Kultūra

2021.09.26 09:20

Ką kurortų architektūra pasakoja apie mus: Tiškevičių vilos, žvejų sodybos ir siūlymas atvežti didesnių pušų

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.09.26 09:20

Leidykla „Lapas“ LRT darbuotojams pristatė du unikalius leidinius – „Neringa. Architektūros gidas“ ir „Palanga. Architektūros gidas“. „Architektūra gali papasakoti apie mus ir praeities visuomenę“, – tvirtino architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Kodėl architektūra Neringoje nepastebima? Kokia yra Palangos architektūrinė tradicija? Kas yra Šventosios amžinai šviesi perspektyva?

Anot M. Drėmaitės, architektūros gidai tapo tokiu žanru, kur per architektūrą pasakojama apie visuomenę, kultūrą, žmones.

2005 metais pradėtas kurti pirmasis Vilniaus architektūros gidas. Tai buvo 20 amžiaus Vilniaus architektūros gidas – tuomet, anot M. Drėmaitės, trūko informacijos apie 20 a. architektūrą Vilniuje, sovietinį laikotarpį, o gidas paskatino daug tyrimų. Istorikė pastebi, kad 2015 metais išleistas Kauno gidas irgi išjudino Kauno modernizmo tyrimų procesus. „Gidai apie Neringą ir Palangą taip pat praplėšia dirvonus“, – teigia M. Drėmaitė.

„Naiviai tikėjomės, kad Klaipėda, Palanga ir Neringa į vieną tomą sutilps. Norime pristatyti gidus ne kaip profesines knygas, o kaip kultūrologines studijas“, – kalbėjo M. Drėmaitė. Kitais metais laukia Klaipėdos architektūros gidas.

Kuršių nerija iki 1940 metų: vokiečiakalbių pamėgtas kurortas

Kaip aiškino architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė, apie Neringos miestą galima kalbėti tik nuo 1961 metų. Todėl Neringos gide iš pradžių kalbama apie Kuršių nerijos gyvenvietes. Anot jos, ten susiformavusią architektūrą veikė gamtinės, geografinės, istorinės aplinkybės. „Pavyzdžiui, Kuršių nerijos dalis buvo svarbi susisiekimo atkarpa, todėl atsirado pašto stočių, karčemų ir t. t.“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Anot jos, žymesni pokyčiai Kuršių nerijoje vyko 19 a. viduryje, kai pradėtas kasti gintaras Juodkrantėje. Žmonės iš Klaipėdos, Karaliaučiaus, Tilžės pradėjo atrasti Juodkrantės kurortą.

„Kuršių nerijos kurorto fenomenas vystėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu ten vyko daugiausia vokiečiakalbiai, visur buvo rašoma dviem kalbomis. Vokiečiakalbiams reikėjo turėti vizas, bet jos net laivuose buvo išduodamos, kad lengviau būtų patekti“, – pasakojo V. Migonytė-Petrulienė.

Palanga iki 1940 metų: Tiškevičių įtaka

Palangos kurortas kurtas Tiškevičių nuo 19 a. vidurio. Anot V. Migonytės-Petrulienės, tuo metu atsirado gražiausios ir spalvingiausios Palangos vilos, jos pasižymi gausia stilistine palete.

1921-aisiais metais pastebėta, kad Tiškevičiai visų vilų nebeįstengia išlaikyti. Buvo pasirinkta sukurti europinio masto kurortą. Vienas prioritetų, anot architektūros istorikės, buvo kurhauzo atstatymas, pramoginės funkcijos atkūrimas. Panuogąstauta, kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį kurhauze žmonės kur kas mažiau išlaidauja ir rusiška tradicija „gerti ir ėsti iki paskutinės kapeikos“ (dokumento citata) nyksta.

Kaip teigia V. Migonytė-Petrulienė, neaplenktas ir sveikatingumo klausimas: „Tiesa, į Palangą įleidžiami tik tie, kurie gali lengvai reabilituotis.“ Tarpukario laikotarpiu jausta Tiškevičių įtaka. Vilą „Komoda“ įsigijo ateitininkai, Lietuvos ūkio banko valdytojams priklausė vilos „Romeo“ ir „Džuljeta“, viloje „Balta“ ilsėjosi Antanas Smetona ir t. t.

1938 metais Palangoje gaisras nuniokojo komercinį kvartalą, buvo svarstoma, kaip perplanuoti likusią Palangos dalį. Nuspręsta kurortų stilių taikyti tik centrinėje Palangos dalyje.

Šventoji iki 1940 metų: uosto svarba

„Šventoji – oficialiai Palangos administracinė dalis. Šiemet Šventosios šimtmetis, 1921 metais Šventoji tapo Lietuvos dalimi. Tarpukariu Lietuva pasistatė tik vieną naują miestą, tai Šventoji“, – pasakoja M. Drėmaitė.

1939 metais Lietuva neteko Klaipėdos krašto, o Lietuvos ūkiui, kaip teigia architektūros istorikė, svarbiausia buvo neužšąlantis uostas Baltijos jūroje. „Jau nuo 1921 metų Lietuva planavo, kad reikia pasistatyti uostą neginčytinoje žemėje, ir pradėjo vystyti Šventosios projektą kaip miestą-uostą ir miestą-vasarvietę kartu“, – pasakoja ji.

Tuomet mąstyta, kad kopos – vasarviečių dalis, o uosto zona – ūkinė dalis. Šventosios miestelis pradėtas statyti tik 1936-aisiais.

Neringa iki 1990 metų: nuo žvejų kolūkių iki prestižinio kurorto

„Kuršių nerijos likimas kur kas liūdnesnis. Pokario dešimtmetis gana slogus – į Kuršių neriją žiūrima grynai ūkiškai. Vystoma ūkinė miškininkystė ir steigiami žvejų kolūkiai, kaip į kurortinę vietovę imta žiūrėti tik apie 1958–1959 metus“, – teigia M. Drėmaitė.

Tarpukariu, anot M. Drėmaitės, tai buvo laisvos, nesužalotos gamtos, menininkų kurortas, skirtas patapyti, pabūti, o jau tikrai kurortauti buvo įprasta Palangoje.

1960-ais metais gamta jau paskelbiama nacionaliniu parku. Nuo 1961 metų, kai sujungtos visos gyvenvietės ir atsirado Neringos miestas (Preila, Pervalka, Juodkrantė ir Nida), pradėta projektuoti derinant su gamta.

Kaip pasakoja M. Drėmaitė, sovietmečiu ten gimė kurortinio regionalizmo stilius, galima pademonstruoti daugiau originalumo, vietinių medžiagų panaudojimo. „Į Kuršių neriją važiuojama dėl gamtos. Architektūra nekrenta į akis, sukurta gamtos ir architektūros simbiozė“, – teigė M. Drėmaitė.

Palanga iki 1990-ųjų: Europos architektūros istorijos ekspozicija

Architektūros tyrėjas Liutauras Nekrošius pažymėjo, kad Palangos kurortas pirmiausia yra jūra ir paplūdimys, architektūra pastebima blogu oru, ne per sezoną: „Miesto kūrėjai ir kėlė klausimus – kaip sutalpinti visus norinčius ir kaip prailginti sezoną. Architektūra – vienas sezono prailginimo būdų.“

20 a. antrojoje pusėje vykusi Palangos raida svarbi architektūriniu aspektu, palyginti su tarpukariu, gyventojų skaičius išaugo 6 kartus, o poilsiautojų – apie 100 kartų. Dabar vienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai vieną kartą per metus apsilanko Palangoje.

Palangoje nemažai autorinės architektūros. 6 dešimtmečio pradžioje atsirado vyriausiojo architekto pareigybė, pirmu vyriausiuoju architektu tampa architektas Alfredas Paulauskas. Jo deklaruotas idėjas tęsia kiti architektai. Formuojamas miestas-parkas, pastatai neviršija miško aukščio.

Palanga turėjo savo projektavimo institutą. Dauguma SSRS kurortų buvo kuriami, naudojantis tipiniais projektais, o Palangoje susiformavo ta tradicija, kad net tipiniai projektai buvo pritaikomi prie Palangos charakterio, architektūrinės ir gamtinės aplinkos.

Žvelgdami į Palangos 20 a. antrosios pusės architektūrą, anot L. Nekrošiaus, „miestą galime matyti kaip Europos architektūros istorijos ekspoziciją“. Skirtingi pastatai demonstruoja skirtingas tuo metu madingas architektūros tendencijas, plitusias Vakarų Europoje, JAV ir kitur. Lyginant su Neringa, Palanga visada buvo liberalesnė architektūrinei kūrybai erdvė. Čia nebuvo primygtinio reikalavimo laikytis regionalistinių idėjų, buvo galima išbandyti drąsesnius eksperimentus.

Anot L. Nekrošiaus, „Vasaros“ restoraną galima palyginti su Japonijoje buvusia vaikų biblioteka, vasaros estrada buvo į panaši JAV pavyzdį. Vertėtų paminėti ir „Žilvino“ poilsio namus, jie pirmieji iš sovietmečio pastatų įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Šventoji iki 1990-ųjų: medinė architektūra gyvenvietės veidu

„Šventoji išlieka Palangos šešėlyje. Dėl įvestų apribojimų įmonėms teko iš Kuršių nerijos išgabenti savo medinius laikinus poilsio namelius, jie tapo Šventosios veidu. Jie vis dar atsiranda po žiemos kaip grybai“, – pasakoja L. Nekrošius.

8-ojo dešimečio pabaigoje–9-ajame dešimtmetyje pradeda bręsti didžioji Šventosios plėtra ir tuo metu daug įmonių iš Lietuvos ir kitų SSRS miestų imasi projektuotis žymiai stambesnes poilsines. Kilo diskusija – ar tikrai Šventajai reikia mūrinės statybos? Medinė architektūra lengviau prižiūrima. Mažai to meto projektų įgyvendinama, dabar matome nebaigtus statyti poilsio namus.

Kurortai po 1990-ųjų: architektūra stiprėjo su stiprėjančia valstybe

Architektas Martynas Mankus kalbėjo, kad miestų pokyčius po nepriklausomybės geriausia matome iš to, kad pastatų padaugėjo, miestai sutankėjo, pastatai padidėjo, išsiplėtė. Privatizacija, žemės grąžinimas Palangoje lėmė priemiesčių atsiradimą.

Architektūra priskiriama kietiesiems menams, kurie labai priklauso nuo ekonomikos, nuo valstybės reguliavimo. Architektūra stiprėjo su stiprėjančia valstybe. Viskas atsigavo 21 a pradžioje, įstojus į ES atsirado europinių fondų. Iki tol beveik nebuvo kultūrinės paskirties pastatų.

Neringa po 1990-ųjų: sudėtingiau nei Vilniaus senamiestyje

2000 metais Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo vietovių sąrašą. „Architektai juokauja, kad Neringoje sudėtingiau suderinti projektus nei Vilniaus senamiestyje – griežti reglamentavimo dokumentai“, – teigia M. Mankus. Yra įrašytas net tam tikras užstatymo tipas. Nidoje – žvejo sodybos tipologija, ja turėtų būti sekama rekonstruojant, statant naujus namus. Juodkrantės atveju dar yra miestų vilų tipas.

„Praktiškai kiek atsirado modernios architektūros sovietmečiu, tiek jos ten ir yra. Tas reguliavimas nepatinka architektams, bet sukuria vientisumo įspūdį. Neringoje to nėra, kad kas nors labai rėžtų akį“, – pastebi architektas.

Palanga po 1990-ųjų: diskusijos dėl tradicijos

„Dar gyvos tos diskusijos, kas yra architektūrinė tradicija Palangoje. Tiškevičių tradicija, vėliau vykusi tarpukariu orientacija į vilas ar sovietmečiu vystyta modernizmo linija. Architektai turi pasirinkimą, kuriuo keliu eiti: ar regionalistiniu, ar modernizmo, ar vilų interpretacijos“, – teigė M. Mankus.

Šventoji po 1990-ųjų: amžinai šviesi perspektyva

„Šventojoje sunku apie bendrą architektūrinę idėją pasakyti. „Elijos“ apartamentai – vienas kontroversiškiausių pavyzdžių architektūriniame gide, bet jo negalima apeiti. Neringoje saugoma visuma, Palangoje – senasis miesto centras, Šventojoje – tik kelios archeologinės vietovės, bet nesaugoma visuma. „Elijos“ apartamentai viršija pušų aukštį, tad vystytojas pasiūlė atvežti didesnių pušų“, – pasakoja M. Mankus.

Anot jo, daug vilčių dedama į uosto teritoriją, bet jau dabar kyla diskusijų, ar uostas išsitenka savo teritorijose: „Apie tą uostą girdime apie trisdešimt metų, kad reikia jį įgilinti, vis tik uostas išlieka amžinai šviesi miesto vystymo perspektyva.“

Daugiau apie pajūrio kurortų istoriją ir raidą skaitykite leidyklos „Lapas“ išleistuose Neringos (autoriai – Marija Drėmaitė, Viltė Migonytė, Martynas Mankus, Vasilijus Safronovas) ir Palangos (autoriai – Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė) architektūros giduose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt