Kultūra

2021.02.13 15:57

Kaip Jonas Gricius tapo Elizabeth Taylor priešu: vienas paskutinių interviu su Lietuvos kino meistru

Olegas Kurdiukovas, LRT PLIUS laida „Kultūrų kryžkelė. Rusų gatvė“, LRT.lt2021.02.13 15:57

Praėjusį pirmadienį eidamas 93-iuosius Vilniuje mirė kino operatorius Jonas Gricius. Jis buvo ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kino legenda, nufilmavęs ne vieną klasika tapusį filmą, tarp kurių ir „Niekas nenorėjo mirti“, „Paskutinė atostogų diena“, „Karalius Lyras“, „Hamletas“, „Žydroji paukštė“. Vieną paskutinių didesnių interviu 2019-aisiais kino meistras davė LRT TELEVIZIJOS laidai „Rusų gatvė“.

„Matote, neturiu teisės nei vertinti, nei komentuoti šiuolaikinio lietuviško kino. Aš prastai matau ir prastai girdžiu... Todėl nuomonę pasilaikysiu sau“, – šie žodžiai tapo įžanga į mūsų pokalbį su lietuvių kino legenda operatoriumi Jonu Griciumi. Tačiau ankstesnius įvykius maestro puikiai prisiminė ir noriai apie juos kalbėjo. Pavyzdžiui, apie susitikimus su bendravardžiu ir tautiečiu Jonu Meku.

Kultūrų kryžkelė. Rusų gatvė. Vytauto Žalakevičiaus filmas, kurio taip ir neišvydo žiūrovai

Pirmą kartą jie turėjo galimybę pabendrauti dar sovietiniais laikais Maskvos tarptautinio kino festivalio, kuriame „Amerikos kino avangardo krikštatėvis“ Jonas Mekas buvo akredituotas kaip leidinio „Film Culture“ žurnalistas, metu Maskvoje.

„Sovietų Sąjungoje pogrindinis Amerikos kinas. Tai labai įdomu! – prisiminė Jonas Gricius. – Maskvoje, žinoma, buvo žmonių, kurie suprato angliškai, bet labai mažai. Palyginti nedaug. Mes su Raimondu Vabalu taip pat buvome šio festivalio žiūrovai. Per pusryčius viešbutyje „Rosija“ susitikome su Jonu Meku. Išgirdę, kad su Meku kalbamės lietuviškai, aplink mus ėmė burtis kino žurnalistai ir mes su Raimondu Vabalu tapome vertėjais.“

Kino žurnalistai, teoretikai, kritikai klausė Jono Meko apie jo veiklą. „Jonas Mekas pasakojo, peikė „tą Holivudą“. Ir vienas iš žurnalistų paklausė: „Gerai, o kaip jūs vertinate sovietinį kiną?“ – „Sovietinį kiną? Nieko nėra blogau už sovietinį kiną!“ – atsakė Jonas Mekas. Ir visi žurnalistai nustojo įrašinėti“, – tvirtino Jonas Gricius.

Jonas Gricius pasakojo norėjęs nusivesti Joną Meką į Puškino muziejų, bet šis buvęs uždarytas. „Buvo liepos mėnuo ar birželio pabaiga... Karšta vasara... Jonas sako: „Noriu išgerti alaus.“ Mes su Vabalu puikiai žinojome, kad tokiu metu Maskvoje gauti alaus labai sunku. Buvo aludžių, bet kur jų rasti? Bandėme ieškoti. Galų gale radome obuolių sultis, iš stiklinių kūgio formos indų pilstomas tiesiog gatvėje. Tos obuolių sultys kaitrioje saulėje šiek tiek rūgtelėjo... Žodžiu, Jonas troškulį gal ir numalšino, bet ar tuo pasimėgavo, labai abejoju“, – nutikimą prisiminė operatorius.

Bet atsukime juostą kiek atgal, į dar senesnius laikus. 1948 metais jaunas lietuvis rašytojo Augustino Griciaus sūnus Jonas Gricius išvyksta užkariauti Maskvos. Jis įstoja į VGIK`ą – Sovietų Sąjungos valstybinį kinematografijos institutą – į kino operatorius ruošiantį fakultetą.

Jonas Gricius mokėjo rusų kalbą, skaitė žurnalus „Iskustvo kino“ ir „Sovieckij ekran“, todėl žinojo režisierių ir operatorių pavardes, buvo skaitęs filmų apžvalgas. „Prieš Antrąjį pasaulinį karą sovietinis kinas buvo labai vertinamas. Ten buvo ir Michailas Rommas (su dviem „m“), ir Abramas Roomas (su dviem „o“), ir Ivanas Pyrjevas, ir Vsevolodas Pudovkinas, ir Sergejus Eizenšteinas. Bet Sergejus Eizenšteinas mirė 1948 metais, aš jau jo neberadau...“ – pasakojo Jonas Gricius.

Pasak Jono Griciaus, nuo 1948-ųjų VGIK`as išgyveno pakilimo laikotarpį, nes visi šie režisieriai tapo dėstytojais: „Kitas dalykas, kad ne visi savo srities meistrai gali būti geri mokytojai. Pedagogika taip pat yra menas. Ne kiekvienas dainininkas gali būti dainavimo mokytoju. Jei neklystu, tenoras Luciano Pavarotti nepažinojo natų, nors Dievas jam davė fantastišką balsą. Vargu ar jis būtų galėjęs tapti mokytoju, bet dainavo fantastiškai. Ir čia tas pats.“

Po daugelio metų, 2004-aisiais, Jonui Griciui bus suteiktas VGIK`o garbės daktaro vardas.

Operatorius visada pabrėžė: „Norint padaryti sėkmingą karjerą, reikia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.“ Po trečio kurso jam pasisekė susipažinti su garsiu sovietų operatoriumi Andrejumi Moskvinu. Vyresnio kolegos portretą Jonas Gricius iki paskutinės gyvenimo dienos saugojo savo namuose, gerai matomoje vietoje.

Trejus metus jaunasis lietuvis dirbo A. Moskvino asistentu kino studijoje „Lenfilm“, o filmuojant „Don Kichotą“ tapo antruoju operatoriumi. „Don Kichoto“ režisierius buvo sovietų kino klasikas Grigorijus Kozincevas.

Jonas Gricius prisimindavo G. Kozincevą kaip itin reiklų meistrą: „Kozincevas buvo labai reiklus, taip pat ir sau. Beveik po kiekvienos darbinės medžiagos peržiūros sakydavo A. Moskvinui: „Žinote, Andrejau Nikolajevičiau, mane labai nuliūdino tai, ką mačiau.“ Tada A. Moskvinas taip jį kviesdavo peržiūrėti darbinės medžiagos: „Eime, paliūdėsime.“

1961 metais A. Moskvinas mirė ir vieną vakarą suskambo J. Griciaus telefonas. „Skambino G. Kozincevo darbuotoja: „Ar sutiktum filmuoti „Hamletą“?“ Jei šiandien... Na, iš tiesų šiandien aš nelabai ir paeiti galiu... Bet iš principo, jei šiandien man tai pasiūlytų, aš paprašyčiau: „Duok 24 valandas pagalvoti!“ O tada, vos išgirdęs tokį pasiūlymą, sušukau: „Taip!“ Kitą dieną sėdau į traukinį ir išvažiavau. Filmavimai buvo jau prasidėję. Pagrindiniam vaidmeniui buvo patvirtintas Inokentijus Smoktunovskis, o štai su Ofelija buvo problemų...“ – pasakojo Jonas Gricius.

Pagal Williamą Shakespeare`ą Ofelija turėtų būti labai jauna mergina. Tačiau tik patyrusi aktorė gali įkūnyti šį sudėtingą personažą ekrane. Jonui Griciui buvo duota užduotis kiek įmanoma atjauninti Anastasiją Vertinskają. Ir jis puikiai susitvarkė – sugalvojo kažkokias tiulio drapiruotes, specialų apšvietimą...

Po pirmos darbinės medžiagos peržiūros režisierius G. Kozincevas savo padėjėjui pasakė: „Ačiū Dievui, turime ir Ofeliją, ir operatorių.“

Kai 1969 metais G. Kozincevas nusprendė ekranizuoti kitą W. Shakespeare`o šedevrą – „Karalių Lyrą“, – daug nesvarstydamas pagrindiniu operatoriumi pasirinko Joną Gricių. Ši juosta tapo G. Kozincevo gulbės giesme ir vienu geriausių darbų jo filmografijoje.

Operatorius Jonas Gricius sėkmingai dirbo ir savo šalyje. Būtent jo kamera nufilmuota garsioji Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“, tapusi pelningiausiu lietuvišku filmu. Ankstesniais metais ši juosta dažnai buvo vadinama pavyzdiniu sovietiniu vesternu, o šiais laikais neretai kritikuojama dėl bandymo pateisinti sovietizaciją.

Dramatišką „sovietų valdžios formavimosi“ temą gvildeno ir kita operatoriaus nufilmuota juosta – „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas). Čia taip pat vaizduojama, kaip „buržuaziniai nacionalistai“ bando sutrukdyti Lietuvos žmonėms kurti „šviesią ateitį“.

Joną Gricių labai slėgė šiandienis požiūris į šiuos filmus: „Parašiau tokį straipsnį ir išsiunčiau (bet jis nebuvo išspausdintas) – „Ar egzistuoja mažas melas?“ Juk pervertę tiek centrinę (Maskvos), tiek lietuvišką to laikotarpio (nuo 1944 metų iki 1960 metų) spaudą niekur nerasite nė vienos eilutės apie partizaninį karą Lietuvoje. Tai buvo tabu! Stalinas uždraudė apie tai kalbėti! Ir tik Mykolas Sluckis, parašęs romaną „Laiptai į dangų“, pirmas paminėjo, kad Lietuvoje buvo ir partizanai, ir vadinamieji stribai.

„Romanas „Laiptai į dangų“ buvo išverstas į rusų kalbą ir žurnalas „Družba narodov“ (atrodo) paskelbė šį vertimą. R. Vabalas ir M. Sluckis susėdo, parašė scenarijų ir išsiuntė Valstybiniam kinematografijos komitetui („Goskino“). Juk Lietuva tokių dalykų nesprendė – sprendė Maskva“, – toliau pasakojo Jonas Gricius.

Scenarijų pavyko pramušti ir filmas buvo nufilmuotas. J. Griciaus kamera per daug neakcentavo vadinamųjų miško brolių žiaurumo, tačiau su ypatinga meile ir poezija perteikė Lietuvos sostinės vaizdus pačiais įspūdingiausiais rakursais...

Jono Griciaus, kaip lyriko, talentas ypač išryškėjo Arūno Žebriūno filme, kuris Lietuvoje rodytas pavadinimu „Paskutinė atostogų diena“, o už Lietuvos ribų – „Mergina ir aidas“. Scenarijus parašytas pagal rusų rašytojo Jurijaus Nagibino apysaką „Aidas“. Filmuoti planuota Kryme. Tuo metu Lietuvos kino studijos direktoriumi dirbo Julius Lozoraitis.

„Grįžtu pavargęs po „Hamleto“ filmavimo, galvoju: „Turėsiu visą vasarą“, – prisiminė Jonas Gricius. – Julius Lozoraitis išsikviečia mane ir sako: „Jei važiuosi su Arūnu Žebriūnu, pradėsime juostos filmavimą. Jei ne, net nepradedam.“ Arūnas Žebriūnas mano draugas ir sugėrovas, kaip galėčiau jį palikti bėdoje?“

Ši nuostabi juosta, nufilmuota per rekordiškai trumpą laiką – 10 dienų, – netikėtai net patiems jos autoriams, buvo apdovanota specialiuoju žiuri prizu XVIII tarptautiniame kino festivalyje Lokarne. O vėliau VI tarptautiniame vaikų filmų festivalyje Kanuose pelnė didįjį prizą. Tačiau režisierius ir operatorius apie apdovanojimą sužinojo jau post factum – kaip neretai būdavo tais laikais, jį atsiėmė už kinematografą atsakingi valdininkai.

Jonas Gricius turėjo galimybę pabendrauti su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Pavyzdžiui, su Elizabeth Taylor. Jis nufilmavo ją sovietų ir amerikiečių filme „Žydroji paukštė“ pagal to paties pavadinimo Maurice`o Maeterlincko pjesę. Pasak operatoriaus, nuo pat pirmos minutės tapo aktorės priešu. E. Taylor filmavimo aikštelėje kaskart pasirodydavo su dailiu makiažu, nors turėjo vaidinti vargšę motiną. Jonas Gricius bandė protestuoti, tačiau amerikiečių režisierius buvo linkęs užstoti aktorę. Dar blogiau, operatoriaus teigimu, buvo tai, kad Elizabeth Taylor mėgo išgerti: „Kartais būdavo, kad skambini jai į grimo kambarį, likus penkioms ar trims minutėms iki filmavimo pradžios, o ji nepasirodo net ir po penkiolikos.“

Paskutinį kartą su Rusijos kino kūrėjais Jonas Gricius bendradarbiavo 1984 metais. Režisierius Aleksejus Simonovas (garsaus poeto Konstantino Simonovo sūnus) pakvietė jį Lietuvos kino studijoje filmuoti juostos „Būrys“.

„Kai mes su Aleksejumi Simonovu pradėjome filmuoti „Būrį“, jis kažkaip sugebėjo iškovoti, kad duotų įprastą ekraną – ne plačiaformatį, o įprastą. Nufilmavome aktorių bandymus ir aš sakau: „Žinai, Aleksejau, filmas apie karą turėtų būti filmuojamas nespalvotai.“ O Lioša man sako: „Nebeiškovosiu. Valstybinis kinematografijos komitetas jau patvirtino, kad viskas turi būti būtent taip. Padarykime taip. Tas scenas, kur didžiausia įtampa, filmuojame nespalvotai, o visą filmą – spalvotai“, – kalbėjo Jonas Gricius.

Režisierius A. Simonovas prisiminė, kad filmuojant „Būrį“ netrūko ir juokingų akimirkų. Kareivius masinėms scenoms filmavimo komanda skolinosi iš sovietų karinio dalinio, dislokuoto pasienyje su Baltarusija. A. Simonovui prireikė 40 statistų, jie turėjo vaizduoti vokiečius. Atvežė kareivius ir režisierius apstulbo – tai totorių invazija, o ne vokiečių kariuomenė! Pirmą kartą jam, kaip šovinistui, teko skirstyti – blondinai į kairę, briunetai į dešinę...

1991 metais likimas dar kartą suplanavo A. Simonovo susitikimą su Lietuva. Jau būdamas Viešumo gynimo fondo prezidentas, jis dalyvavo organizuojant didelio masto protesto akciją Maskvoje, atakavo Kremlių, Valstybinį televizijos ir radijo komitetą ir SSRS spaudos ministeriją reikalavimais grąžinti Lietuvos žurnalistams užgrobtą televizijos centrą.

A. Simonovas laikėsi tos pačios pozicijos, kaip ir jo kolega Jonas Gricius, kuris interviu laidai „Rusų gatvė“ teigė: „Kinas ir televizija... Pavyzdžiui, kai 1917 metais Leninas įvykdė perversmą, jis užėmė telegrafo tarnybą ir paštą. 1991 metų sausio 13 dieną Rusijos kariuomenė nesiveržė nei į telegrafą, nei į paštą, ji užėmė televiziją. Televizija tapo pagrindine žiniasklaidos priemone.“

Puikus kino operatorius – taip pat įdomių atsiminimų, kuriuose nuoširdžiai, kartais savikritiškai pasakojo apie savo laikus ir savo kiną, autorius. Nors maestro ir skundėsi prastu regėjimu, jis, kaip ir jo personažas karalius Lyras, galėtų pasakyti: „Tu pamišai, ar ką? Ir be akių gali puikiausiai matyt, kas pasauly daros.“ (Citata paimta iš Aleksio Churgino vertimo 1961 m.)