Kultūra

2021.08.10 21:00

Koršunovo „Miegančiuose“ nestinga kontroversiškų scenų: kai Ivaškevičius pasakojo pjesę, galvojau, išprotėjo

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.08.10 21:00

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre naują salę po rekonstrukcijos atvers spektaklis „Miegantys“, kuriame – mūsų pasaulis po šimto metų. Premjera buvo suplanuota rugpjūtį, tačiau turėtų pasirodyti lapkričio 4–7 dienomis. Užtat rugpjūčio 9 dieną vyko spektaklio išankstinė peržiūra Kino klasteryje. „Dėl incestinių, homoseksualinių scenų jis bus kontroversiškas. Interpretacijos bus kreivos“, – numato spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas.

Pjesę Marius Ivaškevičius parašė dar 2015 metais. „Mes susitikome su Ivaškevičiumi Maskvoje kokiais 2019 metais, ten buvo viešbutis kosmoso tematika. Marius pradėjo pasakoti, kad daugiau pjesių neberašys, parašė gerą pjesę ir niekas jos nestato. Ta pjesė pasirodė keista. Aš galvojau, kad tu, Mariau, išprotėjai. Jis pasakodamas ir kitiems susidurdavo su nesupratimo siena.

Kai prasidėjo pandemija, viskas pasidarė aišku. Po to atsirado pabėgėlių tema. Visa kūryba yra savotiška pranašystė. Atrodo, kad kai kas parašyta pagal šiandieninius straipsnius“, – pastebi spektaklio režisierius O. Koršunovas. 2020 m. rugsėjį įvyko šios pjesės skaitymas su įvairių šalių aktoriais.

„Kai pradedame projektuoti savo ateitį, pradedame suvokti dabartį. Spektaklį galima suvokti politiniu, metafiziniu lygmeniu ar mėgautis šauniu reginiu, kuris veža. Aš tuo džiaugiuosi, manau, spektaklis surinks sales“, – sako O. Koršunovas. Anot režisieriaus, išvakarėse buvo daug techninių nesklandumų, spektaklio pabaiga gali keistis. Viena aktorė, Alvydė Pikturnaitė, pasak režisieriaus, per šią spektaklio peržiūrą, pačioje jos pradžioje, susilaužė ranką, bet suvaidino iki pat pabaigos.

„Juokas – trumpiausias kelias į tragediją“, – tikina O. Koršunovas. Kūrinyje ryški ir „totalitarinio režimo, primenančio dabartinę Rusiją, tema“. Tad spektaklis nestatytas Rusijoje. „Ivaškevičiaus pjesės atveria naują būvį aktoriams. Tai aš laikau šiuolaikine dramaturgija, tai esmingiausias dalykas. Dramaturgija turi padėti atsiverti aktoriams, jiems tarnauti, o ne atvirkščiai“, – sako O. Koršunovas.

Apie mokslinių terminų gausą pjesėje M. Ivaškevičius teigė, kad „galbūt iš nėrimo į medžiagą turi daugiau malonumo nei iš rašymo“. „Turėdamas tolerantiškiausio žmogaus titulą, sakau, kad turime turėti mažiau baimių“, – teigia jis, kai iš salės nuskambėjo klausimas dėl nejautrumo rasiniams, seksualinės orientacijos aspektams, kurį vienas ar kitas žiūrovas spektaklyje galėtų tariamai įžvelgti.

„Čia didžiausia empatija parodyta visiems. Spektaklis veikia atveriančiai – jis ragina priimti. Negalima politkorektiškai apkarpyti meno krūmo. Mano spektakliai apie humanizmą, nereikia humanizmo kišti į politologinius rėmus. Aš už naują etiką, visa tai spektaklyje atsispindi, bet nesiruošiu likti plokštumoje. Tikrai nepažeidžiame moralės. Šiame spektaklyje mes apie tai daug galvojome. Dėl incestinių, homoseksualinių scenų jis bus kontroversiškas. Interpretacijos bus kreivos. Čia kaip „Otele“ rasizmą man primetė. Bet aš tikiu menu, spektaklio sėkme ir kad visi susimąstys apie tai, apie ką reikia susimąstyti, pradedant nuo pabėgėlių“, – tvirtino O. Koršunovas.

„Mes kartais iš savo provincialumo įsižeidinėjame už kitus. Paklauskime paties kino, ar jis įsižeidė ir pan.“, – sakė M. Ivaškevičius. „Čia yra feministinis pasaulis, kuriame vyrai atlieka tik patarnaujantį vaidmenį. Beveik kiekvieno herojaus rašant buvo gaila“, – pasakojo M. Ivaškevičius.

„Dėl pandemijos, kurį teatras sunkiai išgyveno, spektaklis pasirodo tik dabar. Mums tapo aišku, kad parodyti galime tik vėlyvą rudenį, bet vėl neaišku, kaip bus tuomet. Pernelyg sunku kurti ir kišti tai į gyvasties šaldytuvus“, – pasakojo O. Koršunovas.

Todėl, anot jo, ryžosi parodyti ne visai užbaigtą, begimstantį spektaklį: „Todėl jūs čia ne visai žiūrovas, o pribuvėjas, kartu kuriantis spektaklio gyvastį. Dar viena priežastis – tas diskursas, kurio labai trūksta teatrui ir žiūrovams. Teatras įvyksta ne scenose, o sąveikoje su žiūrovais, kolektyvinėje sąmonėje ir pasąmonėje“.

„Keturios–penkios, ne daugiau kaip septynios valandos tai tikrai. Trukmės dar neišbandėme“, – juokavo O. Koršunovas. Jis ragino filmuoti, fotografuoti ir kelti nuotraukas į socialinius tinklus, o recenzijas rašyti, svarstė, gal dar ankstoka – juk kūrinys neužbaigtas.

„Šis kūrinys daug kam bus nesuvokiamas, tai – Oskaro atveriama nauja kryptis“, – pastebėjo teatrologė Daiva Šabasevičienė. Pasak jos, „Vaidilos“ teatre vykusi peržiūra buvo daugiau tekstinė.

Futuristinės M. Ivaškevičiaus distopijos veiksmas nukelia žiūrovus į 2109 metų Maskvą. Elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Iš termosų viena po kitos lenda trys seserys, garuojančios ir apsimiegojusios. Tai Nastia, Maja ir Marija. Jos dešimt metų buvo anabiozės būsenoje, todėl sunkiai orientuojasi erdvėje ir laike, skausmingai juda dėl raumenų atrofijos ir vis dar egzistuoja tarp sapnų ir tikrovės. Praeis šiek tiek laiko, kol jos susivoks realybėje.

O visa tai prasidėjo prieš daugelį metų – ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje. Dėl globalaus atšilimo ir planetos gyventojų pertekliaus ėmus stigti gėlo vandens ir maisto resursų, vienas po kito įvyko du Pasauliniai Vandens karai. Po jų įvykusi milijardų pabėgėlių migracija galutinai sugriovė senąją pasaulio tvarką: valstybes, aljansus, sąjungas ir jų sienas.

Gyventojų pertekliaus problemą padėjo išspręsti atradimai genetikos srityje, leidžiantys pusei žmonijos 10 metų panirti į miegą. Taip prasidėjo gyvenimas pamainomis. Nuo to laiko kas 10 metų pamainos keičia viena kitą, budrūs žadina miegančius, o patys eina miegoti. Deja, abiejų pamainų vertybės ir požiūriai dėl pasaulio valdymo ir ateities kardinaliai skiriasi...

„Pasaulio skilimas į hiperprogresyvų ir radikaliai konservatyvų – visa tai labai ryškiai atsispindi šioje pjesėje. Be viso to pjesėje yra ir meilės istorija, gero humoro, filosofijos ir daugybė erdvės vizualumui“, – sako spektaklio režisierius.

„Rusijoje tikrai yra dvi pamainos. Tie, kurie svajoja apie laisvę, ir tie, kurie nenori nieko keisti – yra miegantys. Vakaruose tikrai yra žmonių, kuriems demokratija nuobodi. Jiems reikia tvarkos, teisingumo, bet ne laisvės“, – pastebi M. Ivaškevičius.

„Miegančius“ sunku pastatyti ne tik idėjiškai. Kaip ir visos Mariaus pjesės, tai visų pirma didelis iššūkis režisieriui. „Miegančiuosiuose“ mes susiduriame su sunkumais, susijusiais su futuristinėmis idėjomis, kurioms iš pirmo žvilgsnio įgyvendinti reiktų „Žvaigždžių karų“ biudžeto. Bet einant teatro keliu, visada galima rasti pačių netikėčiausių sprendimų“, – teigia O. Koršunovas.

Nors spektaklyje galima įžvelgti nuorodas į garsius mokslinės fantastikos filmus, anot O. Koršunovo, tai „vis dėlto tai yra giliai politinis teatras. Ir politinis globaliai. „Miegantys“ iš tikrųjų kalba apie tuos pavojus, kurie tikrai juntami pasaulyje. Šitos pjesės aktualumas ir rezonansas tikrai ne lokalus“.

„Miegantys“ kažkuria prasme mus įspėja apie pasaulio saulėlydį. Ir tai yra labai įdomu. Finalas, apie kurį dar galvoju, gali būti šiurpus. Temos, kurias paliečia ši pjesė – lyties, apskritai naujo žmogaus sandaros, kiborgo, visai kitokio žmogaus gyvenimo, laiko suvokimo – labai netikėtos. Ir jos apskritai Lietuvos teatre neliestos“, – pastebi režisierius.

„Iš esmės pjesė mums parodo, kad mes jau dabar esame kitokie. Ne po 100 metų būsime visiškai kitokie, bet jau dabar esame kitokie, tik nenorime to pripažinti“, – sako O. Koršunovas.

Režisierius – Oskaras Koršunovas. Scenografas – Gintaras Makarevičius. Kostiumų dailininkas – Dainius Bendikas. Kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaizdo projekcijų autorius – Artis Dzērve. Šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Režisierė asistentė – Eglė Švedkauskaitė. Režisieriaus asistentas – Mindaugas Jusčius.

Vaidina: Aistė Zabotkaitė, Alvydė Pikturnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Nelė Savičenko, Algirdas Dainavičius, Kęstutis Cicėnas, Toma Vaškevičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Vitalija Mockevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Rimantė Valiukaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt