Kultūra

2021.09.25 11:03

Tėvynės ilgesiu sirgusio dailininko Mončio bičiulis: ilgu jo humoro, tylos ir išvykų velniop

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.25 11:03

Kaunietis videomenininkas Henrikas Gulbinas, dar sovietiniais metais ištrūkęs į Paryžių, sutiko tėvynės ilgesiu sergantį skulptorių Antaną Mončį (1921–1993). Su triskart vyresniu bičiuliu, sako, jį aplankydavęs namų jausmas, iš Antano mokėsi drąsos, bendravimo lengvumo. Abu leisdavosi ir į nuotykius. „Paslapties jis turėjo, bent jau mano atmintyje“, – sako LRT.lt pašnekovas.

Didžiausias autoritetas

H. Gulbinas šiemet sukūrė dokumentinį videofilmą „Mončys“. Ne vienus metus praleidęs Paryžiuje, draugavęs su dailininku, kurį laiko didžiausiu gyvenimo autoritetu, ir net lydėjęs jį grįžtantį į Žemaitiją pas mamą ir seseris, videomenininkas nuosavame archyve surado dar nepublikuotų vaizdo įrašų. Pasitelkęs literatūros kritiką Ramūną Čičelį ir aktorių Vidą Petkevičių sukomponavo naują pasakojimą. Šiuo metu filmas rodomas „Vartų“ galerijos parodoje „L`Etreinte – Embracement – Glamonė“.

Pasak filmo autoriaus, „Mončio“ kadrus jis filmavęs 1988–1990 metais Paryžiuje ir kitose Prancūzijos vietovėse. A. Mončys rodomas artimų žmonių ir savo kūrinių apsuptyje. Lėtas, orus, kalbantis apgalvotai, glaustai, su žemaitiška intonacija.

Filme taip pat įamžinti A. Mončio sūnus iš pirmosios santuokos Jeanas Christophe`as Moncys, vaikai iš antrosios santuokos Andreasas ir Sabina Monciai, žmona vokietė Margrita von Haller, Prancūzijos lietuviai – buvusi ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis, kunigas Jonas Petrošius, aktorė, vertėja Karolina Paliulienė, diplomatas Ričardas Bačkis, išeivijos veikėjas Perkūnas Liutkus, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas Jonas Pajaujis, iš Lietuvos atvažiavę menininkai Vytautas Balsys ir Kęstutis Grigaliūnas.

H. Gulbino dokumentinis filmas „Mončys“

Dokumentinis filmas „Mončys“

„Galiu likti, galiu gyventi“

Iš pradžių H. Gulbinas portalui LRT.lt atskleidžia, kaip sovietmečiu jam pavyko patekti į Vakarus, apsistoti Paryžiuje. 8-ojo dešimtmečio viduryje jis susipažino su Lietuvoje viešinčia išeivijos lietuvių veikėja Ugne Karvelis, buvo jos pakviestas apsilankyti Prancūzijoje. Henrikas iškart atsisakė motyvuodamas tuo, kad saugumiečiai jo neišleis, todėl net nenorįs teikti prašymo, kad nepatektų į jų „fokusą“.

Vis dėlto proga išvažiuoti atėjo pati. Apie 1988-uosius šviesaus atminimo chorvedys Petras Bingelis pasiūlė H. Gulbinui drauge su jo vadovaujamu Kauno valstybiniu choru keliauti į Vakarus, į gastroles.

Šitaip videomenininkas atsidūrė Paryžiuje, šaunioje lietuvių egziliantų draugijoje. Sako, į bendruomenę iškart buvo labai nuoširdžiai priimtas kaip vienas jos narių. Atsivėrė naujos pažintys, prasidėjo susitikimai. Atsivėrė laisvė.

H. Gulbinas bendravo ne tik su tautiečiais, jis susipažino ir su U. Karvelis aplinkos žmonėmis – graikų kompozitoriumi Mikiu Theodorakiu, tuomečio Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand`o žmona Danielle, Čilės kino režisieriumi, Rusijos žydų išeivių sūnumi Alejandro`u Jodorowsky`iu.

„Vis dėlto prancūziškoje aplinkoje gana dažnai pasiilgdavau namų. Tada nuvažiuodavau pas Antaną, paragaudavome vyno, pabūdavome ir pasijusdavau tarsi grįžęs į Lietuvą – vėl galiu likti, vėl galiu gyventi“, – prisimena pašnekovas.

Abu kentė depresiją

H. Gulbinas sako pažinojęs (ir, suprantama, filmavęs) šviesaus atminimo dailininkus Žibuntą Mikšį, Praną Gailių, Vytautą Kasiulį.

„Dėl Vytauto padariau klaidą: nieko bloga negalvodamas pasakiau jo žmonai Bronei, kad draugauju su Mončiu. Tai kai ateidavau pas Kasiulius į galeriją, ji išdrįsdavo mane iškratyti, ar neatsinešu buteliuko ir neketinu ko nors įpilti Vytautui. Buvo ilgainiui uždraudusi jam matytis su Antanu“, – pasakoja H. Gulbinas.

Tada susidaręs įspūdį, kad V. Kasiulis savo gyvenimą susiejo su tikru siaubūnu. Ir tik po daugelio metų sužinojo tokios akylos globos priežastį. H. Gulbinas pasakoja kartą pasiūlęs dailininkui sėsti į jo žigulius ir kartu keliauti į Lietuvą.

„Vytautas pradėjo verkti. Supratau, kad čia esama kažkokios paslapties. Svarsčiau, gal žmona neišleidžia. O palyginti neseniai, jau po V. Kasiulio mirties, sužinojau, kad kai jis nusprendė pasitraukti į Vakarus, sovietų budeliai abu jo tėvus mirtinai nukankino kaimynų akivaizdoje. Privertė sūnų visą gyvenimą jausti kaltę dėl savo sprendimo. Net žinią apie tai jam tyčia nuvežė į Paryžių, – pasakoja H. Gulbinas. – Tada supratau, kad Bronė turbūt saugojusi jį nuo alkoholio, nes vyras sirgo depresija. Jie abu su Antanu kentė depresiją – vienas dėl nužudytų tėvų, kitas ilgėjosi tėvynės“, – pasakoja H. Gulbinas.

Netikėtas hepeningas

Sovietų lageryje užaugusį bene triskart jaunesnį Henriką skulptorius A. Mončys mokė bendravimo lengvumo ir drąsos. Kad šis gerai jaustųsi kompanijoje, kurioje nė su vienu žmogumi nesieja giminystė ar ilgesnė pažintis.

LRT.lt pašnekovui labai įsiminė vienas jų draugystės epizodas po Sausio 13-osios. Dabar gailisi jo nenufilmavęs, bet dėl tam tikrų aplinkybių tada turėjęs mesti videokamerą į šalį. Buvo taip: dailininkas pakvietė Henriką 8 valandą vakaro apsilankyti pas jį, prašė nevėluoti – padarysiąs valgyti.

„Atvažiavau pavėlavęs, truputį po aštuonių. Buto durys praviros, viduje tamsu, grindimis lėtai juda liepsnelės. Pasirodo, po žvakelę aliuminio kaušeliuose buvo pritaisęs krabams prie nugaros, tie šliaužiojo po kambarį. Ūmai praskriejo mintis – Antanas išeina iš gyvenimo, gal jau nusižudė. Toks netikėtas man pasirodė vaizdas! Bet girdžiu melodiją, ant aukštos kėdės stovi mergina ir griežia smuiku. Antano nematyti, tik matau, kaip viena žvakė liečia užuolaidą, tuoj kils gaisras“, – pasakoja H. Gulbinas.

Sviedęs kamerą į šalį, puolė gesinti. Šeimininkas atsisuko virtuvėje ir pro durų tarpą lyg pyktelėjęs sako: „Žiūriu į tave ir džiaugiuosi, kad esu senas ir man niekur nereikia skubėti. Visur galiu ateiti laiku.“

Paskiau svečiui paaiškino „instaliacijos“ prasmę: „Henrikai, klausyk įdėmiai, nepadaryk klaidos. Štai stovi du puodai. Į tą su šaltu vandeniu meti žvakeles, o į verdantį – krabus. Klausiu, kas čia yra, Antanai? Sako: „Čia tankai per Lietuvą važiuoja – mes visus juos sunaikinsim...“

Anot H. Gulbino, menininkas dažnai surengdavo panašaus pobūdžio hepeningus. Henrikui apmaudu, kad šio ir dar kelių kitų nėra įamžinęs. „Dabar kurdamas filmą apie Mončį pagalvojau, kaip būtų įdomu radus laiko tą žvakelių epizodą atkurti, inscenizuoti“, – svarsto videomenininkas.

Išvažiuoti velniop

Pašnekovas prisimena, kaip jiedviem su A. Mončiu kartu leidžiant laiką skulptorius netikėtai pasiūlydavęs: „Henrikai, važiuojam velniop! Mano benzinas, tavo mašina.“ Du dalykai, kurie jiems leisią nuvažiuoti velniop. Kartą A. Mončys užsimanė dar kartą pamatyti Alpes prie Grenoblio.

„O ten labai reta degalinių. Važiavome ir naktį baigėsi kuras. Palikome automobilį ir pėsti einame žiburių link, į kalnų kaimelį. Praveriame kavinės duris, visų žvilgsniai nukrypsta į mus: barmenas, prie baro sėdinti 80-metė mini sijonėliu, apsimetanti, kad jai 18, papūga, beždžionė – visi atsisuka. Matyti, kad joks pašalietis čia seniai nebuvo užsukęs, o dar naktį. Galvoju, į kokią sektą pakliuvome? – juokiasi pasakodamas Henrikas. – Prisėdame šalia „aštuoniolikmetės“. Antanas pasilenkia barmenui prie ausies – kavinė staiga nuščiūva – ir tyliai sako: – Tikriausiai mums reikės permiegoti, nes benzino, ko gero, čia negausime.“ Barmenas pasižiūri į senolę, o ta, turbūt kavinės savininkė, šeimininkė, pasislenka arčiau Antano.“

Tokių ir panašių nuotykių Henrikui su Antanu teko patirti gana daug. Ilgainiui, sako, perpratęs subtilų skulptoriaus humoro jausmą. Vaizdo įrašuose išliko akimirkų, kai po Antano žodžių matyti, kaip sudreba kamera, laikoma juoką mėginančio sutramdyti filmuotojo.

„Man Antanas – jo ramybė, gerumas, humoras – buvo ir liko didžiausias gyvenimo pavyzdys. Jis man suteikė ir kitokį išsilavinimą. Juk Paryžiuje kartu lankydavome jo draugus, gurkšnodavome vyną, bendraudavome. To grįžęs į Lietuvą, kurią iš tiesų idealizavau, pasigesdavau, nuolat susidurdavau su sovietiniu chamizmu“, – sako H. Gulbinas.

Anot jo, su Antanu net ir tylėti buvo nepaprastai smagu. „Truputį žinai jo gėlą, ilgesį, tylime, įsijungę minimalistinę muzikėlę, sėdime, galvojame. Su kitais tos tylos negali iškęsti, jautiesi nepatogiai, tenka kalbėti. O su Antanu gali valandą tylėti ir tylėti“, – pabrėžia H. Gulbinas.

Paryžius A. Mončio nenugalėjo – būtent jis įveikė Paryžių, įsitikinęs LRT.lt pašnekovas. „Einant per miestą man buvo sunku judėti toje automobilių gausoje. O kai Antanas eina per gatvę, regis, visi automobiliai pradingsta, praranda tvarumą. Paslapties jis turėjo, bent jau mano atmintyje“, – užbaigia pasakojimą H. Gulbinas.

Taip pat skaitykite

Gyveno, garsėjo ir mirė Paryžiuje

LRT.lt primena, kad 2021 metais minime vieno garsiausių 20 amžiaus lietuvių menininkų A. Mončio (1921–1993) šimtmetį. Skulptorius gimė Mončių (dabar – Mančiai) kaime. Kartu augo trys seserys – Stasė, Bronė ir Birutė. Senieji Mončiai turėjo 30 hektarų žemės, visus savo vaikus išleido į mokslus. 1941-aisiais Antanas baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, paskui dvejus metus studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

1944 metais artėjant frontui pasiryžo trauktis į Vakarus. Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, paskatintas skulptoriaus Vytauto Kašubos. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers), kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas.

Paryžiuje A. Mončys palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais kultūros žmonėmis. Susipažino ir bendravo su prancūzų intelektualais, kolekcininkais, knygų leidėjais. Parodose dalyvavo su moderniosios dailės įžymybėmis Hansu Arpu, Henri Laurensu, Henry Moore`u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kitais.

Prancūzijoje jis žinomas ir kaip Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą su Marcu Chagallu ir broliais Marteliais.

Į Lietuvą per 45 metus grįžęs tik kartą, 1989-aisiais, dar spėjo pasimatyti su mama Barbora. 1983 ir 1987 metais jį aplankė iš Lietuvos atvažiavusi sesuo Birutė. A. Mončys mirė 1993 metų liepos 10-ąją Paryžiaus Rothschildo ligoninėje, būdamas 72 metų. Urna su dailininko pelenais rudenį buvo parvežta į Lietuvą ir palaidota Grūšlaukės kapinėse greta tėvų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt