Kultūra

2021.03.01 20:40

Inga Mitunevičiūtė. Stingdantis šaltis ir stingdantis grožis: šviesesnio žmogaus gyvenime nesu sutikusi

knygų apžvalga
Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.03.01 20:40

Pamenu tą kartą, kai teko lankytis Lietuvos liaudies muziejuje Rumšiškėse ir prie lapteviečių žeminės išgirsti ponios Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės pasakojimą: tą naktį negalėjau užmigti, per daug šviesos buvo mano galvoje.

Šviesos, kuri sklido iš šios miniatiūrinės, tada, rodos, 89-erių moterytės, kuri, nepaisydama savo amžiaus, kasdien atvažiuoja iš Kauno autobusu ir kelis kilometrus pėsčiomis eina į Rumšiškių muziejų, kad dar ir dar kartą atgaivintų prisiminimus apie nežmonišką alkį ir šaltį, apie nežmoniškus žmones ir tremtį prie Laptevų jūros, kurioje atsidūrė taip, kaip stovi, – su vasarine suknele ir basutėmis. Tada pagalvojau, kad ponia Irena – tikra saulutė, šviesesnio žmogaus gyvenime nesu sutikusi. Taip galvoju iki šiol.


Dar, pamenu, pagalvojau, kaip neteisinga, jog ponios Irenos istorija, nugulusi į Rūtos Šepetys bestseleriu tapusį ir holivudinės ekranizacijos susilaukusį romaną „Tarp pilkų debesų“, tapo kad ir tikrais faktais pagrįsto, bet vis tik fiktyvaus kūrinio pagrindu, o toji tikroji atmintis funkcionuoja tik žodiniu pavidalu. Laimei, užfiksuota įvairiuose interviu ir nugulusi į tokių kaip aš turistautojų širdis. Tad nemoku pasakyti, kaip apsidžiaugiau, kai pamačiau knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“, kuri ir yra tikrasis ponios Irenos pasakojimas. Knygą išleido leidykla „Alma littera“ 2020 m.

Tremties literatūros kontekste šis dar vienas liudijimas ypatingas ne tik dėl to, kad pasakoja apie pačią žiauriausią lietuvius ištikusią tremtį – apie tremtį į negyvenamas Laptevų jūros salas už poliarinio rato, apie sąmoningą žmonių palikimą badauti, šalti ir dirbti nežmoniškomis sąlygomis, tiksliau, numirti, apie sovietinės valdžios aukščiausio laipsnio tyčiojimąsi iš moterų, vaikų ir senelių, grobiant jiems skirtus maisto davinius ir baudžiant už kiekvieną pavogtą malką, apie pastangas išgyventi ir tuos, kuriems nepavyko, – sušalusius, nusibadavusius, pasiklydusius pūgose ir poliarinėje naktyje, neatlaikiusius išsekusius kūnus užpuolusių ligų ir net nusižudžiusius, kai kūnas gal dar gyventų, bet nebeatlaiko siela...

Apie tai mes jau žinome iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir menine prasme jos pasakojimui tikriausiai niekada neprilygs joks kitas – kaip ir šis, bet ponios Irenos liudijimas nuostabus tikrumu, paprastumu ir nuoširdumu – skaitai ir tarsi girdi ją pasakojant, jos kalbos manierą, jos vaizdingus žodelius. Dar šis kūrinys ypatingas tuo, kad jame didelę dalį sudaro pasakojimas apie gyvenimą pokariniame Kaune jau grįžus iš tremties. Ir net sunku pasakyti, kuris gyvenimo etapas – badaujant ir šąlant Arktyje ar badaujant, neturint pastogės ir nuolatos slapstantis Lietuvoje – buvo sunkesnis.

Tikriausiai, ponia Irena neleistų net lyginti, bet aš išdrįsau, mat aštuonerius metus neturėti nuolatinės gyvenamosios vietos, vis glaustis pas kažką, vis ją keisti, neturėti jokio pajamų šaltinio, nežinoti, kur rytoj būsi, pas ką nakvosi ir ką valgysi, nuolat slapstytis nuo KGB ir bijoti pakartotinės tremties, o taip pat saugotis tarpukario Kaune siautėjusios mafijos, nedraugiškų ir įtarių žmonių – visa ši patirtis primena aštraus siužeto veiksmo filmą ir retas kuris norėtų jame tiek ilgai vaidinti...

Viena labiausiai įstrigusių knygos scenų – ta, kai ponia Irena pasakoja, kaip ji gailėdavusi į salas atskridusių perėti gulbių, kurias dėl plunksnų ir mėsos pagaliais uždaužydavę enkavėdistai. Šis gailestis, kai išbadėjęs, ligotas, šąlantis vaikas gaili tokių pat kaip jis bejėgių būtybių, yra pats gražiausias pasaulyje žmogiškumo liudijimas.

Turiu prisipažinti, kad rinkdamasi Hiro Arikawos knygą „Keliaujančio katino kronikos“, kurią iš japonų kalbos išvertė Marijus Kriaučiūnas, o išleido leidykla „Baltos lankos“, turėjau nemažai skepsio. Knygų įvardijimas tarptautiniais bestseleriais man jau seniai nebesukelia jokio efekto, o pasakojantys katinai kelia įtarimą. Ypač pirmuoju asmeniu.

Žmonių žodžių ir minčių įvilkimas į gyvūno pavidalą visada sukelia egzistencinių minčių apie tai, kaip mažai mes vis tik suprantame savo aplinkinį pasaulį, o meninis tokių sumanymų realizavimas retai būna pavykęs. Tačiau ši knyga mane nuginklavo – ne tik nuginklavo, bet ir pravirkdė. Verkiau iš graudulio ir grožio.

Kūrinio pasakotojas ir šerdis, aplink kurią sukasi vaizduojamasis pasaulis, yra katinas – buvęs benamis, išdidžiai leidęs save priglausti žmogui. Katinas gavo vardą Nana, mat jo uodega laužta, panaši į septynetą, o žodis „nana“ japoniškai ir reiškia septynetą. Nauju gyvenimu Nana patenkintas, tik vardu nelabai. Bet tai niekis. Penkerius metus jie pragyvena kartu su naujuoju šeimininku, kol kartą jis įsisodina Naną į mašiną ir jie iškeliauja.

Keliauja per visą Japoniją nuo vienų draugų pas kitus, ieškodami Nanai naujo šeimininko. Per šias keliones skleidžiasi gyvenimai, iškyla prisiminimai, pasakojamos paslaptys. Naujo šeimininko niekaip nepavyksta rasti, ir ne be gudruolio katino pastangų – jis meistriškai sugeba sukelti tokias situacijas, kad liktų su savo žmogumi. Ir lieka su juo iki pat galo, mat pamažu paaiškėja šių kelionių priežastis – Nanos šeimininkas Satoru serga nepagydoma liga ir ieško, kas pasirūpins katinu po jo mirties.

Skaitant šią knygą Nanos neįsimylėti tiesiog neįmanoma – jo charakteryje persipina gyvūnams būdinga elgsena su šmaikščiomis įžvalgomis apie dvikojų padarų, vadinamų žmonėmis, gyvenimą. Jis įkūnija draugystę, ištikimybę, atsidavimą, bet ne sentimentalų ir saldų, o tikrą, laukinišką, gyvenimo užgrūdinto gyvūno meilę žmogui ir žmogaus – jam. Nanos kelionės turi stebuklingą transformuojančią galią keisti žmonių gyvenimus ir moko mus ištikimai mylėti, tikėti ir džiaugtis gyvenimu. Knygoje susipina Japonijos senųjų pasakojimų stilistika, pasakojimo grakštumas ir gyvenimo trapumas.

Ingos Mitunevičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.