Kultūra

2021.09.12 19:40

Buvusi žmona apie likimo nelepintą dailininką Mončį: jaučiu kaltę, bet jis pats nieko nenorėjo pakeisti

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.12 19:40

„Antaną prisimenu kaip kilnų, žavingą vyriškį. Bet tuo pačiu jis buvo ir didelis vaikas. Ir kaip vaikas darė tai, ką norėjo“, – LRT.lt sako buvusi skulptoriaus Antano Mončio žmona vokietė Margrit von Haller, su jųdviejų dukra Sabina apsilankiusi Vilniuje. Apie paskutiniuosius dailininko gyvenimo metus, sunkią ligą, antras skyrybas, poros santykius portalui jau yra užsiminę A. Mončio aplinkos lietuviai. Margrit apsilankymas – proga į visa tai pažvelgti iš jos perspektyvos.

Didžiausia parodos staigmena

Šiemet Lietuvoje minimas A. Mončio – vieno žymiausių 20 amžiaus menininkų – šimtmetis. Baigiantis karui pasirinkęs emigranto kelią, A. Mončys (1921–1993) gyveno, garsėjo ir mirė Paryžiuje. Į Lietuvą per 45 metus grįžęs tik kartą, 1989-aisiais, dar spėjo pasimatyti su mama Barbora. 1983 ir 1987 metais jį aplankė iš Lietuvos atvažiavusi sesuo Birutė.

Margrit ir Sabina atvyko į Vilnių „Vartų“ galerijoje atidaryti A. Mončiui skirtos parodos „L`Etreinte – Embracement – Glamonė“. Parodoje eksponuojami dailininko kūriniai iš sūnaus Jeano Christophe`o Moncys ir dukters Sabinos Moncys kolekcijų. Taip pat rodomi specialiai šiai parodai sukurti 11-os lietuvių šiuolaikinių menininkų darbai.

Sabina ir Margrit, be abejo, labiausiai lauktos parodos viešnios. O joms pačioms labiausiai netikėtu parodos kūriniu tapo videomenininko Henriko Gulbino filmas, įamžinęs A. Mončį apie 1988 metus Paryžiuje. Šalia dailininko – Ugnė Karvelis ir Jonas Pajaujis, Vytautas Balsys ir Kęstutis Grigaliūnas. Ir, be abejo, A. Mončio vaikai – Sabina, Andreasas, Jeanas Christophe`as.

Viešnios iš Vokietijos negalėjo nuo filmo atitraukti akių, komentavo, vardijo. „Oi, kokie prisiminimai staiga užplūdo!“ – sakė Sabina.

M. von Haller Lietuvoje lankosi antrą kartą. Per pirmąjį – 1993 metų rugsėjį – ji dalyvavo A. Mončio laidotuvėse. Dailininkas atgulė Grūšlaukės kapinėse greta savo tėvų.

Antra Antano moteris

M. von Haller LRT.lt pasakoja A. Mončį pirmą kartą išvydusi 1970 metais. Jau šešis mėnesius ji gyveno Paryžiuje, prieš tai porą metų dirbo žurnaliste Italijoje. Ją aplankė jaunesnioji sesuo, tuo metu Vokietijoje studijavusi skulptūrą, ir pasiteiravo, ar kuris nors Paryžiaus menininkas pamokytų skulptoriaus amato. Margrit draugai nurodė A. Mončį.

Tačiau šis atsisakė, pasiūlęs seseriai geriau lankytis Paryžiaus muziejuose ir mokytis iš geriausių skulptūros pavyzdžių. Margrit ir 22 metais vyresnis Antanas pradėjo draugauti. „Antanas mėgo muziką, o aš, kaip vienos asociacijos narė, nuolat gaudavau pakvietimų į koncertus“, – pasakoja M. von Haller.

Abu leidosi į kelionę už Atlanto, pabuvojo pas Kanadoje ir JAV gyvenusius draugus. Per atostogas ar pedagoginiais tikslais A. Mončys su Margrit važiuodavo į Vokietiją, ten aplankydavo ir jos tėvus. Šeimos pilyje Šiaurės Bavarijoje, netoli Niurnbergo, Antanas sukūrė ne vieną darbą.

„Labai įdomu, kad kuo arčiau Lietuvos apsistodavo, tuo daugiau lietuviškų bruožų įgydavo jo kūriniai. Su manimi lankantis Vokietijoje jų stilistika pakisdavo. Apie tai pats man yra sakęs“, – atkreipia dėmesį M. von Haller.

Tuo metu A. Mončys jau buvo išsiskyręs su savo pirmąja žmona Florence, dekoratore, meno renginių vadybininke, garsaus Prancūzijos skulptoriaus Jano Martelio dukra. Antanas gyveno nedideliame bute Vožiraro gatvėje Monparnase su sūnumi Jeanu Christophe`u (g. 1954).

Anot Margrit, berniukas akivaizdžiai nesidžiaugė šalia tėvo matydamas kitą moterį. „Priimti naują ir tokią jauną mamą jam buvo sunku. Antra, iki tol Antanas gyveno tik dėl sūnaus, o kai pasirodžiau aš, turėjo save atiduoti dviem žmonėms“, – aiškina ji. Juodu su Antanu susituokė 1974-aisiais, tais pačiais metais susilaukė sūnaus Andreaso. O Sabina gimė po ketverių metų, 1978-aisiais.

Dukra gerai prisimena pirmąjį šeimos butą Vožiraro gatvėje. 30 ar 35 kvadratinių metrų plote gyveno keturiese, Jeanas Christophe`as jau buvo išėjęs kitur.

„Vaikystėje butas neatrodė toks mažas, bet vėliau niekaip negalėjau suprasti, kaip mes visi jame išsitekome“, – sako Sabina.

Anot menotyrininko Viktoro Liutkaus, apsilankiusio pas A. Mončį 1992-aisiais, gyvenamasis būstas ketvirtame namo aukšte buvo toks ankštas, kad jam priminė inkilą.

Prancūzijoje taip atsitinka

Prieš tapdama A. Mončio žmona M. von Haller dirbo žurnaliste Italijoje. Atkeliavusi į Paryžių iš pradžių negalėjo surasti darbo. Buvo prezidento Georges`o Pompidou rinkimų metai, todėl dauguma valstybinių įstaigų iš esmės nefunkcionavo, laukė rinkimų baigties. Anot jos, Prancūzijoje taip visada atsitinka per prezidento rinkimus.

Pavyko įsidarbinti vokiečių kalbos mokytoja Goethe`s institute. Vėliau, kai Sabina kiek paūgėjo, Margrit vėl prisiminė žurnalistiką, dirbo Vokietijos žiniasklaidai. Galiausiai tapo Goethe`s instituto modernaus meno galerijos vadove. Sulaukusi pensinio amžiaus, 2013 metais M. von Haller grįžo į Vokietiją, dabar gyvena Berlyne.

Dukra Sabina užaugo Paryžiuje, 1998 metais išvažiavo į Vokietiją studijuoti scenografijos ir drabužių dizaino Štutgarte. Kūrė kostiumus valstybiniams teatrų pastatymams. Prieš 5 ar 6 metus daugiau laiko pradėjo skirti scenografijai.

Šiuo metu ji augina dvi dukreles, 5-erių Cleo ir 8-erių Almą. Daug dirba, todėl ir daug keliauja, sako, nemažai laiko praleidžianti traukiniuose.

Buvo atsidavęs savo vaikams

M. von Haller savo vyrą prisimena kaip labai dosnų, žavingą vyriškį. „Bet tuo pačiu jis buvo ir didelis vaikas. Ir kaip vaikas darė tai, ką norėjo“, – sako Margrit. Anot jos, Antanas didžiausią dėmesį visada skyrė kūrybai.

Dukra yra kiek kitos nuomonės – tėvas jai neatrodė užimtas tik savais reikalais. „Mūsų šeimoje tėvų vaidmenys buvo apkeisti: mama ėjo į darbą, uždirbo šeimos pragyvenimui, o tėvas likdavo namuose. Su juo praleisdavau labai daug laiko, taip pat ir savaitgalius studijoje. Nejaučiau, kad mintimis būtų kur nors kitur. Tėvas buvo atsidavęs mums, savo vaikams“, – tvirtina Sabina.

Ji prisimena, kaip tėvas, sukryžiavęs kojas, supdavo ją dainuodamas „Josim, josim į turgelį...“ ir staiga iškėlęs pasisodindavo sau ant kelio. Sabinos dukroms taip pat labai patiko toks žaidimas. O migdydamas Sabiną dainuodavo „Plaukė žąselė per ežerėlį“. „Ši man labai patiko“, – šypsosi Sabina.

Sunkūs prisiminimai nuodijo sąmonę

Anot M. von Haller, keli likimo smūgiai gerokai pakeitė dailininko A. Mončio būdą, savijautą. 1979 metais jį pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Suprantama, atsisveikinti su juo sūnus neturėjo galimybių. O 1988-aisiais A. Mončys prarado studiją Paryžiaus tarptautiniame universitetiniame miestelyje.

„Nuo tada bendrauti su Antanu sekėsi vis sunkiau. Paniro į depresiją, praleisti su juo visą dieną buvo nepakeliama. Nusprendėme apsigyventi atskirai. Jis nuolat matydavosi su vaikais, tačiau man teko ieškotis naujos gyvenamosios vietos“, – pasakoja Margrit.

Kūrybos vietos netektis, anot jos, paskatino depresiją, skulptorius nesugebėjo tęsti kūrybinių sumanymų, nes nerado kompromiso su savimi. Liovėsi dirbęs. O kreiptis į specialistus, psichiatrus atsisakė.

Pasak buvusios žmonos, Antanas nuolat kartojo: „mano tėvynės jau nebėra“, „ką aš čia veikiu“, „turiu jauną, sėkmingą žmoną, o aš jau senas – ji mėgins susirasti kitą“. Sunkūs prisiminimai apie pirmąją žmoną, skyrybas, karą, emigraciją vis labiau nuodijo jo sąmonę. „Nepajėgiau jam padėti, jo pakeisti“, – sako M. von Haller.

Anot dukters Sabinos, po tėvo netekties A. Mončio kūryboje ėmė šmėžuoti mirties motyvai. Tėvas jam buvo nepaprastai svarbus, nuolat jį prisimindavęs, minėdavęs. Visą emigracijoje praleistą laiką svajojo su juo pasimatyti.

„Nes būtent tėvas įkalbėjo jį trauktis į Vakarus, – priduria Margrit. – Kai kurie giminaičiai ir draugai buvo deportuoti, tėvai bijojo, kad sūnui gresia tas pats.“ Pašnekovės teigia negalinčios pasiremti įrodymais, tačiau viena pasitraukimo iš tėvynės priežasčių galėjo būti Antano ryšiai su rezistencinio judėjimo dalyviais.

Apie ligą nežinojo net ligonis

A. Mončio ir M. von Haller santuoka oficialiai nutrūko 1993 metais, po to, kai Paryžiaus Cochino klinikoje dailininkui atliko antrą prostatos operaciją. Pasak A. Mončio bičiulių lietuvių, kalbėjusių su LRT.lt, likęs be priežiūros, globojamas tik sūnaus, Antanas nesugebėjo tinkamai pasipriešinti ligai. Prostatos vėžys progresavo, jam nepaprastai skaudėjo kaulus, o tinkamų medikamentų tada dar nebuvo.

M. von Haller teigimu, žinia, kad A. Mončys serga vėžiu, visiems artimiesiems buvo didelė staigmena. Ko gero, net ir jis pats nesuvokė, kokia jo būklė. Žmonai pasakė turįs gultis į ligoninę tyrimams.

„Tuo metu buvau nepaprastai užimta, darbo reikalais turėjau išvažiuoti į Vengriją, paskiau į Bordo, Pietų Prancūziją. Antanas liepė jo hospitalizacijos nesureikšminti ir kelionės neatsisakyti. Daug keliavau ir nė nepajutau, kaip prabėgo keli mėnesiai“, – pasakoja M. von Haller.

Antanas ligoninėje praleido du mėnesius. Keturiolikmetė Sabina kas antrą dieną važiuodavo jo lankyti į priešingą Paryžiaus pusę.

Tik likus trims dienoms iki Antano mirties sūnus J. Ch. Moncys Margrit pasakė, kad šis serga prostatos vėžiu.

Pirmąją prostatos operaciją A. Mončys išgyveno 1991 metais. „Nieko tokio, mane tik turėjo truputį pravalyti“, – tada jis ramino nepilnametę dukrą ir kitus. Pasak buvusios žmonos, Antano požiūris į mediciną buvo komplikuotas, jis nepasitikėjo gydytojais. Gydomas piktinosi, kad jį verčia gerti tiek daug vaistų.

Anot Margrit, kai Antanui pirmą kartą pasireiškė liga, gydytojai ištyrė, kad ji jau nesustabdomai progresavusi. „Tačiau jie nieko mums apie tai nepasakė. Vėliau supratau, kad tokiais atvejais reikia klausti – o aš laukiau tikėdamasi atsakymų, informacijos. Jos negavau, manau, negavo ir Antanas“, – teigia M. von Haller.

A. Mončiui buvo surastas kitas gydytojas, kuris ketino atlikti intervenciją lazeriu. Tačiau dailininkas jai nepritarė. Būdamas 72-ejų, 1993 metų liepos 10-ąją A. Mončys mirė Paryžiaus Rothschildo ligoninėje. „Jaučiuosi kalta dėl Antano, – ištaria M. von Haller, – tačiau jis pats nieko nenorėjo pakeisti.“

Taip pat skaitykite

Bendravo su Prancūzijos intelektualais

Skulptorius gimė Mončių (dabar – Mančiai) kaime. Kartu augo trys seserys – Stasė, Bronė ir Birutė. Senieji Mončiai turėjo 30 hektarų žemės, visus savo vaikus išleido į mokslus. 1941-aisiais Antanas baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, paskui dvejus metus studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

1944 metais artėjant frontui pasiryžo trauktis į Vakarus. Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, paskatintas skulptoriaus Vytauto Kašubos. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers), kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas.

Paryžiuje A. Mončys palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais kultūros žmonėmis. Jo akiratyje buvo Bačkių, Greimų šeimos, tėvas provinciolas Leonardas Andriekus, nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis, tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius, visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis ir jos mama Veronika Bakštytė-Karvelienė. Be abejo, ir dailininkai Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius, Žibuntas Mikšys.

A. Mončys susipažino ir bendravo su prancūzų intelektualais, kolekcininkais, knygų leidėjais. Parodose dalyvavo su moderniosios dailės įžymybėmis Hansu Arpu, Henri Laurensu, Henry Moore`u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kitais.

Prancūzijoje jis žinomas ir kaip Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą su Marcu Chagallu ir broliais Marteliais.

Jubiliejinių metų akcentai

A. Mončio sūnus teatro režisierius, aktorius, viešojo kalbėjimo dėstytojas Jeanas Christophe`as per pirmąjį karantiną sėdo rašyti prisiminimų apie tėvą. Radosi šimtas trumpų pasakojimų, bendro gyvenimo akimirkų.

„Rašiau sau ir savo vaikams, bet Karolina Paliulienė paragino išleisti knygą. Atsirado dvi – prancūzų ir lietuvių kalbomis“, – teigė J. Ch. Moncys. Dar nepublikuotomis šeimos nuotraukomis ir A. Mončio piešiniais papildyta knyga „Mano tėvas Antas“ rengiama leidykloje „Aukso žuvys“.

Taip pat planuojama paroda „Veidai ir dvasios“ Vytauto Kasiulio (Lietuvos diasporos) dailės muziejuje, jubiliejiniais metais turėtume sulaukti ir dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Jį kuria režisierius Linas Mikuta su kino operatoriais Kristina Sereikaite ir Adomu Jablonskiu (studija „Monoklis“).

Daugybę atminimo renginių ištisus metus siūlo A. Mončio namas-muziejus Palangoje.

„Vartų“ parodos „L`Etreinte – Embracement – Glamonė“ autoriai: Antanas Mončys, Arturas Bumšteinas, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Robertas Narkus, Deimantas Narkevičius, Marija Puipaitė, Vytautas Gečas, Neringa Vasiliauskaitė, Laurynas Skeisgiela, Martynas Kazimierėnas, Indrė Šerpytytė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt