Konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP) šiemet vyko ypatingomis aplinkybėmis: koronaviruso pandemija gerokai pakoregavo visus planus. Finalininkų kūriniai buvo išeksponuoti kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“, tačiau šalyje įvedus karantiną žiūrovai negalėjo patekti į parodą, o žiuri komisija darbus vertino pasitelkusi vaizdo skambučius, rašoma LRT.lt portalui parengtame tekste.
Nepaisant to, projektas įvyko ir laureatai buvo paskelbti. Jaunojo tapytojo prizas atiteko Elenai Antanavičiūtei už drobę „Belly“, o specialius paminėjimus gavo kūrėjos Samanta Augutė bei Sonata Riepšaitė. Su konkurso žiuri nariais kalbamės apie vertinimo iššūkius ir tai, kas nulemia laureatų nominacijas.
Šių metų komisijoje dalyvavo: Jeanas-Maxas Colardas, menotyrininkas, parodų kuratorius ir literatūrologas, Pompidou centro „The Talk Program“ ir internetinės Pompidou centro mokyklos vadovas (Prancūzija); Liina Raus, galerininkė, galerijos „Kogo galerii“ vadovė, kolekcininkė (Estija); Jānis Avotiņš, vienas ryškiausių šiuolaikinių Latvijos menininkų, tapytojas, lektorius ir tutorius, surengęs parodas tokiose galerijose kaip „Saatchi Gallery“ bei „Galerie Rüdiger Schöttle“; Lina Lapelytė, menininkė, muzikantė ir kompozitorė, 2019 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija bei Venecijos meno bienalės „Auksiniu liūtu“ už operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“; Vilmantas Marcinkevičius, lietuvių tapytojas, vienas iš JTP organizatorių, kolekcininkas.
– Liina, kokia jūsų kaip galerininkės nuomonė apie tapybos ateitį? Daug metų vis kažkur girdime, kad tapyba mirė, bet menininkai vis randa naujų jos formų. Kas šiandien vyksta su tapybos medija?
L. Raus: – Juk poezijos dar niekam nepavyko numarinti, tad kodėl tai turėtų nutikti tapybai? Tapyba yra galinga terpė, tačiau jaunam tapytojui sunku susikurti išsiskiriantį kelią. Tai nėra vien tik technikos ir turinio klausimas. Joje turi atsiskleisti menininko pajauta. Tapyba yra patikima ir nuosekli tik būdama asmeniška ir aistringa.
Menininkai gali būti linkę gainiotis populiarias temas ar supanašėti su žinomu tapytoju. Spąstais gali tapti ir tai, jei menininkas pradės kepti gražias ir spalvingas fantazijas ar peizažus, kurie, nors ir gerai perkami, kels vangų įspūdį. Iš jaunų menininkų visada tikiuosi kritiško požiūrio į kūrinį, kūrybos procesą ir medžiagas.
– Ką manote apie tokius konkursus kaip „Jaunojo tapytojo prizas“? Ar menininkams jie naudingi?
J. Avotiņš: – Reprezentacinės kokybės prasme JTP yra Baltijos regiono lygio renginys. Jame kvestionuojamas tiek bendras tradicinis kontekstas, tiek ir charakteringi atskirų šalių diskursai. Per diskusijas pastarieji nustebino labiausiai – susidūrėme su nemažai sampratų, priklausančių itin lokaliems kontekstams. Kai kurios iš jų žiuri nariams liko neprieinamos, tad teko jas palikti neišgvildentas.
Laimėtojams JTP yra neabejotinai naudingas! Tačiau jis gali būti naudingas ir visiems kitiems dalyviams, ypač jei jie atlieka tuos pačius namų darbus, kuriuos tenka atlikti žiuri nariams, t. y. perskaityti visas paraiškas, aptikti jų kartais užslėptas ypatybes ir pateikti kiekvienos iš jų vertinimą.
– Kalbant apie JTP formatą, gal konkursai labiau skirti ne menininkams, o publikai?
V. Marcinkevičius: – Sutikčiau, kad konkurso esmė yra varžybos, bet tai joms suteikia ir reikšmingumo. Juk dabar mes visi džiaugiamės Venecijos bienalėje laimėtu „Liūtu“, o jei nebūtų jokio apdovanojimo... Dabar yra proga visai šaliai didžiuotis šiuo laimėjimu. Visada galime diskutuoti, kodėl laimėjo tas, o ne kitas.
Matyt, taip jau sutampa visi laukai ir aplinkybės, kuriose tas kūrinys atsiduria tą lemtingą dieną. Jis tiesiog tampa aktualesnis būtent tuo momentu. Tad jis tampa laimėtoju nebūtinai dėl geresnės meninės kokybės. Žiūrovus visada masina konkursai, o jei žiūrovas oponuoja, tuo geriau – iš čia ir kyla įdomios diskusijos.
– Ar nekeblu išrinkti nugalėtoją, kuomet kiekvienas menininkas rodo tik vieną drobę?
J. Avotiņš: – Šiuo atžvilgiu aš visada sukčiaudavau. Vienos drobės, be abejo, nepakanka. Net jei tai ir geriausias darbas, jis nebūtinai reikšmingiausias. Tvirtai tikiu, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą gali sukurti bent vieną tikrai gerą paveikslą, kad ir kokio amžiaus bebūtų – dvejų ar šimto dvejų metų.
V. Marcinkevičius: – Kartą galėjome rodyti po tris menininkų darbus, o dabar tik po vieną, tai riboja parodų erdvės. Esame diskutavę, kad būna taip, jog konkursui pristatytas autoriaus kūrinys nėra geriausias, lyginant su jo kitais darbais. Buvo kilęs klausimas, ar mes kaip organizatoriai turėtume patarti menininkui, ar vis dėlto jam, kaip jaunam kūrėjui, leisti padaryti tą klaidą. Bet nusprendėme, kad tas vieno darbo formatas yra tinkamas ir kad tai galimybė menininkui klysti, bet kartu ir mokytis iš savo klaidų.
Jaunas žmogus turi pats priimti sprendimą, nes ateityje jis tą ir turės daryti. Komisijos nariams visada yra galimybė pamatyti daugiau kūrinių, nes aplikuodami kūrėjai pateikia daugiau darbų. O šiais laikais komisijos nariai patys yra linkę pasidomėti kiekvienu menininku, patikrinti menininko socialinius tinklus ir kitą viešai prieinamą informaciją. Todėl komisija, norėdama būti tikra dėl savo nuomonės, turi diskutuoti ir įdėti pastangų bei atlikti tam tikrą tiriamąjį darbą.
– Koks jausmas, kai reikia vertinti tapybą per kompiuterio ekraną, kiek objektyvumo čia lieka?
L. Lapelytė: – Tapyba yra viena iš palankesnių medijų kompiuterio ekranui ir tikiu, kad pirmasis atrankos etapas, kuris įvyko tik ekrane, buvo gana objektyvus. Tačiau antrajame etape džiaugiausi organizatorių sudarytomis sąlygomis patirti erdvėje iškabintus kūrinius, nors ir per nuotolį. Patyriminis momentas leido suprasti kūrinių mastelį, kuris buvo vienas iš svarbesnių elementų svarstant kūrinių paveikumą.
– Lina, o koks įspūdis liko po šių metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“? Gal kažkokia tendencija buvo netikėta?
L. Lapelytė: – Patiko darbai, patiko ieškojimai, eksperimentavimai su forma ir turiniu – norėtųsi jų dar daugiau! Džiaugiausi turėjusi galimybę susipažinti su jaunosios kartos kūrėjais. Jų daug ir jie puikūs! Komisijos nariai reagavo į tekstus, lydinčius tapybą. Iš pažiūros patrauklus darbas nuvertėdavo perskaičius nelabai tikusį tekstą, tokiais atvejais norėjosi, kad teksto nebūtų apskritai.
Darbų buvo visokių – dalis jų reflektavo sovietinę praeitį, dalis – kapitalistinę dabartį, asmeninius išgyvenimus, jautėsi skirtumas tarp užsienyje studijuojančių ar studijavusių kūrėjų, kurių tematikos globalesnės, išraiškos formos inovatyvesnės, mažiau referuojančios tam tikrą mokyklą.
– Jāni, kokia jūsų nuomonė apie Baltijos šalių jaunąją tapytojų kartą? Ar matote kokių panašumų ar skirtumų?
J. Avotiņš: – Tradicijos apraiškos jaunųjų kūryboje vis dar miglotos, kad ir koks jų kontekstas. Galbūt problema yra tai, kad jie prioritetą teikia ne kultūros, o meno tradicijoms. Nors liaudies tradicijos vis dar gyvos mūsų kolektyvinėje atmintyje ir galvosenoje, jų teikiamas prieglobstis nėra pakankamai vertinamas ir pastebimas būtent dėl mūsų kolektyvinėse mitologijose įvykdyto pertrūkio. Galų gale, mūsų regiono istorija išties komplikuota.
Tad daugelio menininkų paraiškose aptinkame painių identitetų apraiškų, kurios iš dalies yra ir laikmečio dvasios atspindys. Dauguma geriausių paraiškų ir kūrinių plėtojo būtent giliai subjektyvius pajautimus ir poetines žaismes.
– Liina, ką manote apie JTP nugalėtoją ir specialaus paminėjimo laureates? Kodėl žiuri sutarė būtent dėl šių kūrinių?
L. Raus: – Deja, neturėjau absoliutaus favorito. Dėl kai kurių darbų man kilo prieštaringi jausmai ir mintys – jie tam tikra prasme išsiskyrė bendrame kontekste, tačiau negalėčiau pasakyti, kad jie man neabejotinai patiko. Bandžiau apie juos diskutuoti, bet ne visi jie buvo atrinkti į tolimesnį etapą. Mes išsamiau kalbėjome būtent apie tuos darbus, kurie pateko į finalą. Laimei, kai kurių darbų atžvilgiu žiuri narys J. Avotiņš turėjo labai aiškią poziciją, buvo pasirengęs ją apginti, tad jo nuomonė įtikino ir kitus.
Elenos Antanavičiutės meninis pareiškimas ir jos visas kūrybinis portfolio mums pasirodė tokie įtikinami, kad mus paskatino domėtis jos tolimesne kūrybine veikla. Jos atveju mus palenkė jos nuoširdumas ir asmenine patirtimi paremta raiška. Visi žiuri nariai pasirodė besą vienodai pavargę nuo didelio formato drobių. Kartu tai buvo ir viena iš priežasčių, nulėmusių sprendimą specialius paminėjimo prizus įteikti Samantai Augustei ir Sonatai Riepšaitei. S. Augustės akvarelės dinamiškos, džiaugsmingos ir nepretenzingos, o S. Riepšaitės metafiziniai darbai išsiskyrė savo unikalia kokybe ir raminančia nuotaika.
– Grįžkime prie nugalėtojos E. Antanavičiūtės. Kodėl ji šių metų nugalėtoja? Kas tokį sprendimą nulėmė?
J. Avotiņš: – Ko gero, jos nuoširdumas ir griežtas apsiribojimas meninės pasaulėžiūros kriterijais bei talentu. Mus įtikino jos susitelkimas į gilius jausmus, tai kur kas daugiau nei tiesiog subjektyvus dienoraštis. Nors šiandien meno lauke lyčių ir kūniškumo temos gal kiek ir nuvalkiotos, tačiau jos kūrinys buvo geriausia, ką teko pastaruoju metu matyti. Tai kartu ir itin feministinis darbas. Bjaurumas jos kūrinyje yra ne stačiokiškai atstumiantis, o nesentimentalus ir žmogiškas. Jos jautrus ir nepretenzingas tapybos artikuliavimas nėra paremtas tuščiais gestais, priešingai – teptukas visada seka mintį. Tikiuosi, prizas jai padės šią prieigą išsaugoti ir toliau vystyti.
– Apdovanojimai vienus motyvuoja siekti daugiau ir neužmigti ant laurų, o kiti kartais paskęsta tame dideliame dėmesyje ir nebepadaro progreso. Ką patartumėte jauniems kūrėjams, kurie tik pradeda savo kelią?
L. Lapelytė: – Meno kūrimas nėra varžybos, kurių svarbiausias tikslas laimėti. Kūrinio ar menininko sėkmė greičiausiai yra tam tikras atsitiktinumas, tam tikros terpės susiformavimas, kurioje būtent vienas ar kitas kūrinys tampa svarbesnis ar įtaigesnis negu kiti. Gavus pripažinimą, svarbu suprasti, kad tai nėra absoliutu. Iš šiuolaikinių menininkų labiau negu iš kitų visuomenės veikėjų tikiuosi atsparumo konkurenciniam spaudimui ir veikimo būdų, pagrįstų bendradarbiavimu ir jautrumu tiek vienas kitam, tiek save supančiai aplinkai.
Parengė Karolina Tomkevičiūtė
