Kultūra

2020.12.18 09:51

Juozas Erlickas: Kūčių naktį norisi pabūt su artimaisiais – lendu į šuns būdą

knygos ištrauka
LRT.lt2020.12.18 09:51

Juozas Erlickas Kalėdų proga skaitytojams dovanoja naują knygą „Mylimieji“, kurioje – paties autoriaus atrinkti geriausi prozos tekstai. Knygoje – buities ir būties pagrindai, įžvalgos apie žmogų, šalį, pasaulį ir įvairius gyvenimo reiškinius, praktiniai patarimai, kaip tvirtai išstovėti pučiant permainingiems ir ne visada palankiems vėjams, ir dar daug kitų egzistenciškai būtinų dalykų.

Visa, ko gali prireikti šiuolaikiniam žmogui. Jūsų dėmesiui – keletas tekstų iš knygos „Mylimieji“, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai.

Tyli naktis. Bet girdis vis stiprėjantys balsai

Kūčių naktį aš negeriu. Jokiu būdu! Na, nebent nuėjęs tvartan, pasiklausyt, ką gyvuliai kalba, susirandu šiauduos paslėptą butelioką. Neišgėręs gi nesuprasi gyvulių šnekos. Daugelio žmonių – taip pat.

Truktelėjęs porą gurkšnių, vėl sliūkinu prie Kūčių stalo, žlevernoju valgius, kurių šiaip jau neimčiau burnon. Paskui vėl einu pas gyvulius...

Po kelių tokių žygių žmona sako man, kad aš atrodau labai pakylėtas. Manding, todėl, kad iš paskutiniųjų stengiuos nenuvirst po stalu.

Šeštąsyk užsukęs tvartan, girdžiu, kad gyvuliai kalba angliškai, ir tai nemaloniai nustebina. Vištos silpnaprotės, tos visados svajojo tapti „Maggi“ kubeliais. Bet kiaulės!..

Susinervinęs vėl mūkteliu iš butelio. Į trobą grįžtu apsiašarojęs ir išsivoliojęs.

– Kūčių naktį mes būnam kitokie... – aiškinuos žmonai.

– Seniau tu kitoks tapdavai tik antrą Kalėdų dieną... Še, kisieliaus išgerk, – rūpinasi ta.

Purtau galvą. Kisielių vėl teks užsigert degtine, taigi vėl bėgt į tvartą? O tarp anglakalbių taip nejauku. Todėl padėkoju ir, pasakęs, kad tokią naktį norisi pabūt su artimaisiais, lendu į šuns būdą. Pasisveikinu baikščiai, bet anglų dogas Tobijas nekalba angliškai ir be žodžių lyžteli man veidą. Aš krūpteliu. Tobijas gi vyriškos lyties...

Drebėdamas grįžtu į trobą ir pasislepiu po šakočiu...

...O Kalėdų rytą jau galima gert nuo aušros, tad ir mintys blaivesnės. „Mano kiaulės nuėjo toliau už mane! – džiūgauju, mat pats taip ir nepramokau anglų kalbos. Bet sykiu ir neramu: – Ar šitų kiaulių vaikai dar šnekės lietuviškai?“

Reikia kažką daryt.

Dviem po šimtą sustiprinęs dvasią, žengiu į tvartą. Nešuos specialią ylą – bakstelsiu vištai į užpakalį. Jei atsakys angliškai – dar šį vakarą gulės mano lėkštėj.

Višta atsako rusiškai:

– Kuda? Kuda?..

Aš mėgstu Pugačiovą. Be to, per Kalėdas būnu geresnis, o vištiena nedera prie degtinės. Todėl palinkiu:

– Una galina blanca!

Tada pašnekinu kiaules. Šios ilgai pasakoja, bet aš viską suprantu: tvarka bus.

Kažin... Atbulas praeinu pro šuns būdą. Būtent ši vieta man dabar kelia didžiausią rūpestį. Todėl skambinu Petrui ir pasakoju, ką vakar iškrėtė Tobijas.

– Aišku, – patvirtina mano būgštavimus Petras. – Laikai prie grandinės?.. Tada puiku! Visus juos šitaip!

Nusiraminęs grįžtu prie šventinio stalo. Reikia pasistiprint.

Ryt antroji Kalėdų diena. Ji sunkiausia.

Vėl pirmas pradedu gyventi naujai ir protingai

Sausio pirmąją nusigręžiau nuo tikrųjų vertybių, o vienatvės kartelę užkėliau taip aukštai, kad jau nė su savim nebesikalbu. Gyvenimo kokybė labai pakilo.

Deja, trukdo medijos.

Sunku patikėti, bet, pasak senolių, – seniau tų medijų išvis niekas neregėjęs negirdėjęs. Visur Lietuvoj ošusios girios, ten išėjęs prisiglausdavai prie medžio... Medis teikęs paguodą ir atgaivą, o iš medžių tankmės išlįsdavę tik šernai, vilkai ir kiti padorūs miškelėnai.

O iš medijų nuolat išlenda žmogijos ir ima skleisti žinias, energiją, optimizmą, šventinę nuotaiką...

Ir aš tuoj pasijuntu išsekęs, apima nuobodulys, subjūra nuotaika...

Ar negali ten sulindę ramiau sau murksot? O jei paklaustų: „Ar pas jus namie nuobodžiaujama?“, atsakyčiau: „Jau dešimt metų kaip aš metęs nuobodžiaut. Eikit lauk.“

Bet išeina Kalėdų Senis, ateina kažkoks Valentinas. Išeina Valentinas, atsliūkina veikėjai, rinkėjai, kenkėjai...

Žmogijos žygiuoja, kovoja, siekia, veržiasi į priekį, mėto iššūkius... Skrenda, sprogsta, balotiruojasi... Kartais žmogijos ieško savęs ir išbando save. Bet dažniau ieško mūsų ir išbando mus, žmones. Todėl žmonių jau mažai belikę. Manoma, kad netolimoj ateity čia klestės vien žmogijos.

Tačiau kol kas žmogija be žmogaus išgyventi negali, nes minta mūsų dėmesiu ir viltim. Tai ropščiasi ant scenos ir ima rėkt: „Lietuva!“ Išgirdusios aidą: „tuvat... vat... va!..“, žmogijos prisijungia prie Lietuvos ir dalį jos nusiurbia sau.

Ką sutikęs, iškart neatskirsi, ar tai žmogus, ar jau žmogija. Vienas iš skirtumų: žmogus gali žiūrėti visom kryptim, todėl jam sunku sutelkt žvilgsnį. O žmogija turi pažiūras – pažiūri ir pasiima. Taigi, žmogija pastebi, o žmogus tik stebisi.

Pagavę žmogiją, metam į kūdrą. Jei neišplauks, vadinas, tai būta žmogaus.

Nerimo dienos

Prisimenu, gruodžio gale galvojau: nejau kitąmet vėl reikės žengti į priekį?

Aš nemėgstu žengiančių į priekį. Pamatęs tokį, visada jį patraukiu atgal.

Aš nemėgstu ir tų, kurie viską žino. Į žinių radiją nuolat pripilu klijų.

O užvis labiau nemėgstu paprastų žmonių. Kam tokių reik? Tegu visi būna nepaprasti.

Bet nepaprastų aš nemėgstu dar labiau.

Nemėgstu paliekančių pėdsaką gyvenime. Aš norėčiau, kad visus tokius suimtų policija.

Bet nemėgstu ir policininkų. Aš niekad nestabdau policininko mašinos, todėl manau turįs teisę reikalauti, kad ir policininkas su manimi elgtųsi taip pat.

O dar aš nemėgstu besidalijančių savo šiluma. Tu pinigais pasidalink! O šiluma tuomet aš jau pats pasirūpinsiu.

Eksperimentas

Sėdau į gyvenimo gerintuvą...

Geram gyvenimui reikia pinigų ir meilės. Tą tikrai žinojau, todėl meilės rodyklę kilstelėjau iki trijų kartų per dieną. Gerintuvas kad ims kaukt! Išsigandęs nuleidau rodyklę iki trijų per savaitę, bet vis tiek dar blykčiojo raudonos lemputės.

Nors turto rodyklę traukė kilstelt į patį viršų, jau buvau atsargesnis ir sulaikiau ties 3000 eurų\mėn. Maniau, tai vidutinis gerumas – neturėtų stabdyti nei banditai, nei kiti pareigūnai. Bet sušvito įspėjimas: „Atsargiai! Pavydūs kaimynai.“ Ir tik kai turto lygį sumažinau iki 600 eurų\mėn., tik tada išnyko įspėjantys ženklai.

Klimato kontrolė... Kad tik ne lietuviška vasara...

Ko gi dar reiktų geram gyvenimui? Navigacija siūlė pasirinkti gyvenimo tikslą. Peržvelgiau sąrašą. Ryškiausiai švietė „valdžia“ ir „turtai“. Smulkiau: „medžioklė“, „žūklė“, „šeima“... Paskutinėj vietoj blausiai švytėjo: „Kad Lietuvai būtų geriau.“

Tyčiom spustelėjau šitą. Aparatas ilgai blerbė ir čiaudėjo. Maniau, kad užges, bet išmetė krūvą papildomų variantų: „Kad lietūs lytų“, „Kad liepos žydėtų“, „Kad lietuviai išdvėstų“...

Ir tik tada, kai susinervinęs trinktelėjau kumščiu, nušvito: „Ar tikrai norite, kad Lietuvai būtų geriau?“ Patvirtinau. Dabar atsirado užrašas: „Klaida.“

Atkakliai spaudžiau tą patį, kol galų gale aparatas atsakė:

„Užkrėsta virusais.“ Ir išmetė begalę iš matymo televizoriuj pažįstamų veidų.

Pasirinkau: „Be tikslo.“

Atsivertęs sveikatos lentelę, spustelėjau: „Sveikuolis.“ Visas gyvenimo kelias sušvito raudonais ženklais. Pasirinkau:

„Pusiau sveikas.“

Proto lentelėj spustelėjau: „Labai protingas“, bet laiku pastebėjau, kad smarkiai smuktelėjo laimės indeksas...

Ne geriau sekės ir su gerumo lentele. Kai pasirinkau „Labai geras“, tai proto lentelėj nušvito „Pusiau kvailas“. Ir ką bespaudžiau, derinio: „Labai geras – labai protingas“ neatsirado. „Labai turtingas – labai geras“ – irgi ne.

Bet atsirasdavo papildymų. Po „Labai protingas“ – „Judėti vien šalutiniais keliais“. O pasirinkus: „Labai geras“, nušvito raidės: „Jūsų gyvenimo tikslas – konteineris.“

Kam man toks gyvenimo gerintuvas? Vokiškas, bet gal tik vokiečiams...

Gyvensiu, kaip gyvenęs, – bus man geriau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.