„Roland`as Barthesas yra pasakęs, kad šiuolaikinio meno poreikis išnyksta vieną kartą jį pamačius. Kristinos atvejis ne toks, į jos darbus norisi įsigilinti“, – apie Kristinos Inčiūraitės meną teigė menotyrininkė Laima Kreivytė.
Dvylika šeštadienių LRT PLIUS žiūrovų dėmesio lauks trumpos „Vizionierių“ (rež. Gabrielė Vilkickytė) serijos, kurios pristatys žymiausius Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus, tarp kurių – Kristina Inčiūraitė, Lina Lapelytė, Mindaugas Navakas, Augustinas Serapinas ir kiti.
„Moteris neva yra tai, kuo grožimės, kažkokios kojytės, lūpytės, veidas, taip toliau. Kaip nufilmuoti moterį, jos neobjektifikuojant? Nėra labai paprasta, – sako menotyrininkė L. Kreivytė. – Kristina sąmoningai apie tai galvoja, nes dauguma menininkių pasakytų, kad man tai nesvarbu, aš ne feministė. Kristina yra intelektuali menininkė, puikiai susipažinusi su teorijomis, taip pat ir feministine teorija.“
Šį teiginį L. Kreivytė iliustruoja taip: „Kai ji pradėjo filmuoti, pavyzdžiui, pataisos namuose ar kitur, ji galvojo – ne, reikia kaip nors šitą klausimą paliesti. Ir ji moterų iš viso nerodė, yra kadrai, yra erdvės, o moters balsas už kadro.“
„Per užkadrinį balsą, iš fragmentų, iš detalių mes sužinome šiek tiek apie tą laikmetį“, – pažymi K. Inčiūraitė. Ji pabrėžia, kad nekonstruoja labai aiškių situacijų. „Paimu nedidelį pokalbio momentą, fragmentą, jį įdedu į tuos lakoniškus filmukus ir jie išeina kaip videoetiudai“, – teigia menininkė.
Pasak L. Kreivytės, „kiekvienas geras meno kūrinys yra net daugiau, negu autorius nori. Jeigu autorius turi intenciją ir tame kūrinyje viskas atsispindi, tai gal jau nebeverta žiūrėti? Roland`as Barthesas yra pasakęs, kad šiuolaikinio meno poreikis išnyksta, vieną kartą jį pamačius.“ Menotyrininkė išskiria K. Inčiūraitę, nes šios menininkės atvejis ne toks, į jos „darbus norisi įsigilinti, nes juose visą laiką kažkas yra“.
K. Inčiūraitei reikšminga urbanistinė erdvė, nes kiekvienas statinys, anot jos, parodo miestą ir žmogaus mentalitetą, tačiau ne sėkmingai į aukštį kylantys dangoraižiai, o, pavyzdžiui, kaimas mieste, miškas mieste ir jame apgyvendinta moteris.
„Filme „Siekimas“ skamba Ritos Mačiliūnaitės pasiūlyta muzikinė kompozicija, kurioje girdimas bauginantis moters balsas. Ji gąsdina, lyg ir kažkokius užkalbėjimus sako. Ir visi tie užkalbėjimai, tas gąsdinimas įsiterpia į miesto veidą, tuo pat metu išjudina erdves. Visiškai kitoks yra erdvės supratimas ir moteris, veikianti viešojoje erdvėje, – sako menininkė. – Jeigu ji negali pakeisti tos maskulininės zonos, kuri yra daugiaaukščių kvartaluose, tai gali pakeisti tas viešąsias erdves, kur ji gali kvėpuoti, pasireikšti, tapti tos situacijos valdove. Dėl to aš įkurdinu moters balsą ar pristatau ją kalbančią už kadro erdvėse, kurios pasiduoda transformacijai.“
K. Inčiūraitės filmų žmogus – ne ryškus herojus, o dažniausiai būtent tas, kuris susilieja su minia.
L. Kreivytei įdomu, kad K. Inčiūraitė renkasi kitokį žvilgsnį į žmogų – ne iš, pavyzdžiui, institucinės perspektyvos. „Tarkim, ji kalbina kasininkę Alą, kuri ilgai dirbo ŠMC bilietų kasoje ir paskui sunkiai judėjo, samdydavo taksi atvažiuoti į darbą. Ir visa ta graži istorija. Kristinai svarbu, kad tu negali atnaujinti tiktai pastatų lukštų, turi atsižvelgti į žmones“, – teigia menotyrininkė.
Didelė dalis Kristinos filmų kadrų yra susiję su kitų kūrėjų kino filmais.
„Menininkai pasižiūri visai kitaip negu šiaip žmogus. Jeigu žmogus žiūri arba skaito detektyvą, tai, aišku, nori išsiaiškinti, kas nužudė, kur teisingumas. Kristinai labai įdomu, kaip moters ranka juda su rageliu – rankos choreografija, ji savotiškai braižo tas linijas. Paskui susiranda Lietuvos lesbiečių krepšinio komandą, prašo kaip nors tuos gestus pervesti, transliuoti. Tai transliavimas iš vienos terpės į kitą“, – komentuoja L. Kreivytė
Pagal vaizdo reportažą tekstą parengė Gabrielė Gokaitė.
