Kultūra

2021.01.11 20:51

Dovilė Kuzminskaitė. Chaotiškos istorijos, nutikusios paraleliniuose pasauliuose: skraidančios žuvys ir polinkis į pamišimą

knygų apžvalga
Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.01.11 20:51

Čekų rašytojo Michalo Ajvazo romanas „Kitas miestas“ iš pirmo žvilgsnio žada intriguojantį pasakojimą bibliofilams: pagrindinis veikėjas vieną šaltą vakarą antikvariate randa keistų, jam neatpažįstamų rašmenų primargintą knygą.

Pamėginęs įminti jos mįslę, veikėjas susiduria su žiauriu paraleliniu pasauliu, kuriame skraido žuvys, Karolio tilto skulptūrose gyvena elniai švytinčiais ragais, o filosofiškai nusiteikę ypatingojo pasaulio piliečiai dalijasi savotiškos formos ir turinio pseudofilosofinėmis įžvalgomis.

Romano anotacija žada „kerinčią odę Prahai“ – būtent už šios minties ir siūlyčiau neužsikabinti. Taip, veiksmas vyksta Prahos mieste ir būtent jo aikštėse bei gatvelėse pagrindinis veikėjas susiduria su priešiška paraleline realybe, tačiau pats romanas veikiausiai ne apie tai. Autorius, vadinamas Borgeso, Kafkos ir Lovecrafto mokiniu, kaip ir pridera, ne liaupsina Čekijos sostinę, o kalba apie slidžias tikrovės ir iliuzijos, centro ir periferijos, pragmatizmo ir iracionalumo ribas. Tiesa, iki Borgeso ar Kafkos šiam romanui trūksta... Tvarkos.

Jeigu pasakojime mėginsite ieškoti tvirtos vidinės logikos ar motyvuotos siužeto linijos, susidursite su tokiais pat sunkumais, su kokiais susiduria pagrindinis romano veikėjas, ieškodamas paralelinio miesto centro. „Kitas miestas“, regis, paremtas principu „kuo keisčiau, tuo geriau“ ir, nors chaoso ir atotrūkio nuo tvarkos pojūtis visai smagus, ilgainiui jis pabosta, o romano skaitymas tampa kone inertišku užsiėmimu, kurio pagrindinis tikslas – pažiūrėti, kuo gi visa tai baigsis. Beje, būtent paskutinieji romano skyriai kiek įtaigesni – skaitymo patirtis tampa kiek kokybiškesnė bent šiek tiek praretėjus oniriškoms džiunglėms.

Filosofinė idėja, kuria žaidžia autorius, jau nuo knygos vidurio tampa gana aiški, juolab kad keliskart ji artikuliuojama ir visai atvirai, tačiau neapleidžia jausmas, kad visas romanas tėra žaidimas sukeistinimo principu, literatūrinis pratimas, savita autoriaus mankšta, kurios vienintelis tikslas – išjudinti vaizduotę ir pasižiūrėti, kaip galima žaisti logika. Labiausiai ši knyga patiks pertekliaus mėgėjams, kuriuos žavi labai akcentuoti fantastinės literatūros ir magiškojo realizmo elementai, o ypač – barokinė jų gausa. Romano sakiniai kone plyšta nuo įvairiausių keistų, kasdienybės ribas praplečiančių elementų.

Įstabiausias šio romano aspektas veikiausiai yra vertėjo indėlis – „Kitas miestas“ (iš čekų kalbos vertė Vytas Dekšnys, išleido Rašytojų sąjungos leidykla) pasižymi komplikuota sintakse, kur į vieną sakinį vejasi kliedesius dažnai primenančios veikėjų kalbos, o įvykių ir vietų aprašymai neatspindi mums įprasto pasaulio. Todėl reikėtų sveikinti vertėją V. Dekšnį, kuriam pavyko kiek įmanoma lengviau ir laisviau perteikti įvairių dekoratyvių detalių prikimštą pasakojimą.

Iracionalumu ir chaosu savotiškai paremta ir kita į mano akiratį patekusi knyga – suomių rašytojo Heikki Kännö romanas „Sapnų sala“ (iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Čia, ko gero, turėčiau trumpai apibūdinti romano turinį, bet tai nėra lengva užduotis – kūrinyje pinasi tiek siužeto linijų, kad maždaug iki paskutinio ketvirčio sunku suvokti, apie ką ir, svarbiausia, kodėl iš tiesų pasakojama.

Pagrindinė dominantė aiški – biografas Isakas Severinas renka medžiagą apie dailininko Vernerio Bergerio gyvenimą, bendrauja su visa jo šeima, todėl drauge papasakoja ir dailininko senelio, Afrikos šamanų, entuziasto išradėjo ir kelių giminaičių gyvenimo istorijas. Pasakojimo struktūra itin dinamiška – esama daugybės šuolių ir, tiesą pasakius, visa skaitymo patirtis primena knaisiojimąsi po ne itin tvarkingo biografo užrašus.

Nevienalytis ir romano stilius – Vernerio Bergerio senelio gyvenimo istorija primena nuotykių pasakojimą Žiulio Verno stiliumi, atsiranda šioks toks detektyvinis elementas, kuriuo veikiausiai mėginta sukurti vientisumo pajautą, veikėjų tarpusavio santykių įtampa suteikia melodramatiškų pustonių, o jeigu dar pridurčiau, kad romanas pradedamas mitu apie milžinus...

Struktūros atžvilgiu „Sapnų salą“ sudaro skirtingos knygos – ir iš tiesų tas paskirumo jausmas neapleidžia, o perskaičius tikrai gali kilti klausimas, kokį vaidmenį šiame pasakojime turėjo vienas ar kitas pasakojimo vingis, mat jų funkcija ne visada iki galo motyvuota. Taigi šis romanas – koliažo principu sukonstruota istorija, kurią gelbsti lengvas pasakojimo ritmas ir kiek ironiškas pasakotojo balsas.

Įdomu, kad romanas daro keistą įspūdį – nepaisant to, kad Verneris Bergeris gyvena šiuolaikybėje, romano estetika kuria įspūdį, lyg suktumėtės po 20 a. pradžios bohemos salonus. Galbūt tam įtakos turi ir okultizmo atspalvis – romane daug vietos skiriama įvairiausioms sektoms, bendrijoms, radikaliems tikėjimams kosmine energija, alternatyvioms medicinos teorijoms ir galiausiai polinkiui į pamišimą.

Taigi, jeigu imdami į rankas „Sapnų salą“ tikėsitės švaraus, minimalistinio skandinaviško pasakojimo, teks nusivilti. Heikki Kännö „Sapnų sala“, kaip ir Michalo Ajvazo „Kitas miestas“, – knygos apgavikės, romanai džiunglės, pasakojimai maniakai.

Dovilės Kuzminskaitės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt