Kultūra

2019.03.05 12:58

Po didžiojo įvykio: ką lietuvių kritikai mano apie „Turandot“

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.03.05 12:58

Pašnekesį apie Roberto Wilsono premjerą su teatro kritiku Vaidu Jauniškiu pradėjome nuo bučinio. Kalafo ir Turandot bučinio, suprantama. Tačiau norėjosi daugiau. Nes „Turandot“ spektaklis vertas įvairesnio aptarimo. Tad LRT.lt prašomos savo įspūdžių išsakė muzikologė Jūratė Katinaitė, kinotyrininkė Neringa Kažukauskaitė ir teatro kritikė Daiva Šabasevičienė.  

Kovo 1 ir 2 dienomis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre (LNOBT) ovacijos palydėjo Giacomo Puccini operą „Turandot“. Amerikiečių režisieriaus R. Wilsono spektaklio žvaigždėmis tapo Sandra Janušaitė ir Viktorija Miškūnaitė (abi įkūnijo Turandot) ir Kalafo vaidmenį atlikęs Kristinas Benediktas (įkūnijo Vaidas Vyšniauskas).

Nusilenkė muzikai

Muzikologė J. Katinaitė džiaugėsi naujuoju LNOBT pastatymu ir ypač – režisieriaus pozicija. „Sėkmė režisierių lydi tik tada, kai suvokiama, kad pagrindinis operos veikėjas – muzika. Tokių kūrėjų nėra daug, bet R. Wilsonas tikrai priklauso išrinktųjų gildijai. Jis pagarbiai nusilenkė muzikai“, – teigė J. Katinaitė.

Būna operos pastatymų, kai žiūrovų dėmesys tarsi pasidalija – susidomima arba scenos veiksmu, arba muzika. Vienu iš dviejų. Pašnekovės manymu, R. Wilsonui pavyko tokios skirties (ir lemties) išvengti: ir muzika, ir vaizdiniai virto vieningu sceniniu vyksmu.

Turandot partija, anot muzikologės, nėra V. Miškūnaitės amplua. S. Janušaitei – stipriam dramatiniam sopranui – ji tinkamesnė. Tačiau nors ir dainavusi ne savo repertuarą, Viktorija, lyrinis sopranas, atskleidė labai įdomių spalvų. „Vaidmenį operos artistas pirmiausia kuria balsu. Viktorijos traktuotė per antrąją premjerą man labai patiko“, – teigė pašnekovė.

Įstabus, pasak J. Katinaitės, buvo ir V. Vyšniauskas-Kalafas: nuo pradžios iki pabaigos jo balsas skambėjo tolygiai, o kulminacinė arija – neprilygstamai.

Operos žinovei įsiminė kinų lėles imituojančių ministrų – Pingo, Pango ir Pongo – vaidyba. „Tikras aktorių meistriškumas! Ta traktuotė ateina iš tradicinės kinų operos, kai net mažiausias judesys ar veido išraiška reikšmingi. Gal žiūrovai ir neiššifravo kiekvienos smulkmenos, tačiau to ir nereikia – juos tikrai turėjo paveikti vaidmenų visuma“, – spėjo J. Katinaitė.

„Turandot“ muzikos vadovui ir dirigentui Modestui Pitrėnui savo traktuote pavyko gerai integruotis į R. Wilsono sceninį sumanymą. „Dirigentas nuodugniai išstudijavo partitūrą, muzikos niuansus, tempus, akcentus. Antrasis spektaklis muzikos požiūriu buvo ypač vientisas ir stabilus“, – liaupsių negailėjo muzikologė.

Rūsčioji Turandot

R. Wilsonas – labai kinematografiškas režisierius, puikiai nutuokiantis meno prigimtį. Taip mano kinotyrininkė N. Kažukauskaitė. „Jo teiginiai apie erdvę ir laiką, natūralumą ir sugestiją, šviesą ir tylą sudaro bet kurio meno esmę. Galbūt todėl R. Wilsono kūriniai jau šitiek metų nepraranda savo vertės“, – svarstė N. Kažukauskaitė. Vienu didžiausių režisieriaus laimėjimų ji įvardijo „Turandot“ traktuotę. Esą R. Wilsonui puikiai pavyko seną pasakojimą perteikti šiuolaikinio žmogaus mąstysena.

„Pasakoti senas istorijas, klasikinius operų siužetus darosi sudėtinga. Suprantama, galime grožėtis melodinga G. Puccini muzika. Tačiau režisierius sugebėjo tą laiko prisodrintą istoriją „įkelti“ į švarią, griežtą estetiką, išryškinti vienatvės liniją. Pabrėžti kontrastą, kai muzika šlovina meilę, o Turandot lieka viena, užverta širdimi, nepaliesta meilės. Šie dalykai atskleisti itin švariai ir tiksliai“, – teigė kinotyrininkė.

Kalbėdamas apie požiūrį į Turandot, režisierius savąjį personažą kelis sykius gretino su Ivanu Rūsčiuoju. Todėl svarstytinos R. Wilsono pastatymo ir Sergejaus Eizenšteinio kino šedevro „Ivanas Rūstusis“ sąsajos.

Abu kūrėjai išryškino, pabrėžė pagrindinių veikėjų vienatvės temą. Taip pat į akis krinta sugestyvūs, nenatūralūs aktorių judesiai. Anot N. Kažukauskaitės, dėl jų S. Eizenšteinas buvo kritikuojamas, kitų – liaupsinamas, esą taip sukūręs savitą poetiką.

Kino garsenybė Orsonas Wellesas yra prikišęs S. Eizenšteinui, kad jo filmas primena gražius paveikslėlius. „R. Wilsono scenovaizdžiai irgi prilygsta tobulam paveikslui“, – malonias vakaro akimirkas prisiminė N. Kažukauskaitė.

Tikroji galia – finale

Lady Gagos prašomas pasakyti „ką nors apie teatrą“ režisierius R. Wilsonas popdainininkei atsakęs: spektaklyje svarbi pirmoji, o pati svarbiausia – paskutinė akimirka. Jei ji vykusi, žiūrovas tau atleis už viską, ką matė iki tol.

Išties, pasak V. Jauniškio, tikroji R. Wilsono „Turandot“ galia atsiskleidžia finale. „Pabaiga – tiesiog majestotiška. Muzika, dramatizmas, šviesų estetika – viskas pasigėrėtinai vieninga“, – žavėjosi jis.

Gretindamas įžymiuosius „Metropolitan“ ir kitų teatrų pastatymus su vilniškiu V. Jauniškis teigė, esą jie dažniausia baigiami saldžiu hepiendu – tarp lotosų, palmių ir fontanėlių. „Čia – priešingai, Turandot išlieka savimi, nes supranta, kad pripažinusi meilę taps silpna. Mylėdami atsiveriame kitam žmogui, dėl to netenkame turėto įvaizdžio“, – kalbėjo V. Jauniškis.

Anot jo, R. Wilsonas puikiai išsprendė bučinio sceną. Turandot ir Kalafo bučinys yra sąlyginis, siunčiamas oru. „Per laimingą pabaigą paprastai matome dviejų įsimylėjėlių triumfą. Tačiau „Turandot“ atveju Kalafas sąmoningai „išjungiamas“, lieka stovėti šešėlyje. Tad finale triumfuoja viena Turandot. R. Wilsono pasaka čia tarsi priartėja prie tikrovės, perspėdama, kad pasitikėti blogiu – negalima“, – teigė V. Jauniškis.

Jis atkreipė dėmesį, kaip išmaniai statytojas interpretavo paskutinius Turandot žodžius, kai rūsčioji princesė ištaria (citata netiksli): „Aš žinau svetimšalio vardą, tas vardas – meilė.“

„Vadinasi, ne Kalafas jai svetimšalis, jai svetimšalė – meilė. Tada idealiai finaliniame epizode nusileidžia ryški balta linija, kuri tiesiog perskrodžia sceną, padalija ją pusiau. Turandot lieka už jos, viena su savimi“, – operos finalą komentavo V. Jauniškis.

V. Jauniškis estetines kinų teatro apraiškas spektaklyje vadino labiau simbolinėmis. „Sąlygiškumo esama labai nemažai, tačiau tie kinų gestai – tik „simbolinė Kinija“: jie nėra nei tikslūs, nei to tikslumo režisierius siekęs. Sakyčiau, „Kinija“ čia adaptuota vakariečiams ir pagal paties R. Wilsono madą“, – svarstė teatro kritikas.

Rytai, Vakarai ir gimtasis Teksasas

Jo kolegė teatrologė D. Šabasevičienė teigė, kad R. Wilsonui per ilgus kūrybos dešimtmečius pavyko atrasti savo stilių, pagrįstą Rytų ir vakarietiškos kultūros simbioze. O kur dar minėtieji gimtojo Teksaso peizažai... „Jis sukūrė savitą estetiką ir ja reformavo operos režisavimo meną“, – teigė teatrologė.

Istorijos apie žiauriąją princesę Turandot šaknys glūdi Rytų tautų folklore. XII amžiuje persų poetas Nizami šios pasakos siužetą panaudojo savo apysakoje. Pasak D. Šabasevičienės, pasirinkęs veiksmo kupiną perso kūrinį G. Puccini siekė minimalistinio, asketiško vaizdavimo. Kompozitoriumi pasekė ir R. Wilsonas.

„Vakar mano matyta „Turandot“ atskleidė neprilygstamą R. Wilsono režisūrinę galią. Geras režisierius tas, kuris moka „perskaityti“ pjesę, atrasti kulminacinius libreto taškus, lūžius, net jei jie akimi neįžvelgiami. „Turandot“ dramaturgija – aukščiausio lygio“, – pabrėžė D. Šabasevičienė.

R. Wilsono spektaklio pasaulinė premjera pernai lapkritį įvyko Madrido karališkojo teatro scenoje. Vilniuje kartu su R. Wilsonu viešėjo šio pastatymo režisūros bendraautorė Nicola Panzer, scenografijos bendraautorė Stephanie Engeln, šviesų dizaino bendraautoris Johnas Torresas, perukų ir grimo dailininkė Manu Halligan. Ir tolimas kompozitoriaus G. Puccini giminaitis ainis palikuonis – kostiumų dailininkas Jacques‘as Reynaud.

R. Wilsono „Turandot“ yra bendras Madrido karališkojo teatro, LNOBT, Toronto „Canadian Opera Company“ ir Hiustono „Grand Opera“ pastatymas.

Opera „Turandot“ vėl bus rodoma ateinantį savaitgalį: kovo 8-ąją dainuos S. Janušaitė, kovo 9-ąją – V. Miškūnaitė. Princo Kalafo vaidmenį abiejuose spektakliuose atliks kartvelas Micheilas Šešaberidzė.