisuko lankyti kultūros renginius, kad tapo profesionaliu chaliavščiku. Negraužiamas sąžinės jis surydavo paskutinius sumuštinius kultūrininkų furšetuose ar be jokios gėdos išsiurbdavo vyno likučius iš dailės gerbėjos paliktos taurės.

Jei Lėninas nešiojosi juodą diplomatą, tai Zigmas Baltarankis tampėsi rudą portfelį, iš kurio kyšojo vanta. Anot Lėnino, jis kasdien eidavo į pirtį ir ten perdavosi, prisirijęs aspirino. „Aspirinas – kad gaudyt kaifą“, – aiškino Lėninas, patikslindamas, kad dėl daugkartinių procedūrų Zigmo rankos tokios baltos.

Dar Zigmas portfelyje nešiojosi anglų kalbos elementorių. Rodydavo jį visiems ir dėstė savo planus išvykti į Ameriką, pas tetą. O darbdaviams, kurie už sėdėjimą ant kelmo atsisakydavo jam mokėti, pareikšdavo, kad tuoj pat nukaks į Čikagą, prasigyvens ir tada visiems atkeršys. „Aš jums visiems parodysiu!“ – įsikarščiavęs šaukdavo Zigmas.

Mažai kas tą porelę samdė, todėl dažniausiai Lėninas ir Zigmas darbuodavosi pas Dailininką taupantį dažus, kuris jausdavosi labiau savimi patenkintas, kai šalia trindavosi nevykėliai.

Dailininkas taupantis dažus

Dailininkas taupantis dažus buvo kitoks nei Lėninas ir Zigmas: vers­lus, darbštus ir apsukrus. Jis save vadino tikruoju rožyniečiu, mat gyveno pagrindinėje Rožių gatvėje. Nesvarbu, kad į mikrorajoną atėjo ant gatavo, 1986 m., kai senesni gyventojai jau spėjo nutiesti dujotiekį, vandentiekį ir kanalizaciją. Vertėtų patikslinti, kad rožyniečiai patys kasė griovius, pirko dujotiekio ir vandentiekio vamzdžius. Todėl Nepriklausomybės pradžioje ėmus viską parceliuoti, kilo nemažas pasipiktinimas, kai šios infrastruktūros dalys atiteko dujininkų ir vandentiekininkų įmonėms, kurios dargi visus apkrovė abonementiniais mokesčiais. Tuo metu nemažai turtinių klausimų kilo ir dėl žemės. Štai, pavyzdžiui, Dailininkui tarybų valdžia sklypą atriekė nuo savanorio našlės žemių.

Taigi, vos jiems tapus kaimynais, kilo įtampa, Nepriklausomybės laikais išaugusi į didžiulį konfliktą. Našlė, pakišusi Dailininkui smetoninius žemės popierius, reikalavo kompensacijos už žemę, o Dailininkas mosavo tarybiniais dokumentais, liepė našlei kreiptis į žemėtvarką ir atsisakė jai ką nors mokėti. „Aš pinigais nešiku, kad jais taškyčiaus“, – atšaudavo Dailininkas taupantis dažus visiems patarėjams, kurie vardan ramybės siūlė jam su našle susitarti gražiuoju.

Dailininkas rinkosi ne ramybę, o pinigus, kuriuos mokėjo skaičiuoti. Gyrėsi, kad to išmoko dar ankstyvoje paauglystėje, turguje, kuriame prekiavo krapais ir agurkais. Vėliau, laisvu nuo paskaitų Dailės institute metu, jis vykdavo į Rygos turgų, kuriame prekiavo lietuviškomis rožėmis, supirktomis iš Panevėžio gėlininkų mėgėjų. Be to, jis imdavosi įvairiausių chaltūrėlių, nuo proginių atvirukų gamybos iki interjero apdailos, ir kalė pinigėlį visais įmanomais būdais, nes kaupė lėšas savo svajonių namui. Ir spėriai pasistatė!

Dar iki Nepriklausomybės. Didžiulį, originalaus projekto, su dideliais langais, galerija ir studija per du aukštus. Dar kai ką patepė Dailininkų sąjungoje ir užlindęs į eilės priekį gavo paskyrą devynkei, kurią įstūmė į naująjį garažą, o namą apstatė deficitinėmis fredomis ir zundomis. Be to, jis spėjo pasinaudoti tarybine sistema ir kilstelėjo savo socialinį statusą iki Dailininko, baigusio aspirantūrą Maskvoje. Gerai nesupratau to statuso svarbos ir nežinojau, kaip jį vertinti, bet mačiau nuotrauką tapybos darbo, už kurį jis gavo aspiranto diplomą. Drobė vadinosi „Derlius“. Formatas –​ du metrai su trimis, atseit „gero meno turi būti daug“. Paveiksle buvo pavaizduotas berniūkštis, laikantis didelį rugių pėdą, ir raumeningas proletaras, tiesiantis į jį rankas.

Tokia gan nuvalkiota kaimas-dovanoja-miestui-duonelę-kasdieninę tema, bet Dailininkas nesibodėjo klišių. Netapė tik atvirai propagandinių siužetų su leninais, kuo vėliau labai didžiavosi. Vis sakydavo, kad, va, aš tai leninų netapiau kaip kiti menininkai pakalikai. Kita vertus, jis nebuvo disidentas, kokiu dėjosi Sąjūdžio laikais.

Atėjus Nepriklausomybei smarkiai išaugo namo galerijos išlaikymas, nes per ekonominę blokadą žiauriai pabrango dujos. Pro tarybinės gamybos vitrininius langus švilpė vėjai ir prišildyti holą per du aukštus Dailininkui tapo sunku, juolab kad jo pajamos sumažėjo. „Kam reikalingas menas jaunai valstybei, kuri stengėsi suvaldyti suirutę ir chaosą?“ – klausdavo savęs Dailininkas.

Tada jis ėmėsi pedagogikos. Kad ir kaip buvo blogai, jaunimas nenustojo svajoti apie dailės studijas, kurios vis dar atrodė prestižinės, o Dailininkas padėdavo tas svajones įgyvendinti. Aišku, už pinigus.

Menininkų džiaugsmui, krito geležinė uždanga ir atsivėrė sienos bei užsienio rinkos. Dailininkas visais būdais ieškojo kontaktų su užsieniečiais. Pirma šalis, kurią jis atrado, buvo Danija, mat danai aktyviai domėjosi Lietuva ir rėmė švietimo projektus. Jis per tuos projektus ir prasmuko. Tuo pat metu Dailininkas surado naują, kaip jis sakė, skandinavišką tapybos stilių. Ėmė tapyti šviesius, neutralius, minimalistinius paveikslus, skirtus daniškai rinkai. Dažniausiai tai buvo dvigubo kryžiaus kombinacija kokiu įmantriu filosofiniu ar teologiniu pavadinimu: „Gyvenimo ratas“, „Gyvybės šviesa“, „Dieviška psalmė“...

Tapydamas Dailininkas taupė dažus. Manau, daug baltos jis naudodavo ne dėl daniškos rinkos, o siekdamas užmaskuoti pro dažus prasišviečiantį gruntą. Jis kruopščiai apskaičiuodavo sąnaudas, kad gautų didesnį pelną. Savo paveikslais jis prekiavo meistriškai. Sykį įsiūlė net kolegai. Įsivaizduokite, ne išmainė, kaip įprastai būna tarp tapytojų, bet pardavė. Ir brangiai. Įkalbėjo nabagą, sakydamas, kad, va, danai perka, investuoja ir jo kūrybos vertė auga.

Nors, tiesą sakant, jo paveikslai kabėjo šalia keraminių varpelių viename Danijos provincijos salone. Varpeliais tą saloną jis taip pat aprūpindavo. Varpeliais ir nameliais žvakidėmis. Krūva firmelių lipdė tuos namelius, tapusius kone Panevėžio kūrybinių industrijų simboliu.

Meno rinka nenuspėjama ir dažno laisvo kūrėjo pajamos nestabi­lios. Tai yra pinigų, tai, žiūrėk, vėl reikia spaustis. Toks nepastovumas Dailininką vargino ir jis nusprendė, kad būtina užimti kokį politinio pasitikėjimo postą ar bent prasibrauti prie valstybinių užsakymų. Dailininkas sumanė stoti į partiją. Socdemai atkrito iškart, nes tie labiau mėgo liaudies menininkus. Liko konservai, kurie Panevėžyje buvo įtakingi, arba turtingieji liberalai. Įstojo į liberalų partiją, nes, kaip sakė Dailininkas, jam patinka ekonominės laisvės idėjos.

Prieš aprašant Dailininko santykius su partija, verta atkreipti dėmesį į jo garderobą bei automobilį, nes tai svarbi įvaizdžio dalis, kuri tampa dar svarbesnė, kai stoji į liberalus.

Dailininkas taupė ne tik dažus, bet ir vandenį, todėl baltas šalikas, kurį jis nešiojo kaip vienatvės simbolį, buvo baisiai nešvarus. Drabužiai beformiai, lyg būtų ne jo išmieros. Keisti languoti švarkai iš padėvėtų rūbų parduotuvės, nudrengti džinsai ir balti kedai paaukštintais aulais. Tokie kaip atlikėjo Alfonso Peniko. Jis ir pats šiek tiek priminė A. Peniką. Liesas, sportiškas ir visada besišypsantis. Beje, kedai, kitaip nei šalikas, švietė iš tolo. Dailininkas gyrėsi, kad juos valo ypatingu būdu. Sakė, jog ant kedų sutepa baltų dažų likučius, kad neprapultų nė gramas.

Toks jis buvo gnyda. Bet, kad ir koks taupus būtų žmogus, kad ir kiek jis gniaužtų dažus ir vandenį, toks niekada netaupys pirkdamas sekciją ar automobilį. Kartais atrodo, kad tokių gyvenimo prasmė ir yra visokie statusą pabrėžiantys rakandai bei mašinos.

1998 m. Dailininkas plačiai atvėrė piniginę ir iš „Rasmito“ išriedėjo su naujatėlaičiu Opel Astra II 2.0 DI. Praktiškas, taupus (nes dyzelis) su didele bagažine meno kūriniams vežioti ir koks dešimtas saloninis automobilis mieste.

Skyriaus liberalai labiau mėgo džipus ir prabangias audi, bet dėl reketo pavojaus, nepirko naujų. O štai Dailininko, nors ir opelis, bet naujas, ir jam nebuvo gėda parkuotis prie skyriaus pirmininko 1992-ųjų Nissan Terrano I 2.4.

Beje, Dailininko nedrįso reketuoti nusikaltėliai, mat jo ekscentriškumas trikdė. Naujas, tviskantis, baltas opelis ir prie jo kedus prisiderinęs keistuolis purvinu šaliku atrodė įtartinai. Bet liberalai nepabūgo. Juk jie – liberalai. Kaip tik tuo metu į partiją įstojo moteris, pristatydavusi vyriausiąja Lietuvos ragana. Tai kaipgi neatsiras vietos Dailininkui?..

„Geriausia ateities investicija“, – puikuodamasis automobiliu, kaimynams sakydavo Dailininkas, labiausiai mintydamas apie sėkmingą įsiliejimą į partiją. O kaimynai savo ruožtu stebėjosi, kaip nuolat sunkiu gyvenimu besiskundžiantis menininkas sukrapštė šitiek pinigų automobiliui.

Pirmajam susirinkimui Dailininkas ruošėsi kaip egzaminui. Iš bibliotekos pasiėmė V. Kulešos „Mūsų laikų ideologijas“, Dž. Loko „Esė apie pilietinę valdžią“. Tikėjęsis oficialaus susitikimo, Dailininkas pateko į furšetą. Pasirodo, liberalai mėgo tvarkyti reikalus neformalioje aplinkoje. Jis gurkštelėjo konjako ir šiek tiek atsipalaidavęs ėmė megzti pažintis. Prisėlino prie dviračių parduotuvės savininko ir prakalbo apie Dž. Loko asmenybės didybę ir „nematomą laisvosios rinkos ranką“. Krautuvininkas išpūtė akis ir skubiai pasišalino, teištaręs „aš esu paprastas žmogus...“

Dailininkas taupantis dažus viešumoje alkoholį vartojo atsargiai. Padauginęs jis tapdavo agresyvus, todėl jau po pirmos taurės imdavo atsikalbinėti, sakydamas, kad alkoholis trukdo sublimuoti seksualinę energiją į kūrybą. O iš tikrųjų, jis tiesiog bijojo gauti į snukį už girtus debošus. Ir dar sakydavo, kad jam nereikia moterų. „Arba moterys, arba menas. Aš esu vedęs tapybą!“ – kartodavo Dailininkas. Nors, manau, kad moterys pačios bėgo nuo jo. Dėl nežmoniško šykštumo.

Bet liberalams niekas netrukdė: nei Dailininko keistenybės, nei sublimacijos, nei originalus garderobas. Netrukus jį prisabačino prie „kultūros programų“ kūrėjų būrelio, kurį sudarė trys moterėlės.

Po kelių mėnesių politinio aktyvizmo, po pasiūlymų tobulinti kultūros programą, skatinti verslo ir meno simbiozę, jis ėmė pastebėti, kad partijoje vyrauja ryški hierarchija. Dailininkui pradėjo kilti klausimai, kodėl jo nekviečia į pirtį, kur skyriaus aktyvas aptarinėja priešrinkiminę programą. Medžioklės sezonu pasilakstę po mišką su šautuvais, partijos lyderiai vanodavosi pirtyje spręsdami svarbiausius klausimus. „Kaip kokie brazauskininkai!“ – pykdavo. Matydami kylantį Dailininko nepasitenkinimą, jį karts nuo karto į svečius pasikviesdavo liberalų galvos. Į tokius privačius baliukus, kurie kompensuodavo miesto turiningo kultūrinio gyvenimo spragas. Jis atlikdavo intelektualaus klouno vaidmenį. „Dailininke, o ką jūs manote apie naują paminklą tremtiniams?“ – prigėrusi klausdavo kurio nors ​libe­ralo​ žmona. Na, ir Dailininkas imdavo porinti apie tai, kaip žiūrovus veikia pjedestalo aukštis, apie motinos gimdytojos simbolizmą liaudies skulptūroje, filosofinį riedulio naudojimo pagrindą. Nepaisant to, kad Dailininkas dažnai nusikalbėdavo, sumaišydavo terminus ir miglotai formuluodavo mintis, jis buvo gan populiarus tokiuose vakarėliuose, tik jokių postų negavo ir netrukus partija nusivylė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt