Kultūra

2021.10.13 15:45

Kompozitorius Teisutis Makačinas: kultūra yra mūsų veikimo operacinė sistema

žiūrėkite filmą „Kaunas – viena didelė Europos scena“
LRT.lt2021.10.13 15:45

Dar 1940 m. tuomet dar visai mažas berniukas Teisutis su šeima persikraustė iš Kauno į Vilnių. Visgi gimtasis miestas kompozitoriaus Teisučio Makačino pasakojimuose tapomas ryškiausiomis spalvomis, rašoma „Kaunas 2022“ parengtame interviu.

Tokia ir jo kūryba – parašyta prieš dešimtmečius, aktuali ir šiandien. Rašoma toliau! Nenuostabu, kad kompozitoriaus muzika tapo vienu iš „Kaunas 2022“ sukurto filmo „Kaunas – viena didelė Europos scena“ garso takelių.

Audiovizualinis kūrinys, kuriame pasirodo jaunosios kartos dainininkai ir šokėjai, filmuotas netikėtose vietose, atskleidžiančiose tą su niekuo nesupainiojamą kaunietišką charakterį. Filmo premjera įvyko LRT PLIUS kanale spalio 3 d., jį galite rasti LRT mediatekoje. Su Teisučiu Makačinu kalbamės apie… galbūt apie amžinos jaunystės paslaptis?

Muzikinis filmas „Kaunas – viena didelė Europos scena“

– Ar turite prisiminimų iš vaikystės Laisvės alėjoje?

– Žinot, taip jau lemta, kad dvejus metus mes gyvenome Laisvės al. 25, ties „Konrado“ kavine, kurios atgimimo tebelaukiu, vėliau ji pavadinta „Tulpe“. Visi prisiminimai, gyvas ryšys – per Tėvelio darbus. Jis čia, Laisvės alėjoje reiškėsi kaip aktyvus kultūrininkas, visuomenininkas, meninio gyvenimo organizatorius. Buvo VDU ateitininkų choro, Darbo rūmų choro, kurio nariais buvo beveik visa būsimo Panevėžio dramos teatro trupė, vadovas, V. Kudirkos simfoninio orkestro atsiradimo organizatorius ir dirigentas.

Sovietų okupacijos metais nepraleisdavome progos atsilankyti tikrajame „Metropolyje“ ir, žinoma, „Tulpėje“ pasimėgauti, anot tuometinio šefo, neracionalizuoto „Napoleono“ torto gabalėliu.

Tai tokie tie atsiminimai. O šiaip Kaunui simpatija – giliausia...

– Ar dažnai tenka apsilankyti šiuolaikiniame Kaune? Ko randate jame, ko nėra Vilniuje?

– Daug ko nėra Vilniuje! Pirma, Kaune – didesnis fantazijos ir vaizduotės polėkis. Jau vien ką reiškia tas tūkstančio litų banknotą atkartojantis pastatas. Vilniuje tokių dalykų su žiburiu nerasi, viskas ramiau. O čia – ir architektūra drąsesnė, ir žmonės nebijo svajoti.

Kita vertus, juk Kaunas istorijos vingių dėka tapo lietuviškos Lietuvos plėtotės sostine su didžiuoju prezidentu Antanu Smetona. Jis, atmetus kai kuriuos politinius aspektus, yra didžiosios Lietuvos sekmės kūrėjas, rūpinęsis ekonomika, kultūra, ypatingai – švietimu, nuolat dėmesį skyręs mūsų gražiosios kalbos puoselėjimui, norminės kalbos formavimui. A. Smetona puikiai suvokė, kad kalba – pirmas, ir, ko gero, svarbiausias valstybingumo ženklas. Už lietuvišką Lietuvą Kaunui – neblėstanti pagarba.

– Kaip apskritai miestas, gyvenamoji vieta formuoja kūrybą, jūsų atveju – muziką? O gal įkvėpimas visai ne aplinkoje?

– Vieta neturi didelės reikšmės, gal tik tam tikrais aspektais. Dirbu savo kabinete – studijoje, kitur galimi tik techniniai darbai. Sąlyga kūrybai – dvasinė ir fizinė ramybė, artima aplinka. Neieškau įdėjų gamtoje ar kur kitur, idėja atsiranda dvasios virpesiuose, ir reikia kartais nemažo laiko tarpo, kad pradėtų realizuotis garsų struktūromis.

– Neoklasicizmas ir liaudies muzika. Kas jums padiktavo tokią kūrybinę jungtį? Ar tai gyvenimiški pavyzdžiai, ar siektini idealai?

– Pajutau, kad Dievulis davė man melodijos dovaną. Tai viena. O kita – nepaprastai daug įtakos turėjo mano mokytojas, profesorius Julius Juzeliūnas. Jis sakė: „Tu turi pasirinkimą – ar būt kosmopolitu, niekieno, arba būt savo tautos kompozitorium ir gyventi mūsų intonacinėje erdvėje.“ Aš tą ir pasirinkau. Žinoma, niekur nėra citatų, bet stengiuosi taip rašyti, kad lietuvis suprastų.

– Esate sakęs, kad styginiai instrumentai – gyviausi. Gal paplėtotumėte šią mintį?

– Be abejo, tokios dinaminės skalės neturi joks kitas instrumentas. Garsumas, tylumas, garso kokybės mainai... Pats maloniausias man yra altas. Jis šilčiausias. Dėl to tiek daug rašau styginių orkestrui. Daug akustinių variantų, daug spalvų taip išgaunama.

– Kai kūrėte „Disko muziką“, kam ją skyrėte? Juk tuomet naktiniai klubai nebuvo tokia populiari laisvalaikio leidimo forma, kaip dabar?

– Mes intensyviai bendradarbiavome su Lietuvos radijo lengvosios muzikos orkestru – kūrėme jam repertuarą. Sukūriau standartus ir pamatėme, kad jiems tiktų disko stiliaus interpretacijos, aranžuotės. Pakviečiau Laimį Vilkončių, talentingą kūrėją ir fantastišką aranžuotoją, ir jis sutiko – rado tokius raktus, kurie stebina ir po trisdešimties metų. Juk tai atitinka šiuolaikinę muziką, transliuojamą radijo stočių.

Tuo metu „Disko muzika“ neturėjo didesnio atgarsio. Tai buvo taip nauja... O dabar žinia apie grįžusį populiarumą mane pasiekė iš... Niujorko! Po to – iš Berlyno, Varšuvos, Krokuvos... ir jau tada čia, Lietuvoje. Iki tokio lygio, kad autografus dalinau dvi valandas. Smagu, jei žmonėms tai suteikia malonumo. Nors tai nėra visai radijo formatas – kūriniai trunka ir 8 minutes. Žmonės klausosi namuose ir man sako komplimentus, ir dar tokios asmenybės, kad aš aikteliu! Džiugu.

Manau, kad reikėtų sukurti orkestrinę „Disko muzikos“ versiją. Juk išliko aranžuotės. Kai baigsiu kitus darbelius, būtinai padarysiu. Jei tik spėsiu – tikiuosi, kad taip.

– Kaip vertinate „Golden Parazyth“ ir kitų lietuvių muzikantų atliktas jūsų kūrybos interpretacijas?

– Šiandien visos muzikos gali būti pervilktos į poprūbą, neretai netgi to prašosi. Gerai, kai kūriniai nedulka archyvuose, kai žmonės ieško medžiagos. Juk tai intonacinis paveldas. Kiekvienu atveju pasidžiaugiu, kad žmonės rado mano muziką, o „Golden Parazyth“ padarė tai tobulai. Aiktelėjau! Toks profesionalumas... Yra, aišku, ir keistesnių aranžuočių, bet yra ir labai gražių.

– Kaip apskritai žiūrite į šiuolaikinę lietuvių muziką?

– Puikiai vertinu, nors, mano galva, turime identiteto problemų. Dauguma jaunųju pasidavė sonorikai, tapybai garsais… Tokioje erdvėje ar Kinija, ar Norvegija akustiškai tas pats. Nors paskutiniu metu atsiranda bandymų savičiau formuoti intonacinę erdvę.

Apskritai, kai lietuviška muzika „išėjo į Europą“, ji nebuvo labai jau šiltai sutikta būtent dėl to tautinio elemento. Gal pernelyg egzotiška? Europai reikėjo kosmopolitinių sprendimų. Visgi manau, kad būtent šiame estetiniame tvirtume yra mūsų jėga ir pasididžiavimas.

– Jūsų kūrybinė biografija – ilga. Ar jau sukūrėte viską, ką norėjote sukurti? O gal stalčiai pilni juodraščių?

– Juodraščių nėra – darau tą, ką darau. Bet galvoje sukasi mintys, o tam, kad jos pradėtų gulti mano ekrane (juk popieriuje niekas neberašo), tai dar reikia laiko. Dabar tai bus vokaliniai kūriniai. Seniai tokius rašiau, pasiilgau!

– Kokias gyvenimiškas ligas gali išgydyti muzika, apskritai – kultūra?

– Jei trumpai, kultūra yra mūsų veikimo operacinė sistema. Įvairiapusė. Kuo ji labiau išvystyta, tuo žmogus jaučiasi geriau, tuo jis kūrybingesnis, vaizduotė sparčiau veikia. Muzika ypatingai mažina agresiją, todėl taip svarbu mokyti vaikus muzikuoti. Grojantis kažin, ar eis muštis. Kažin.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt