Dviejų profesorių – teatrologės, literatūrologės Irenos Veisaitės ir kultūrinės atminties tyrėjos Aleidos Assmann pokalbis apie Vokietijoje išleistą Aurimo Švedo ir I. Veisaitės pokalbių knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ įvyko prasidėjus karantinui. Pokalbis vyko 2020-ųjų balandį.
Penktadienio rytą pasiekė žinia, kad netekome I. Veisaitės.
Taip pat skaitykite
O balandžio mėnesį kultūros atašė Ritos Valiukonytės ir Lietuvos kultūros instituto surengtas pokalbis iš Berlyno literatūros namų persikėlė į virtualią erdvę. Pokalbį vedė knygos vertėja į vokiečių kalbą Claudia Sinnig.
Janika Gelinek: Mūsų susitikimas čia, šioje labai netikėtoje virtualioje erdvėje, manau, visai dera prie knygos, kuri vis dėlto pilna gyvybės, kaip Irena aprašo vienoje iš daugybės nuostabių knygos scenų: kaip ji, šešiolikmetė, 1944-aisiais bėga iš degančio Vilniaus ir upės pakrantėje pamato valtininką, už pinigus keliantį žmones į kitą krantą. Ir čia Irena Veisaitė rašo: „Tačiau, kaip bebūtų keista, gyvenimas nė akimirkos nesustojo.“ Taip nesustojo jis ir šiandien, ir man labai džiugu matyti Ireną Veisaitę čia su mumis.
Claudia Sinnig: Laba diena. Pradėdama pokalbį pirmiausia noriu pristatyti jums I. Veisaitę. Labai trumpai pasakysiu – ji gimusi 1928 metais, manau, galiu tai atskleisti. Irena išliko gyva per Holokaustą, jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti iš Kauno geto. Lietuvoje ji buvo mylima ir vertinama literatūros profesorė, drąsi ir gerbiama teatro kritikė, po 1990-ųjų, vadovaudama George`o Soroso įkurtam Atviros Lietuvos fondui ir būdama artima Soroso bendradarbė, reikšmingai prisidėjo kuriant nepriklausomą Lietuvą.
Irenos knygoje, praėjusiais metais pasirodžiusioje ir vokiečių kalba, išleistoje leidyklos „Wallstein“, – ne tik daugybė tikrąja to žodžio prasme nepaprastų įvykių ir susitikimų, jos patirtų per daugiau nei 90 gyvenimo metų, bet ir, kas ypač įdomu, šios patirties apmąstymų; mat tai pokalbių knyga, ir tai, manau, labai svarbu.
Šios knygos idėja („Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“), arba akstinas ją rašyti, kilo lietuvių istorikui, gimusiam 1974 metais, Aurimui Švedui. Aurimas jau ne vienus metus tyrinėja 20 a. kolektyvinę lietuvių atmintį, dažnai pasitelkdamas vadinamąjį sakytinės istorijos metodą. Čia jis atsigręžia į itin stiprią lietuvių žodinio perdavimo tradiciją, tik dar praturtina ją išmaniais, jautriais ir labai tikslingais klausimais ir paskui išgirstus pasakojimus užrašo. Vienas iš rezultatų, vienas jo didelio darbo rezultatų – ši knyga, kurią šiandien pristatome.
Norėčiau trumpai paminėti, kad Ireną ir A. Assmann labai daug kas sieja. Sieja literatūros tyrinėjimai, ypač anglų ir vokiečių literatūra, kuriomis jodvi remiasi. Sieja kolektyvinės atminties tyrimas, turtinimas ir sklaida. Ir galiausiai, kas ne mažiau svarbu ir apie ką, tikiuosi, šiandien tikrai pakalbėsime, sieja tai, kad jodvi viešai kviečia ir ragina kuo plačiau įsipareigoti ir energingai veikti pilietinės visuomenės labui – ir jų pačių šalyse, ir ypač peržengiant tų šalių sienas, ir peržengiant laiko ribas – atsigręžti į praeitį ir žvelgti į priekį, į ateitį.
Irena, ar Tu jautei, kad Tavo tėvas vis dėlto labai ypatingas, o gal buvo ir daugiau tokių tėvų, taikiusių tokius auklėjimo metodus (labai tvirtas, rimtas auklėjimo būdas, bendravimas su vaiku beveik kaip su bendraamžiu)? Ar dažnai taip pasitaikydavo Tavo aplinkoje, ar vis dėlto tai buvo išskirtinis atvejis?
Irena Veisaitė: Manau, vis dėlto jis buvo ypatingas, ir aš labai juo didžiuojuosi, nors dėl tėvų skyrybų man buvo labai negera; paskui mano mama žuvo per Holokaustą, tad visa tai prisimenu su skausmu, su dideliu skausmu, nes labai mylėjau ir mamą, ir tėtį. Savo tėvams esu dėkinga už viską, ką jie dėl manęs padarė.
Turiu pasakyti, kad būsiu žydė, kol pasaulyje gyvens bent vienas antisemitas, ir esu lietuvė, nes myliu savo tėvynę, kalbu jos kalba, myliu jos kultūrą, turiu čia draugų, lietuvė buvo ir mano antroji mama, aš likau jos šeimoje, tad viskas man labai brangu ir aš apskritai nesuprantu, kodėl kad ir skirtingų tautų žmonės negali gyventi drauge, tai tiesiog labai pavojinga mūsų pasaulyje – nacionalizmas labai pavojingas.
Man labai svarbu, kad nacionalizmas nepaimtų viršaus, ir turbūt visą mano gyvenimą lemia tiesos, tolerancijos idėja. Šioje knygoje yra tokia anketa, į kurios klausimus aš atsakinėjau būdama mokinė ir kurią išsaugojo mano mokytoja, klasės auklėtoja profesorė Zaborskaitė. Jau toje anketoje aš atsakau, kas man iš tikrųjų svarbiausia, – tiesa ir tolerancija.
Aleida Assmann: Man padarė didelį įspūdį ir labai sujaudino, kaip dvylikametė mergaitė, paskui likusi visiškai viena ir dargi taip stigmatizuota ir persekiota, kaip ji galėjo tapti tokiu optimistišku žmogumi, išsiugdyti tokį stiprų pasitikėjimo jausmą. Man toks įspūdis, kad Tu tikrai labai daug pasiėmei iš tėvų, taip pat ir iš mamos. Buvo labai įdomu Tavo knygoje perskaityti, kad ant jos rašomojo stalo visada buvo psichologinės literatūros. Taigi tėvai tau neperdavė žydų tradicijos, tačiau mokė kritiško žvilgsnio į žmogaus sielą. Akivaizdu, kad Tu neįtikėtinai daug supratai ir išmokai, ir šitaip išsiugdei ištikimybę sau kartu su, sakykime, įvairialype tapatybe. Visa tai puikiai pavyko todėl, kad visada likai ištikima sau ir nepaprastai aiškiai to laikeisi.
C. Sinnig: Trys patarimai, kuriuos atsisveikindama Tau davė mama. Ir aš manau, Tu ir pati esi taip sakiusi, kad jie Tau buvo vertingi nurodymai visą gyvenimą. Norėčiau Tavęs paprašyti, kad dar kartą juos išvardytum, nes jie labai trumpai, bet puikiai nusako tą kompasą, o paskui galėtume pereiti prie istorinių įvykių, kurie jau gresia jus užgriūti.
I. Veisaitė: Per mūsų paskutinį pokalbį, užėjus naciams, kai mano mama jau buvo suimta, ji man pasakė, kad turiu visada būti savarankiška ir gyventi taip, kaip galiu sau leisti, niekada nieko neprašyti... Turiu laikytis to, ką turiu, ir nenorėti daugiau. Antra, kad turiu visuomet likti su tiesa. O svarbiausia man buvo, kad niekada neturiu keršyti.
A. Assmann: Knygoje atsigręžiant atgal apžvelgiama 20 a. galios istorija. Nuskamba Hitlerio vardas, šmėžuoja, žinoma, ir Stalino vardas, tačiau mane iš pat pradžių sujaudino tai, kad knygoje šios figūros pasirodo ne kaip istoriniai veikėjai, kaip kitose istorijos knygose, bet kaip labai asmeniškai susiję su knygos heroje. Kita vertus, knygoje yra istorija, kuri irgi atskleidžia asmeninę sąsają su Stalinu.
Tą sykį buvo taip, kad ji jį išgirdo, ir staiga užplūdo tokia emocijų banga, staiga ji pasidavė tokiai masinei psichozei, kad tik paskui susivokė esanti užkimusi, susivokė šaukusi kartu su visais. Taigi pirma, kas man padarė didžiausią, neišdildomą įspūdį, – tai tas visiškas pasidavimas situacijai ir toks asmeniškas patyrimas, ta labai individuali perspektyva. Bet kartu čia išryškėja ir požiūris lietuvių, kurie daug labiau nukentėjo nuo Stalino, nuo Raudonosios armijos negu nuo vokiečių, skirtumas čia didžiulis.
Kaip teisingai sako Irena, Hitleriui buvo visiškai aišku, kas yra priešas, programa buvo visai aiški, taip pat ir dėl žydų naikinimo, kita vertus, lietuviams tai negrėsė, taigi šiuo požiūriu ta dvejopa Irenos egzistencija, arba dvejopa tapatybė, staiga suskilo. Ji nebegalėjo glaustis prie lietuviškos tapatybės, staiga buvo vėl atstumta prie žydiškosios – šią istoriją ji ir vaizduoja. Vėliau šis skilimas kaip reikiant įsitvirtino, mat vėliau istoriją imta skirtingai prisiminti, nes kaip kad sakė, tarkime, viena mokytoja: tai, kas netinka į teigiamą savo paties paveikslą, verčiau praleidžiama, aplenkiama.
Ir štai šis skirtumas, ši perskyra, kad staiga po karo atminties centre atsiduria gulagas, tremtiniai, o apie Holokaustą išvis nebekalbama, ir tai šalyje, kurią Irena myli kaip savo tėvynę, kuriai lieka tokia ištikima, kad apie emigraciją negali nė pagalvoti, – tai tiesiog neįmanoma, ji turi būti čia. Čia jos šalis, tačiau jos šalies istorija nepriima jos istorijos, aplenkia jos istoriją. Tai turėjo būti nepaprastai skausminga situacija.
Vienoje vietoje ji sako: juk Holokaustas – bendra lietuvių ir žydų tragedija, tačiau būtent kaip tokios tragedijos Lietuvos istorijoje Holokausto nėra. Ši problema, šis istorijos susiaurinimas, kad kolaboravimui šioje istorijoje nėra vietos, ir nustumia ją į nuošalį. Ten ji gyvena atminties tremtyje. Žydų istorija – vienas dalykas, lietuvių istorija – kitas, tai labai gilus skilimas, einantis per patį žmogų, šiuo atveju – per ją pačią.
C. Sinnig: Tas žydų lietuvių dalyvavimas Lietuvoje kaip šalyje ar kaip visuomenėje – kaip labai jo pasigendama, ar mėginama jį atgauti?
I. Veisaitė: Galiu tik pasakyti, kad tai labai keblus klausimas iki pat šiolei. Jis nėra išspręstas, yra daug žmonių, kurie tai supranta, turiu pasakyti, kad ir istorikai, pavyzdžiui, Aurimas Švedas yra sakęs, jog Holokaustas – tai didžiausia Lietuvos istorijos tragedija, nes ir lietuviai dalyvavo Holokauste, iš tikrųjų naciai labai daug ką darė Lietuvos policijos rankomis.
Taigi klausimas labai keblus, aš tikiuosi, kad reikia laiko, viskas eina į gera, jaunimas jau daug ką supranta, labai dėl to džiaugiuosi. Reikia turėti kantrybės, kantrieji skina rožes, sako vokiečių patarlė. Tai ateis – reikia turėti kantrybės. Vokietijoje irgi ne išsyk atėjo supratimas, bet, šiaip ar taip, Vokietijoje šis klausimas išspręstas, Vokietija man – pavyzdys, kaip turi būti elgiamasi su labai sunkia istorija...
C. Sinnig: Deja, nesijaučiu taip, kad Vokietijoje problema būtų išspręsta, ir man neatrodo, kad labai daug žmonių taip manytų... Yra labai daug vokiečių, mėgstančių nuvažiuoti į Lietuvą ir badyti pirštu, aiškinti, kaip lietuviai turėtų su šia praeitimi dorotis, dėl to man visada būna truputį nemalonu. Bet kaip visa tai atrodo Jums? Galbūt galėtumėte numatyti, kas galėtų būti toliau, ką galima būtų padaryti?
A. Assmann: Taip, Irena visiškai teisi, Vokietijoje irgi labai ilgai užtruko, nuostabu, kad ji čia ištaria žodį „kantrybė“. Neabejotinai galima sakyti, kad tai užtruko turbūt pusę šimtmečio, ir per tą laiką būta labai aktyvių išstūmimo formų. Kad atsirastų tarsi kokie nauji rėmai, leidžiantys atkurti atmintį, tai truko iš tiesų iki pat devintojo, dešimtojo dešimtmečio. Iki galo įgyvendinti ir stabilizuoti lūžį mums labai padėjo Europos rėmai.
Maža to, ir istorikai dabar galėjo patekti į Rytų Europos archyvus, staiga visai kitaip tyrinėti ir dokumentuoti šią istoriją.
Mudvi su Irena ir Nidoje, kitose vietose nuolat labai išsamiai apie tai diskutavome ir pavadinome tai lyg ir dialogine Europos atminties kultūra, kuri įtraukia į atmintį ir kitus – ne tik šiaip sau kitus, bet ir savosios istorijos aukas. Vis dėlto visa tai iki šiolei yra veikiau atskirai – čia žydų istorija, o čia lietuvių. Tačiau ateityje bent jau Europoje turėtų nutikti, ko mudvi abi su Irena tikimės, kad šios skirtingos atmintys suartėtų ir atsirastų bendri rėmai, kuriuose būtų bendrai tuo domimasi ir nagrinėjama, tai prisimenama ir pagerbiamos aukos, už kurias patys esame atsakingi.
C. Sinnig: Kaip Jums atrodo, kaip pasiekti tokį nuskaidrintą žvilgsnį, nes Jūsų, regis, nepaprastas gebėjimas įsijausti padeda labai tiksliai suprasti ir atskleisti?
A. Assmann: Taip, gebėjimas įsijausti šiuo atveju tikrai svarbus. Klausimas būtų toks: ar galima mintimis įsismelkti į istoriją ir pažvelgti ano laiko žvilgsniu, ar galima įsivaizduoti, ką Irenai reiškė anuo metu Kaune būti išsiųstai į getą – ką tai reiškė jai, trylikametei, našlaitei. Ar galima tai iš tikrųjų prisileisti – štai koks klausimas. Čia kalbu ne tik apie nuskaidrėjimą, bet ir apie tai, ar pripažįstame savo emocijas, nes čia kaltos emocijos, tai jos neleidžia įsijausti. Pasididžiavimas – galingas cenzorius...
C. Sinnig: Bet galbūt tai ne pasididžiavimas, o orumas, žinoma, neteisingai suprastas orumas. Man atrodo taip: reikia atsiduoti tiems žmonėms ir jų jausmams, manau, kad Irena labai dažnai taip ir daro Lietuvoje, ji atsiveria žmonėms. Lietuvoje sutikau daug žmonių, savo draugų, kurie sako: „Mes nežinojome, mes sukrėsti, mes pasidomėsime šiais dalykais.“ Taigi šis tikras žinojimas, ši empatija, kuri dažnai net nevalingai užplūsta žmogų, gal ji būtų vienas iš galimų kelių.
A. Assmann: Be abejo, empatija – tai kelias, tik klausimas, ar empatijai suteikiama erdvės. Kur ji gali garsiai prabilti, ar jai leista tapti elgesio pavyzdžiu, kokias knygas mes skaitome, ar tose knygose ir filmuose, kuriuos žiūrime, žadinama ir puoselėjama empatija, o gal tai istorijos, kuriose vis reikia apginti orumą, arba kartu su Venclova galėtume sakyti „garbę“, nes orumas – arba garbė – visada yra tai, ką reikia apginti, ir tada apsigaubiama tais šarvais. O visą šią sampratą reikia apversti antraip ir sakyti: orus kaip tik yra tas, apskritai savigarbos turi tas, kuris įsileidžia, tik tada jis tampa oriu žmogumi, ne kai ko nors vengia, šalinasi, bet kai atsiveria.
C. Sinnig: Taip, sutinku, kad pasididžiavimą, arba orumą, arba garbę, tiesiog reikia suprasti kitaip: pirmiausia reikėtų galvoti apie savo klydimus arba gėdingą elgesį ir aktyviai, kiek įmanoma atviriau apie tai diskutuoti, tik taip, tiesą sakant, pasiekiama branda ir orumas, kartu tai atneša palengvėjimą kitiems.
A. Assmann: Taip, būtent taip.
C. Sinnig: Irena, norėčiau pasiūlyti pakalbėti apie laisvę, kurios Tu siekei visą gyvenimą, ir man atrodo, kad visas Tavo ligšiolinis gyvenimas prabėgo kuriant tą laisvę, suteikiant jai prasmę, ir ne tik sau, bet kuo toliau, tuo labiau ir kitiems, taip pat diskutuojant, grumiantis su sovietmečiu, tose salose sakant tai, kas buvo galima sakyti, ir mėginant sakyti, ko negalima, o paskui, atgavus nepriklausomybę, kaip aktyviai ir veržliai Tu stojai už atvirą, laisvą ir šiuolaikišką Lietuvos visuomenę ir nuveikei tiek daug, kad tiesiog pasakyčiau trumpai: Tavo indėlis kuriant šią šalį neišdildomas.
Tau būnant Soroso fondo direktore iš pagrindų pakito visas leidybos peizažas, švietimo sistema nuo vaikų darželio beveik iki pat akademinių studijų, įskaitant ir specialiąsias mokyklas; pačiame fonde, vykdžiusiame įvairius projektus, Tu išugdei daugybę žmonių, šiandien besidarbuojančių svarbiausiose šalies pozicijose, visuose lygiuose, visose įmanomose srityse šiandien šaliai vadovauja ir daug nepaprastų jaunų žmonių; Tu stiprinai ir prisidėjai skatinant laisvąjį verslą ir rėmei kūrybinguosius...
Kaip reikėtų elgtis su kolektyvine atmintimi, kokios čia esama patirties, ponia Assman?
A. Assmann: Apsisprendimo labai ypatingas tonas, toks kalbėjimas glaustas ir taupus, tapęs labai retas – tai ištikimybė sau, pasitikėjimas savimi ir valia kurti. Dar sykį grįžtu prie tėvų, kurie dirbo „Valstybės loterijoje“, loteriją mes siejame su atsitiktinumais, tačiau Irenos gyvenime svarbu dar kai kas kita – ne tik likimo smūgiai ir traumos, apie kuriuos girdėjome, bet ir stebuklai.
Būtent šį žodį ji pati vartoja, man tai irgi atrodo nuostabu, čia taip pat yra ko pasimokyti – būti tokiai atvirai. Kaip ir teatre, kai uždanga dar nepakilusi, tas stebuklo laukimas. Bet taip pat ir jos gyvenime, pirmiausia išlikimo stebuklas, bet ir paskui, gyvenimui bėgant, meilės stebuklas arba ir tas politinis nepriklausomybės stebuklas, ji vis kartoja šį žodį „stebuklas“, vadinasi, ji kas kartą yra atvira ir iš principo nusiteikusi ką nors patirti, naują situaciją, ir išgyvena ją visiškai, reikia pasakyti. Kaip tik to mes visada ir saugomės, laikydamiesi emocijų, kurios kaipmat vėl susiaurina mūsų požiūrį. Šiuo atveju tokia emocija – priešiškumas, pyktis: mes nukentėjome, mes esame aukos, mums nutiko šis ir tas – taip ir vargstam su šitais dalykais, nepaleidžiame jų ir neatsiveriame tikrovei ir pasauliui, todėl ir negalime taip imtis darbo, kaip ji imasi, ir negalime keisti pasaulio.
Man padarė didžiulį įspūdį, kaip ji jau 1944-aisiais, kai Raudonoji armija išstūmė nacius, išsyk po karo, pasakė: „Turiu mokytis!“ Tai buvo pirmas sakinys: „Turiu mokytis!“ Ji pasirūpino baigti gerą mokyklą, gimnaziją, išvažiavo į Maskvą, ten studijavo – mokėsi, mokėsi, mokėsi. Ir kažkas panašaus vėl atsitiko atgavus nepriklausomybę, dabar ji pasakė: turiu veikti, turiu ką nors padaryti šios šalies labui. Esu šiai demokratijai, šiai šaliai reikalinga ir nesu ta, kuri ko nors laukia iš valstybės, priešingai, demokratija veikia taip, kad žmonės imasi darbo, stengiasi, visi prisideda. Šis entuziazmas iš tikrųjų žavi, ypač tokio nepatetiško žmogaus, visada tokio, tiesą sakant, visiškai nesikarščiuojančio, bet motyvacija tokia stipri, ir žinant jos biografiją, na, tai daro tiesiog nepaprastą įspūdį.
I. Veisaitė: Turiu kai ką pasakyti: visi tie Atviros Lietuvos fondo nuopelnai, kur aš buvau ne direktorė, bet šios organizacijos valdybos pirmininkė, tai ne mano nuopelnas, tai visos mūsų valdybos nuopelnas, ją sudarė nuostabūs žmonės, mano kolegos, mes viską, viską darėme kartu, viską sprendėme kartu.
Aš turbūt buvau vienintelė pirmininkė visame tinkle „Open Society Foundations“, kuri pati neėmė pinigų ir niekam kitam negalėjo mokėti, nes nenorėjau... Visa, ką mes davėme, visa, ką rėmėme, – visa tai buvo mūsų bendras sprendimas, tad dabar labai norėčiau išvardyti visus savo kolegas, tačiau Vokietijoje jų vardai tikriausiai nežinomi, todėl nenoriu gaišinti Jūsų laiko, bet, šiaip ar taip, tai buvo kolektyvinis darbas, didžiulis kolektyvinis darbas.
C. Sinnig: Irena, Tu teisi, ir aš pažįstu daugelį tų žmonių, myliu juos ir iki šiolei su jais bendradarbiauju, bet svarbiausias asmuo esi Tu, ir galiu Tau pasakyti kodėl: manau, Tu esi svarbiausia, nes Tu suvedi žmones, pas Tave žmogus gali ateiti ir pasakyti: „Aš turiu tokią ar tokią idėją“ arba „Aš turiu tokį ar tokį pasiūlymą“, ir Tu tuoj pat žinosi: tai eik ten ir ten, skambink tam ir tam, pakalbėk su juo, o aš tarpininkausiu, ir mes tai padarysime. Tas Tavo greitumas, kad tuoj pat imi telefono ragelį ir sakai: „Darysime tai dabar“, kad esi tokia prieinama žmonėms. Gali kreiptis kiekvienas, kuris turi problemų ar idėjų, o juk dažnai šiedu dalykai glaudžiai susiję, ir Tu reaguosi lanksčiausiai, reaguosi tučtuojau ir išjudinsi dalykus. Tai viena.
I. Veisaitė: Noriu priminti, kad dabar Atviros visuomenės institutas reziduoja Berlyne, tad jūs turite visas galimybes bendradarbiauti, esu dėl to labai laiminga.
A. Assmann: Norėčiau dar kai ką pridurti, kuo šios Irenos paskatos tokios ypatingos. Kai pagalvoju, kuo Irena mane iš tikrųjų žavi, tai ta tikrai unikalia įtampa. Viena vertus, ji visada ieško, tai matyti ir iš to, ką ji skaito, ką tyrinėja, su kokiais literatūros personažais, netgi su Faustu ji tapatinasi, taigi visada svarbus ieškojimas, o kartu patikinimas, kad atsakymų nėra, o klausimų kyla vis daugiau.
Klausimų vis kyla, taigi, viena vertus, tas nuolatinis kognityvus ieškojimas, kita vertus, absoliutus sprendimų ir principų patikimumas ir tikrumas, visa tai eina podraug. Taigi etinė aiškių įsitikinimų pusė, niekada nekintančių įsitikinimų, kuriais niekada net nesuabejojama, ir tuo pačiu metu tas gyvumas, judrumas. Manau, tai nepaprastai reikšmingas ir patrauklus, ir pasigėrėtinas, mielas būdas būti pavyzdžiu kitiems.
I. Veisaitė: Širdingai ačiū, man trūksta žodžių. Ir Tau ačiū, Claudia, Tu mano sena draugė – taip ir liks.
C. Sinnig: Leiskite man dar vieną pastabą, kuri, manyčiau, galbūt irgi labai svarbi. Tas gebėjimas veikti, tas apsisprendimas principingai išlikti savimi, man atrodo, Irena, kad tai tam tikra prasme ir rusų disidentų mokykla, su jais Tave irgi daug kas sieja. Čia galiu tik darsyk pasiūlyti skaitytojams šią knygą, kurioje aprašomi įdomiausi susitikimai su įdomiausiais rusų intelektualais, rašytojais, kitais menininkais.
O juk šiame rate, tarp sovietinių disidentų, visada, net sunkiausiomis sąlygomis, gero tono ženklas buvo neprarasti gebėjimo veikti ir daryti sprendimus – šiuo atžvilgiu jų pirmtakų būta jau nuo 1917-ųjų, tam tikra prasme, manau, tai persidavė ir į kitas okupuotas respublikas, – kaip galima būtų veikti, dažnai, žinoma, bendromis jėgomis, nes ypač svarbu buvo stengtis nelikti vienam. Juk iš dalies taip ir buvo, tiesa?
I. Veisaitė: Tikra tiesa, turime to nepamiršti ir, kai kalbame apie Sovietų Sąjungą arba apie šiandienę Rusiją, turime žinoti, kad peikiame ne tautą, ne naciją, bet pasisakome prieš režimą. Ta nuostabi rusų inteligentija, rusų disidentai, manau, mes visi iš jų mokėmės. Nežinau, Aleida, ar jie turėjo įtakos ir Tau, man jie turėjo didžiulę įtaką. Kai perskaičiau Šalamovą, man jis padarė didžiulį įspūdį, apie gulagą jis parašė kaip niekas kitas, geriau už Solženicyną.
Be to, mane labai paveikė rašytojo V. Aksionovo motinos knyga „Staigus maršrutas“, kurioje ji rašo, kad, būdama komunistė, tikėjo Stalinu, jį dievino; jos vyras, taip pat komunistas, buvo suimtas, ir ji norėjo įrodyti, kad jis nekaltas, kad jis sąžiningas komunistas, tačiau jis buvo sušaudytas, o ji pateko į gulagą ir galiausiai turėjo pripažinti: „Kokia laimė, kad tapau auka, o ne budeliu, nes galėjau juo tapti...“
C. Sinnig: Pabaigoje vis dėlto dar turėtume pakalbėti apie Europą. Mat Europa Jums abiem labai svarbi, ir ne taip abstrakčiai, kaip dažnai apie ją kalbama, bet labai konkrečiai ir, tiesą sakant, kaip matrica, kaip labai praktiškas, labai tikslus gyvenimo planas, Aleida Assmann netgi vadina tai gyvenimo projektu „Kurti Europą“, tai ir Irenos projektas.
Ar nebūtų galima apie Rytų ir Vakarų Vokietijos susijungimą mąstyti kaip apie pirminę Europos susivienijimo formą, pasveriant visą to susijungimo naudą ir nuostolius, ir visą patirtį? Arba, kitaip tariant, ar Europos vienijimasis negalėtų bent kiek išspręsti ir rytų bei vakarų vokiečių klausimo, išvesti iš to autizmo, iš to užsidarymo? Ir ar Vokietija galėtų būti tiltas Lietuvai ir Europai, jeigu mes, vokiečiai, labiau atsigręžtume į Europą?
A. Assmann: Kai svarstome šį klausimą ir šia proga prisimename rytų ir vakarų vokiečių santykius, man ateina į galvą Hilde Domin sakinys iš eilėraščio, o gal tiesiog šiaip jos sakinys: „Iš pradžių žmogui viskas dovanojama, o paskui reikia viską pasiekti.“ Aš manau, tai puikūs žodžiai, norint pasakyti: mes dabar esame ne pabaigoje, o pradžioje, ir ta pradžia labai gera, ji veda mus aplinkiniu keliu per Rytus, per kiek tolimesnius Rytus – čia aš turiu galvoje Vidurio Europą, įskaitant ir Vidurio Rytų Europą, kad galėtume susilpninti tą labai stiprią orientaciją į Vakarus, atsiradusią vykstant mūsų pervartai.
Iš tiesų, miela Irena, čia būtų ir tie intelektualai, kurie yra ir mano šventieji, iš kurių aš tiek daug išmokau. Vienas pačių didžiausių – Jurijus Lotmanas ir, žinoma, Bachtinas, ir kiti, kuriuos Tu mini. Tai labai derlinga žemė, ir čia tikrai galėtų rastis naujų sąsajų. Pirmiausia, manau, mes turėtume galimybę šiek tiek atsitraukti, žengtume šiek tiek atgal ir pažvelgtume į save iš atstumo, nebūtume tokie į save įsikibę ir visų pirma pamatytume, kad veikiame visi kartu didesniame lauke – Europos lauke.
Irena gražiai nupiešė paveikslą: Sizifas ridena į kalną akmenį. Ir štai akmuo rieda žemyn, jis rieda į mus, mes atsidūrėme tokioje padėtyje, kad jeigu nesukaupsime visų jėgų, tai visas sumanymas, visas projektas bus išmuštas mums iš rankų. Šiuo metu prieš jį labai stipriai vienijamasi, Europa tapo priešu, prieš kurį dabar buriamasi, ir tas sambūris šiuo momentu kelia tiesioginį pavojų, aš taip manau. O ieškant sąjungininkų kelias veda būtent į Europą, tiesą sakant, aš Europą pažinau tik pažvelgusi iš rytų, nes, jau ne kartą esu apie tai rašiusi. Mano pirmoji Europa, taip sakant, nuo gimimo iki pat pervartos buvo visiškai suaugusi su Vakarais, ir galimybė peržengti šias ribas man buvo didžioji revoliucija, leidusi susikurti naują savivaizdį.
Kaip sakė Irena: mes supratome, kad turime veikti, kad esame nebe valstybės baudžiauninkai, o laisvi piliečiai, ir turime kovoti su senaisiais stereotipais. Būtent tai ir turime dabar daryti diena į dieną – juk tie stereotipai, tie nacionaliniai mitai, kurie sugrįžta, yra tiesiog mus užhipnotizavę. Jie tapo tokie stiprūs, kad užvaldė mus, ir mes turime iš naujo susiimti, kad suprastume, kas čia, tiesą sakant, darosi.
Aš dažnai kalbu apie tokių priešo paveikslų ir nacionalizmo nuodus, kaip 1932 metais tai įvardijo Stefanas Zweigas, kai žvelgdamas atgal į Pirmąjį pasaulinį karą sakė: mūsų didysis projektas dabar – išvalyti iš Europos nuodus. Ir visos jo siūlytos priemonės visiškai atitinka tai, ką ne tik siūlė, bet ir įgyvendino Irena.
Visa ta plati veikla turėjo išsklaidyti nuodus. Mes turime sukurti Europą, kuri neutralizuotų nacionalizmą, kad tautos galėtų sugyventi demokratiškai, taikiai, pripažindamos įvairovę ir teisinės valstybės principus. Tai mūsų didysis šansas, kurį turime, o tie nuodai – tai neapykanta. Irenos gyvenimo tema – kaip ir kuo galima įveikti neapykantą, tad ji labai stipri mūsų sąjungininkė.
Irena čia man yra pavyzdys: ji politiką perkelia į kultūros erdvę, juk ji aiškina mums, o mes mokomės iš jos, kad negalima rusų kultūros painioti su sovietmečiu, kad skirtumai didžiuliai. Žvelgdami į kultūrą, mes visada matome tai, kas bendra, kas perkeliama, perduodama vienų kitiems, matome sąlyčio galimybes. Kai mes, kaip tautos, mąstome politiškai, visada esame užsidarę tarp savo sienų, o Europos projektas tuo ir nuostabus, kad galime suvokti jį kultūriškai, šitaip peržengdami sienas.
C. Sinnig: Yra toks nuostabus sąmojingas Brodskio pastebėjimas, man regis, jis yra sakęs: kas gi dar prisimena, kas buvo valstybės vadovas Dante laikais? Mes žinome Dante, o politiniai vieno ar kito rašytojo laikų vadai – tai tik istorijos išnašos. Tad sutelkime dėmesį į poetus... Manau, šis Brodskio sąmojis puikus, ir siūlyčiau dabar ties tuo ir apsistoti.
A. Assmann: O aš, Irena, dėkoju už šią nuostabią knygą, visiems ją siūlysiu ir kiekvienam, kuris susidomės, galiu pažadėti – tebūnie tai reklaminis intarpas, – kad, kol ją skaitys, mėgausis pačia geriausia draugija. Ši knyga – nuostabi palydovė. Labai ačiū už ją.
Pokalbį iš vokiečių kalbos išvertė ir parengė Rūta Jonynaitė
Citatos iš: Aurimas Švedas. „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Vilnius: Aukso žuvys, 2016:
– Pradėkime nuo Jūsų senelio iš mamos pusės Chielio Štromo, kaip pati esate jį apibūdinusi, – pienininko iš Babtų, ir senelės – Chajos Katz-Štromienės, kuri (vėl remiuosi Jūsų žodžiais) ant savo pečių laikė keturis namų kampus...
– Normalus mano bendravimas su seneliais nutrūko, kai man buvo trylika metų. Taigi, daugelis atsiminimų apie senelius mano atmintyje buvo suformuoti tik vaikystėje… Prisimindama senelį galiu pasakyti, jog mane iš karto užplūsta jo nepaprasto gerumo, kurį patyriau, banga. Senelis tiesiog švytėjo iš vidaus. Jis turėjo mėlynas akis ir buvo šviesiaplaukis, tiesa, prisimenu jį jau žilą… Mane žavėjo, kad jis nebuvo fanatiškas. O močiutė griežtai laikėsi košerio taisyklių. Kuomet senelis ateidavo į mūsų namus (kuriuose nesilaikyta košerio), jam nebuvo galima valgyti. Bet nepaisydamas to, jis kai ko užkąsdavo ir čia pat manęs prašydavo, kad nepasakyčiau to močiutei. Man tai labai patiko. Turėjome savo paslapčių.
Senelis mūsų namuose lankydavosi dažnai. Mano vaikystėje šilumos ir jaukumo jausmą kūrė visų pirma seneliai, o ypač – senelis. Religinių švenčių namuose nešvęsdavome, tačiau tėvai kartu mane ragino gerbti kitų žmonių įsitikinimus bei tikėjimą. Tad man ypač įsiminė Velykų ir Chanukos šventės, kuomet kartu su pusbroliais Aliuku ir Liovenka Štromais eidavom pas senelius. Suaugę sėdėdavo prie stalo, o mes išdykaudavome po stalu, prisigalvodavome visokių pokštų. Šios nepaprastai gražios šventės yra bene vienintelis gilesnis mano ryšys su žydiškomis religinėmis tradicijomis. Jas pažinau tik senelių dėka, bet kad esu žydė, niekada neabejojau.
Prisimenu savo išvyką su tėvu 1938-aisiais į Berlyną. Turėjome lietuviškus pasus, todėl nebuvome traktuojami kaip žydai... Vieną dieną tėtis nusivedė mane į Unter den Linden, pagrindinį Berlyno bulvarą, kuriame buvo pastatyti paprasti ir geltonai nudažyti suolai. Žydai, kaip tikriausiai jau supratote, galėjo sėdėti tik ant tų geltonų suolų. Labai gerai prisimenu, kaip tėvas su manimi atsisėdo ant tokio suolo ir pasakė: „Aš noriu, kad tu žinotum, jog Vokietijoje žydai yra išskirti. Mes taip pat esame žydai. Žinoma, mes neprivalome čia sėdėti, nes esame Lietuvos piliečiai. Tačiau tu turi suprasti, koks tai yra jausmas – būti išskirtam“… Mano tėvai puikiai suvokė, kas jie yra, ir niekada savosios tapatybės nebandė išsižadėti arba jos paneigti.
– Esate minėjusi, kad senelių iš tėvo pusės nepažinojote. Tačiau gal apie juos yra pasakojęs tėtis Izidorius Veisas?
– Taip, senelio aš nepažinojau, nes jis mirė 1926 metais Kaune, dar man negimus. Nepažinojau ir tėvo motinos, savo senelės. Ji po vyro mirties išvažiavo į Maskvą, kur gyveno du jos sūnūs ir dvi dukros. Senelė mirė 1931 metais. Taigi, visa, ką žinau apie savo senelius, mane pasiekė per kitų žmonių pasakojimus. Sužinojau, kad mano senelis caro laikais buvo sėkmingas pirklys. Beje, iki Pirmojo pasaulinio karo jis gyveno Gardine, o po to persikėlė į Kauną. Seneliui ten priklausė Raudonojo Kryžiaus loterija. Vėliau šį verslą paveldėjo mano tėvas… Jis ilgainiui (…) tapo „Valstybės loterijos“ Vyriausiosios agentūros direktoriumi.
– …Kalbėdama apie tėvus esate pasakiusi: „Jie buvo europiečiai.“
– Kaip jau minėjau, tėvai gerbė tradicijas, tačiau jų nesilaikė. Tėvų santykį su europietiška kultūra galima nusakyti įvairiais būdais. Kaip antai, jie rengėsi ne kaip žydai, o kaip europiečiai; jie buvo pasaulietiškai išsilavinę, mokėjo daug kalbų. Tiesa, mano tėtis niekur nestudijavo. Apie tokius žmones anglai sako, self made man — pats save sukūręs.
Tuo tarpu mama Berlyne baigė Prekybos mokyklą, Handelshochschule, kur studijavo ekonomiką…
– Kokia atmosfera tvyrojo Jūsų namuose?
– Mes nebuvom tipiška žydų šeima, nesilaikėm religinių tradicijų, buvom atviri pasauliui… Abu tėvai manimi labai rūpinosi, skyrė man daug dėmesio, tačiau mūsų šeimoje atmosfera niekada nebuvo labai gera. Ir aš tą aiškiai jutau… Be to, mano tėvai labai daug laiko praleisdavo užsienyje, o aš tuo metu likdavau su guvernantėmis.
Mano auklėjime didžiulį vaidmenį suvaidino tėvas... Štai einame mes su tėčiu pasivaikščioti ir jis man sako: „Irute, negalima visą laiką eiti žvalgantis į dangų, tu į ką nors atsitrenksi!“ Aš buvau ganėtinai užsispyręs vaikas ir ne visuomet atsižvelgdavau į tėvų pastabas bei prašymus. Dėl šios priežasties nesureagavau ir į šį tėčio paraginimą, o jis manęs ir neįspėjo, kad tuoj pat atsitrenksiu į stulpą. Taip ir nutiko. Užsižiūrėjusi į debesis aš skaudžiai užsigavau. Tėtis manęs nebarė, tik nuvedė į Bielskio vaistinę šalia Operos ir baleto teatro. Ten man patepė vaistais susimuštą kaktą ir ant žaizdos užklijavo pleistrą. Taip aš gavau skaudžią pamoką.
Kitas pavyzdys. Aš buvau labai godi šokolado. Žinoma, tėvai stengėsi apriboti mano apetitą, tačiau aš nuolat mėgindavau jų draudimus apeiti. Vieną dieną tėtis, mano mamos siaubui, atnešė kilogramą šokolado ir pasakė: „Valgyk, kiek tik nori!“ Suvalgiau viską ir susirgau. Kai man palengvėjo, įvyko pokalbis su tėčiu… Taigi, man visada būdavo ramiai aiškinama, kodėl turiu elgtis vienaip ar kitaip. Ir, kaip jau minėjau, niekada nebuvau nei mušama, nei apšaukiama.
Tėtis, auklėdamas mane, stengėsi, kad nepiktnaudžiaučiau tuo, jog esu kilusi iš pasiturinčios šeimos, kad neišsiskirčiau iš kitų vaikų. Todėl manęs nevežiojo į pamokas mašina, o eidama į kiną turėjau pirkti ne pačius brangiausius bilietus...
Buvo ir kitokių epizodų. Kuomet atostogavome prie jūros, tėtis mane užsikėlė ant pečių ir nuplukdė toli toli. Jis buvo labai geras plaukikas. Jūs galite įsivaizduoti, kokia laiminga aš tuomet jaučiausi! Taigi, nors tėtis man nuolat duodavo skaudžių pamokų, aš jį mylėjau ir netgi dievinau!
… 1936 metais tėvas Kaune Trakų gatvėje pasistatė namą… Tas namas 1936 metais gavo apdovanojimą kaip geriausias gyvenamasis namas Kaune. Sovietai jį nacionalizavo. Pirmuoju sovietmečiu jame gyveno Antanas Sniečkus, karo metais buvo įsikūrę gestapo viršininkai.
… beje, esu įsitikinusi, kad biblioteka – labai svarbi kiekvienų namų dalis. Tėvų biblioteka, kurioje buvo galima rasti labai daug Vakarų ir rusų literatūros aukso fondui priskiriamų tekstų, atliko itin svarbų vaidmenį mano raidoje. Nors lentynose aš visų pirma ieškojau tokių knygų kaip „Dėdės Tomo trobelė“, tačiau kartu mačiau ten Moliere`o, Shakespeare`o, Balzaco, Schillerio, Byrono, Flaubert`o, Zola, Dostojevskio, Goethe`s, Puškino, Thomo Manno tomus… Gal todėl po karo ir jaučiau nuolatinį tokių knygų alkį…
Deja, mano tėvai išsiskyrė. Tai įvyko 1938-aisiais. Man tai buvo didžiausia vaikystės tragedija. Po skyrybų tėtis išvyko iš Lietuvos, jis mirė 1973 metais JAV. Tėvams išsiskyrus mes su mama iš šio namo išsikraustėme ir apsigyvenome trijų kambarių bute, esančiame Vytauto prospekte. Tai irgi buvo tarpukariu statytas ir visais atžvilgiais patogus gyventi namas… Atėjus sovietams buvome priverstos išsikraustyti iš buto Vytauto prospekte ir įsikelti į trijų kambarių komunalinį butą… Šį butą dalinomės kartu su žydais pabėgėliais iš Lenkijos…
O iš šio buto aš jau buvau priversta išsikraustyti į getą.
– Papasakokite apie savo mokyklą, apie mokytojus. Esate minėjusi, kad mokykloje buvote auklėjami „Šapokos dvasia“. Kuo pasireiškė toks auklėjimas?
– Didelėje Štromų šeimoje aš buvau vienintelė lankiusi jidiš mokyklą – Šolomo Aleichemo gimnaziją, įsikūrusią Gardino gatvėje, nes taip nusprendė tėtis – jis buvo įsitikinęs, kad būtent joje dirba geriausi Kauno mokytojai, todėl čia aš gausiu geriausią išsilavinimą. Visi mano pusbroliai ir pusseserė lankė lietuviškas mokyklas.
Neįskaitant religinių bendrijų, žydų visuomenę tarpukariu galima buvo padalinti mažiausiai į dvi grupes: „sionistus“ ir „jidišistus“. „Sionistai“ savo žvilgsnį buvo nukreipę į Palestiną, svajojo apie žydų valstybės įkūrimą ir mokėsi hebrajų kalbos. „Jidišistai“ tuo tarpu buvo orientuoti į Lietuvos valstybę, nes laikėsi nuostatos, kad kurti savo gyvenimą reikia ten, kur gimei. Susipriešinimas buvo akivaizdus.
Mokykloje nuolat pašiepdavome „sionistus“, kurių mąstysena ir elgsena mums atrodė nepriimtina. „Sionistai“ mums atsilygindavo tuo pačiu, nuolat sugalvodami, kaip iš mūsų pasijuokti…
Šolomo Aleichemo gimnazijoje iš tiesų dirbo puikūs mokytojai…
Taigi, istorijos mes buvome mokomi iš Šapokos parengto vadovėlio. Todėl man buvo įdiegtas, jeigu taip galima pasakyti, lietuviškas vaizdinys apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir suformuotas lietuviškas patriotizmo modelis… Beje, mano mylimiausias Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Kęstutis. Dabar jau būtų sunku paaiškinti, kodėl jis tapo mano herojumi. Buvau jį tiesiog įsimylėjusi. Gal tai dėl romantiškos Kęstučio ir Birutės meilės istorijos.
Atsigręžusi į savo jaunystę, jau galiu kritiškai įvertinti tuo metu mums Šapokos formuotą istorijos supratimą. Tačiau to kritinio požiūrio atsiradimas manęs neskatina imtis dekonstrukcijos veiksmo. Juk lietuviškas požiūris į istoriją ir valstybę, kokį man įdiegė mokykloje, suformavo mano santykį su gimtine Lietuva, kuris net tragiškiausiomis aplinkybėmis išliko nepažeistas. Aišku, didžiulis vaidmuo čia atiteko ir mano tėvams, kurie įskiepijo ir sutvirtino tolerancijos kitų tautybių, religijų bei kultūrų žmonėms jausmą. Šis jausmas lydi mane visą gyvenimą ir kartu apsaugo nuo didžiausių pavojų, ypač nuo neapykantos ir keršto troškimo. Juk apsikrėtęs neapykanta pakenki visų pirma sau.
***
Mano santykis su gimtuoju miestu yra ypatingas. Kaunas yra mano kraujyje. Nepaisant tos aplinkybės, jog Vilniuje gyvenu jau nuo 1943-iųjų, vis tiek esu linkusi save laikyti visų pirma kauniete…
Apibūdinti šiuos jausmus yra ganėtinai paprasta ir kartu keblu. Aš Kauną iki šiol tiesiog jaučiu savo oda. Man užtenka pamatyti namą su trijų dalių langais ir užplūsta prisiminimai, nes tokie langai man asocijuojasi su mano vaikystės ketvirtojo dešimtmečio Kaunu, su mano tėvo namu. To laikmečio miesto gatvės ir namai išsaugojo daug labai gražių akimirkų – čia žaidžiau, išdykavau, lankiau savo artimuosius ir draugus… Tačiau po karo, po Holokausto Kaunas man tapo šešėlių miestu. Aš ir dabar, vaikščiodama šio miesto gatvėmis, prisimenu, kokie žmonės kokiame name čia gyveno, bet tai dažniausiai skausmingi prisiminimai… Nepaisant mano ypatingo santykio su Kaunu, gyventi šiame mieste nebenorėčiau.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir buvo pradėta grąžinti nuosavybę, nuvažiavau pažiūrėti savo tėvo namo, kurį paveldėjau. Užėjau į mūsų butą, apėjau kambarius, kuriuose buvo tėvų miegamasis, tėvo darbo kabinetas, svetainė, mano kambarys… Nors viskas buvo pasikeitę, perstatyta, tačiau vis dar priminė mano dingusį pasaulį. Po šios išvykos į Kauną negalėjau atsigauti gal mėnesį laiko… Pati net neįtariau, kaip stipriai mane paveiks prisiminimai, kuriuos atgaivino šeimos namas.
Beje, namas jau buvo iš dalies, bet neteisėtai privatizuotas, todėl galėjau teisme ginčyti jau egzistuojančius sandorius ir ginti savo teises į jį, tačiau to nepadariau. Šis sprendimas – sąmoningas. Aš paėmiau tą mažą kompensaciją, kuri man tuo metu priklausė pagal įstatymus…
Kodėl taip nusprendžiau? Viena pagrindinių priežasčių – nenoras gyventi nuolat jaučiant pyktį, kuris neišvengiamai mane būtų lydėjęs prasidėjus teismams ir kovoms dėl namo. Be to, kaip man pasakė geras draugas, advokatas Vytautas Merkšaitis, tos bylos vis tiek nelaimėčiau, nes kyšių duoti nemoku.
Taigi, aš tiesiog nenorėjau gyventi blogų emocijų perpildytame pasaulyje…
Ketvirtajame dešimtmetyje Kaune jau buvo pastatytas Lietuvos bankas, Karo muziejus, Centrinis paštas, buvo statoma Prisikėlimo bažnyčia, modernūs gyvenamieji namai. Visa tai šiandien jau tarptautiniu mastu yra įvertinta kaip išliekamąją vertę turintis tarpukario moderno paveldas.
O aš pati, dabar atvykusi į Kauną, negaliu atsidžiaugti savo gimtojo miesto atsinaujinančiu grožiu.
– Miesto raidą sutrikdė okupacija. Kaip prisimenate šį laiką? Kokie vaizdai ir emocijos atgyja mąstant apie tą metą, kai Jūsų pasaulis ėmė byrėti?
– Mano šeimos nariams dar prieš sovietinę okupaciją buvo visiškai akivaizdu – Lietuva atsidūrė spąstuose. Su šiomis nuojautomis gyvenome ne vieną mėnesį, net ne vienus metus.
Į Kauną įžengusių Raudonosios armijos karių niekas iš mano šeimos nepasitiko su džiugesiu, visi suprato, kad atėjus sovietams nieko gero nebus. Tačiau reikėjo gyventi toliau. Tėvo Lietuvoje tuo metu jau nebuvo, tuo tarpu mama, kaip dabar prisimenu, sėdėjo prie stalo susiėmusi galvą rankomis… Mamytė nepritarė tiems, kurie į Kauno gatves išėjo Raudonosios armijos pasveikinti nešini gėlėmis. Suprantu savo mamos emocinę reakciją…
Visai kita atmosfera tvyrojo Šolomo Aleichemo gimnazijoje. Atėjus sovietams, „jidišistinė“ Šolomo Aleichemo gimnazija buvo sujungta su „sionistine“ Švabės gimnazija, kuri turėjo daug geresnį pastatą Nemuno krantinėje. Atėjus sovietams visos hebrajų mokyklos buvo uždarytos, o hebrajų kalba uždrausta, todėl pamokos vyko tik jidiš… Mums buvo skiepijamos vertybės bei idėjos, brandinusios ir lietuvių visuomenę. Kita vertus, Šolomo Aleichemo mokykla buvo ir kairuoliška, didžiąją dalį mokinių sudarė neturtingų Kauno žydų darbininkų bei amatininkų vaikai, o mokytojai simpatizavo Sovietų Sąjungai ir turėjo nemažai iliuzijų dėl komunistų kuriamo „rojaus“.
Tuo metu man buvo dvylika metų, tad į daugelį dalykų žvelgiau dar ne suaugusio žmogaus akimis ir visų pirma domėjausi tuo, kas vyksta čia ir dabar. Mokykloje bematant atsirado komjaunimo ir pionierių organizacijos. Pioniere tapau ir aš.
Pamenu mūsų puikų muzikos mokytoją, su kuriuo statėme operą. Joje buvo daina, kurios žodžiai, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų maždaug taip: „Yra tokia šalis pasaulyje, kur rugiai ir kviečiai nepriklauso ponui…“ Buvo ir kitų epizodų, apie kuriuos man šiandien net nemalonu pasakoti, nes mokyklos prosovietinės nuotaikos veikė ir mane. Nelabai išgyvenau, kad buvom iškeldinti iš mūsų atskiro buto Vytauto prospekte į komunalinį butą Krėvos gatvėje…
Kalbant apie pirmąją sovietų okupaciją būtina suprasti, kad tuo metu etninių žydų ir etninių lietuvių egzistencinės situacijos buvo labai skirtingos. Lietuviams karo pradžia ir vokiečių okupacija atrodė kaip išvadavimas nuo „raudonojo maro“, nuo deportacijų siaubo. Žydams, nors ir jie kartu su etniniais lietuviais gyvuliniuose vagonuose buvo vežami į Sibirą, nacizmas reiškė mirtį, o sovietai ir net deportacija – šiokią tokią galimybę išgyventi. Tai suvokus reikėtų nustoti kaltinti vieniems kitus.
– Kaip Jūsų artimieji sprendė klausimą, jeigu karas paliečia Lietuvą – kas tada, ką daryti?..
– Niekas iš mano artimųjų nė akimirkos nesuabejojo tuo, kad karas tikrai atsiris iki Lietuvos. Aš tą nerimą nuolat jutau ir girdėjau apie tai kalbant. Kartą sapnavau, kaip atsiduriu Adolfo Hitlerio stovykloje ir man pasakoma, jog turiu eiti į jo palapinę, atsisėsti jam ant kelių ir pasakyti jam papi. Tai mažybinis tėvo įvardinimas vokiečių kalboje. Mane tiesiog purtė iš baimės ir įtampos, aš net sapne niekaip negalėjau ištarti šio žodžio ir galiausiai prabudau.
Tuo tarpu atsakymo į klausimą „Ką daryti?“ buvo ieškoma nuolatos. Visus sukrėtė žmonių suėmimai bei trėmimai. Išvežtas tėvo pusbrolis Maksikas Šteinas su šeima, tėvų draugai Perelšteinai, daugelis kitų. Labai sielojausi dėl Hermano Perelšteino. Pamenu, kokį įspūdį man darė Haris, kuris turėjo ypatingų muzikinių gabumų ir dainavo koloratūriniu sopranu. Dažnai sužavėta klausydavausi jo dainavimo, įrašyto plokštelėje. Haris buvo už mane vyresnis ir atrodė man kaip koks dievaitis. Sibire buvo sušaudytas jo tėvas, lageryje mirė mama, jis, ačiū Dievui, išgyveno ir grįžo į Lietuvą, vėliau tapo garsaus „Ąžuoliuko“ choro steigėju ir vadovu.
Sovietų okupacijos metais niekas nežinojo, kam ir už ką gali tekti patirt suimtojo ir tremtinio dalią. Tai gąsdino ir paralyžiavo. Hitleris apie savo tikslus kalbėjo atvirai, visiems buvo aišku, kad jo taikinyje yra žydai, čigonai, homoseksualai, nepilnapročiai, tuo tarpu Stalinas buvo linkęs savo vykdomas baisybes apgaubti tylos arba melo skraiste. Pastarąjį faktą irgi reikėtų įvertinti kalbant apie to meto žydų savijautą. Beje, būtina įsigyventi į konkretų laiką bei to meto žmonių mąstyseną, emocinę būseną, vertinant ir tarpukario Lietuvoje veikusios kairuoliškos inteligentijos elgseną, pvz., trečiafrontininkų.
Taigi, nematuokime kitos epochos remdamiesi tik savojo laikmečio žiniomis, vertybėmis ir idėjomis. Iki tokio supratimo ėjau ilgai. Perprasti šį principą man padėjo garsus Rusijos istorikas Aronas Gurevičius ir jo knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“… Jis tvirtina, kad kalbėdami apie neva „tamsiuosius viduramžius“ mes labai klystame, nes nepakankamai suvokiame to meto žmonių mąstysenos ir vertybių. Viduramžių žmonės nėra blogesni ar žiauresni už mus, jie tik kitaip supranta Dievo žodžio reikšmę ir prasmę. Skandindami ar degindami „raganą“ jie tiki, kad Dievas nė plaukui neleis nukristi nuo nekalto žmogaus galvos. Vadovaujantis šia logika, jeigu ragana laikoma moteris yra nekalta, jos nesudegins ugnis ir nenuskandins prie jos kojų pririštas akmuo. Tokias paraleles galima išvesti ir kalbant apie mūsų santykį su 20 amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos reiškiniais. Totalitarinės ideologijos yra tiek pat pavojingos kaip ir religinis fanatizmas.
Mūsų visuomenė, vertindama įvairius istorijos įvykius, reiškinius, personalijas, yra linkusi į kraštutinumus – lyg visa tegalima nudažyti balta arba juoda spalva. Pamenu vieną savo diskusiją apie Maironį ir Vincą Mykolaitį-Putiną su profesore Vanda Zaborskaite. Jos nuomone, nevertėtų gilintis į tokių žmonių asmenines biografijos detales, kurios galėtų sugriauti jų mitą. Aš niekaip negalėjau su tokiu požiūriu sutikti. Laikausi nuomonės, jog mes visi esame klystantys žmonės, turime savo silpnybių, net genijai. Tačiau norint pažinti žmogų, o ypač kūrėją, nereikėtų jo sudievinti. Jis tampa mums net artimesnis, suprantamesnis, paveikesnis, kai atskleidžiamas visapusiškai.
– Tomas Venclova yra labai tiksliai suformulavęs, kad tiesa yra svarbiau nei, tarkim, vieno asmens ar net visos tautos garbė.
– Visiškai sutinku, deja, tai pas mus suvokia tik nedidelė mažuma.
Kad šis principas reikalingas, teoriškai tikriausiai sutiktų daugelis, tačiau apsisprendimas laikytis tiesos juk neretai yra skausmą sukeliantis veiksmas.
Taip, tačiau toks apsisprendimas nepažemina žmogaus, neveda jo į kartais net gėdingus kompromisus. Atvirkščiai – žmogus išlieka savimi. Tai nėra lengva, dažnai skausminga. Turiu prisipažinti, kad ir man ne visuomet pavykdavo elgtis principingai.
***
Kiekvienas meno kūrinys turi turėti tam tikrą struktūrą ir pasakojimo ritmą. Tik tokiu atveju menas gali būti paveikus. Aš jaučiu, kad savo gyvenimams galėtume pritaikyti analogiją su meno kūriniais, kuriems privalu turėti struktūrą, ritmą, jau nekalbant apie aiškias idėjines ir vertybines gaires. Ypač tai pajutau, kai ištekėjau antrą kartą už labai mylimo savo vyro Grigorijaus. Buvimas kartu man padėjo suvokti, kad kiekviena diena yra ypatinga, nes teikia kai ką nauja, atveria galimybes kurti savo gyvenimą. Labai svarbu pajusti laiko ritmą ir neužtęsti įvykių ar procesų (kas labai dažnai nutinka filmuose ir spektakliuose). Kitaip sakant, gyventi kūrybingai. Galiu duoti tokį pavyzdį… Mes nebuvom turtingi, tačiau norėjome vienas kitam padovanoti nors ir visą pasaulį. Pamatę naują pastatą, įdomų paveikslą, kraštovaizdį, gėlę ar perskaitę prasmingą knygą, vienas kitam sakydavome: „Aš Tau dovanoju šį dalyką!“ Akivaizdu, kad tokios dovanos neturėjo jokios materialios išraiškos, tačiau jos leido mums prisiliesti prie grožio, pripildyti buvimą prasmės.
Tai gali nuskambėti kiek didaktiškai, tačiau gyvenimas turėtų būti skaidrus. Jo nereikia užteršti nei alkoholiu, nei kompromisais. O, tai pasakius, galima eiti kiek toliau, nei leidžia mūsų aptarta analogija. Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido man suvokti, kad gyventi irgi yra menas, kad gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas. Galiu nekukliai pasigirti dedikacija, kurią man užrašė žymus sociologijos profesorius Zygmuntas Baumanas, dovanodamas savo knygą „The Art of Life“ – „Mes – gyvenimo menininkai“ [2008]: „Irenai, didžiam gyvenimo meistrui.“ Man ta dedikacija itin brangi.
