Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato ilgai lauktą interviu su lenkų kino meistre Agnieszka Holland. „Scanoramos“ programos koordinatorius Dmitrijus Gluščevskis kalbasi su režisiere apie naujausią „Scanoramoje“ rodomą jos filmą „Šarlatanas“, pristatytą šių metų „Oskarui“, taip pat jos kūrybos kelią, iššūkius kuriant kiną Lenkijoje ir svetur.
Naujasis A. Holland filmas „Šarlatanas“ virtualioje „Scanoramos“ kino salėje kinas.scanorama.lt rodomas iki lapkričio 22 dienos.
– Pirmuosius filmus sukūrėte Lenkijoje, orientuodamasi į lenkiškas problemas, vėliau sekė Jūsų darbo Holivude laikotarpis, o dabar sugrįžote kurti į Europą ir daugiausia filmų kuriate Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje. Kaip siejate lokalią ir globalią perspektyvą ir kaip šiandien matote save – kaip Lenkijos ar pasaulio režisierę?
– Turiu daug tapatybių, jas sunku apibrėžti. Lenkija visada man svarbiausia, nes geriausiai pažįstu jos kultūrą, istoriją, kalbą, socialines problemas, politiką. Tai mano šalis, ir tai, kas joje šiuo metu vyksta, man svarbiausia.
Tačiau per savo gyvenimą gyvenau skirtingose šalyse ir jos taip pat tapo mano dalimi. Čekija tapo mano antrąja šalimi, nes Prahoje studijavau kino mokykloje FAMU, buvau labai jauna ir formavausi kaip žmogus, kaip kūrėja, čia pradėjau savo karjerą.
Visą laiką jaučiu labai stiprų ryšį: čekų žmonės supranta mane, o aš – juos. Taigi Čekijoje sukūriau paskutiniuosius savo du filmus – HBO miniserialą „Degantis krūmas“ ir „Šarlataną“.
Tai, kaip kino komandos dirba Čekijoje, labai skiriasi nuo griežtos hierarchijos JAV studijose ir netgi Lenkijoje. Kino komandos labai profesionalios, tačiau tuo pačiu metu kupinos fantazijos, atviros naujoms idėjoms ir demokratiškos. Taip geriausia kurti kiną. Be galo malonu kartu dirbti.
Nebuvo protinga grįžti, nes buvau per daug įsitraukusi į antikomunistinę veiklą, rizikavau kalėjimu.
Svarbu paminėti, kad nesirinkau emigracijos sąmoningai – taip susiklostė dėl politinės situacijos Lenkijoje. Kai 1981 metais Lenkijoje Wojciechas Jaruzelskis įvedė karinę padėtį ir antikomunistinis „Solidarumas“ turėjo pasitraukti į pogrindį, buvau užsienyje.
Nebuvo protinga grįžti, nes buvau per daug įsitraukusi į antikomunistinę veiklą, rizikavau kalėjimu. Taigi išvykau į Prancūziją. Tai buvo, ko gero, sunkiausias ir intensyviausias mano gyvenimo laikotarpis, nes Prancūziją pažinojau iš literatūros, kultūros, muzikos ir tapybos, bet nemokėjau kalbos, nepažinau žmonių ir jų gyvenimo būdo.
Ten praleidau dešimt metų. Tuo metu dirbau ir Vokietijoje, tai buvo mano europietiškasis periodas. Sukūriau filmus „Piktas derlius“ (Angry Harvest, 1985), „Nužudyti kunigą“ (To Kill a Priest, 1988) ir „Europa, Europa“ (1991).
Pastarasis tapo mano bilietu į Holivudą, nes buvo labai teigiamai priimtas JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Anglakalbėse šalyse jis tapo tarsi metų filmu užsienio kalba.
„Europa, Europa“ taip pat buvo labai svarbus žydų bendruomenei, tik nebuvau tikra, kaip jie šį filmą priims, nes pagrindinis veikėjas, sekantis realaus asmens gyvenimo istoriją, nėra tipinis herojus-kankinys. Jis greičiau konformistas, bet aš manau, kad būtent tai ir daro šį veikėją tikrovišką. Tai, kad jis klausia sunkių klausimų apie identitetą ir pasirinkimus, kuriuos 20 amžiaus pradžioje turėjo atlikti kiekvienas europietis, susidūręs su holokaustu, tapo emociškai labai artima žmonėms visame pasaulyje.
Tada praleidau dešimt metų Los Andžele, sukūriau 15 filmų JAV ir Kanadoje. Pamačiusi, kad nepriklausomas amerikietiškas kinas traukiasi ir tampa tikrai sunku rasti finansavimą nekomercinėms temoms, supratau, kad įdomesnis kūrybinis procesas persikelia į ambicingus inovatyvius TV kanalus ir pradėjau dirbti su keliais gan rafinuotais TV serialais.
Amerika niekada nebuvo mano namai, jaučiausi kaip vizituojantis profesorius. Bet sukūriau darbų televizijoje, kuriais didžiuojuosi ir kurie man buvo įdomi kelionė.
Kai komunizmas subyrėjo ir Lenkija atgavo nepriklausomybę, šią patirtį mėginau pritaikyti savo šalyje, tačiau nebuvo lengva. Lenkai tuo metu nebuvo atviri. Iki pat maždaug 2005 metų kino ir televizijos situacija buvo prasta.
Kai tik pavyko gauti finansavimą ir suburti profesionalias komandas Lenkijoje, be galo džiaugiausi galėdama sugrįžti ir kurti čia kiną. Lenkijoje nufilmavau „Tamsoje“ (In Darkness, 2011) ir „Džiulė eina namo“ (Julie Walking Home, 2002), tai Vokietijos, Lenkijos ir Kanados koprodukcija.
Tad pradėjau žaisti koprodukcijos žaidimus, nes labai sunku surinkti didesnį biudžetą iš vienos šalies. Kartais tai – logiška, kartais – ne. Tačiau Lenkija ir Lenkijos kino institutas tapo geru partneriu bendradarbiaujant regione, kuriant bendros gamybos filmus su Lietuva, Čekija, Slovakija ir netgi tolimesnėmis šalimis bent mažumos finansavimu.
Europietiškas kinas visada buvo mano „tėvynė“.
Europietiškas kinas visada buvo mano „tėvynė“. Niekada nebuvau didžiausia amerikietiško kino gerbėja, nors tiesiog myliu kai kuriuos filmus ir režisierius.
Tačiau įkvėpimas, kai pradėjau galvoti kurti filmus, būdama vos 15 ar 17 metų, atėjo iš Europos kino: švedų, italų, prancūzų, čekų, rusų, Sovietų Sąjungos, be jų – japonų. Ir šis įkvėpimas mano atveju buvo stipresnis nei Holivudo.
Taigi logiška, kad jei galiu kurti kiną Europoje europietišku būdu, jaučiuosi labiau savo vietoje nei didelėje Holivudo mašinoje. Paskutiniais metais kuriu TV serijas Amerikoje ar amerikiečiams ir kiną, nepriklausomą kiną, Europoje, bendradarbiaujant lenkams, čekams, vokiečiams ir airiams.
– Minėjote, kad Jums, kaip kūrėjai, itin svarbu be žodžių suprasti savo kitus kūrėjus, su kuriais kartu dirbate. Ar pati žiūrite daug šiuolaikinių lenkų filmų ir ką manote apie šiandienį Lenkijos kiną?
– Taip, žiūriu daug lenkų filmų. Ne visus, nes šiuo metu išleidžiama apie 50 filmų per metus, bet apie pusę. Stengiuosi peržiūrėti tuos, kurie, mano manymu, yra svarbūs. Ir mėginu palaikyti jaunus režisierius visomis savo išgalėmis – jei jie paprašo manęs pakonsultuoti iš meninės pusės ar užmegzti ryšius su prodiuseriais, platintojais ir pan.
Prieš 7–8 metus įkūrėme Lenkijos režisierių gildiją, kuri pradėjo augti ir šiuo metu įtraukia beveik visus svarbiausius lenkų režisierius. Tai ne tik gildija, bet ir vieta diskutuoti, dalintis idėjomis, kovoti už mūsų meninę laisvę.
Situacija nebloga, bet jaučiame grėsmę iš Vyriausybės, autoritarinės jos dalies, kuri mėgina manipuliuoti žodžio laisve ir meninės išraiškos laisve. Tai jau palietė kelis teatrus ir kai kuriuos dokumentinius filmus, kol kas su vaidybiniais filmais nėra taip agresyvu. Tačiau linkstama finansuoti didelio biudžeto istorinius filmus, kurie šlovina Lenkijos didybę, bet nėra niekur sėkmingi tarptautiniu mastu – lieka gana vidutiniški propagandiniai filmai.
Linkstama finansuoti didelio biudžeto istorinius filmus, kurie šlovina Lenkijos didybę, bet nėra niekur sėkmingi tarptautiniu mastu – lieka gana vidutiniški propagandiniai filmai.
Taigi šiuo metu intervencija nėra didelė, tačiau jausmas, kad tai gali įvykti, nuodija Lenkijos kino kūrybą. Norėtųsi, kad finansavimą gautų tie filmai, kurių vertę mato kompetentinga komisija, o ne dėl to, kad kultūros ministras turi savo nuomonę, kaip turėtų atrodyti lenkiškas filmas.
Bet mes turime ir jaunosios kartos kino kūrėjų, tarp jų – daug moterų, talentingų ir atkaklių. Jie žino savo vertę ir gali kovoti už savo viziją. Vidutinio amžiaus karta ir kai kurie vyresnės kartos kūrėjai taip pat gan aktyvūs, kai kurie labai įdomiais būdais.
Tai gana turtingas kinas, kur konkurencija tarp režisierių ir filmų sveika, vienas filmas įkvepia kitą. Ir mes esame pripažįstami, lenkų kinas pristatomas svarbiausiuose festivaliuose, tarp jų – Kanuose, Venecijoje, beveik kasmet Berlinalėje. Trys filmai paskutinį dešimtmetį buvo nominuoti „Oskarui“, o Pawelo Pawlikowskio „Ida“ jį pelnė – ką gi, visai neblogas rezultatas.
– Kokia šiandieninės Lenkijos kino bendruomenės pagrindinė funkcija? Ar tai daugiau idėjų cirkuliacija ar politinė jėga ginti kūrybinę laisvę?
– Abi. Ramiais laikais – daugiau idėjų ir estetinių diskusijų. Grupelės kolegų susirenka kartu ir keli žmonės, kuriuos laikau draugais ar gerais kolegomis, paprašo manęs pažiūrėti jų filmus tam tikroje montažo stadijoje. Diskutuojame, ieškome sprendimų. Bet kai politika tampa pavojinga ir jaučiame, kad kyla grėsmė pamatinėms mūsų laisvėms, tada susitelkiame į gynybą.
Situacija man kiek primena 8-ąjį dešimtmetį, kai kino kūrėjai buvo susivieniję aplink Andrzejų Wajdą, Krzysztofą Zanussį, Krzysztofą Kieslowskį. Ieškojome strategijų, kaip apginti mūsų kiną ir laisves.
Tai buvo pamoka, nes viena didžiausių Lenkijos kino sėkmių yra tai, kad jis populiarus pačioje Lenkijoje. Ne visi filmai ir ne komercinės komedijos, o tikrai sudėtingų kūriniai pasiekia itin didelį žiūrimumą kino teatruose.
Viena didžiausių Lenkijos kino sėkmių yra tai, kad jis populiarus pačioje Lenkijoje.
Manau, tai A. Wajdos palikimas, nes jam visada buvo svarbu pasiekti plačią auditoriją ir ištransliuoti jai žinutę. Ne ideologinę, bet filmo žinutę, kuri būtų patraukli, suprantama ir aktuali auditorijai.
Manau, todėl ir man buvo įmanoma rasti savo vietą skirtingose šalyse, skirtingose sistemose. Žavi tai, kad jis išliko savimi – lenkas su savo Antrojo pasaulinio karo, komunizmo, visa istorine patirtimi. Dauguma jo filmų temų buvo gana ar net labai lenkiškos, bet jas pasakodavo siedamas savo vietinę ir universalią patirtį.
Ir tai yra sėkmės už šalies ribų priežastis. Tai, ką rodome apie Lenkiją, tampa pakankamai universalu pritraukti auditoriją, festivalius ir kritikus visame pasaulyje. Paskutinis tokio lenkiško filmo pavyzdys – Jano Komasos „Kristaus kūnas“.
– Ar sakytumėte, kad sėkmė už šalies ribų filmą aplanko tada, kai jis gana giliai „įcementuotas“ į kultūrą, kurią kūrėjas labai gerai pažįsta?
– Tai idealizuojantis požiūris, ne visada įmanomas. Kai kurie filmai gana nepastebimi, nes parašyti iš tam tikro požiūrio taško. Tarkime, Wojciechas Smarzowskis, sukūręs filmą „Kleras“ (Clergy, 2018). Jo filmai, manau – svarbūs, yra labai populiarūs Lenkijoje, nors brutalūs ir net provokuojantys. Tačiau jie niekaip „neišsitransliuoja“ į užsienį.
– Jie neblogai sutinkami Lietuvoje, bet turbūt dėl to, kad lietuviai kultūriškai gana artimi.
– Tiesa, aš nekalbu apie lietuvius, ukrainiečius, baltarusius ar netgi čekus. Turiu galvoje, toliau į Vakarus.
– Minėjote autoritarinę dabartį, kad šiandien tenka ginti save kaip žmogų, kaip asmenybę, ir tai pastebima jūsų paskutiniuose filmuose. „Ponas Džounsas“ (Mr. Jones, 2019) referuoja į George`o Orwello „Gyvulių ūkį“ ir „1984-uosius“. „Pėdsake“ (Spoor, 2017) kalbate ne tik apie klimato kaitos iššūkius, bet ir apie tai, kad žmogus keičia gamtą ir gali daryti su ja ką panorėjęs. Ar iš tiesų jaučiate didelę grėsmę? Turbūt kiekvienas žurnalistas, tinklaraštininkas per šią pandemiją yra parašęs, kad gyvename distopijos laikais, o dar D. Trumpui būnant prezidentu…
– Ką tik pamačiau ekrane, kad Bidenas laimėjo rinkimus. Tai man svarbu, nes teisiškai gyvenu JAV, Los Andžele. Gyvename didelių pokyčių laikais. Pandemija neišspręs problemų, ji gali jas tik pagilinti, bet, žinoma, gali suveikti ir kaip universalus globalus šokas, vedantis į naujo tipo politiką, kurios mums taip reikia.
Šiuo metu dauguma visuomenių ir tautų yra pasidalinusios į dvi stovyklas. Jos tokios poliarizuotos, kad joks bendradarbiavimas, kompromisai ir argumentai nėra įmanomi. Tai lyg hibridinis vidinis karas, kuris vyksta Lenkijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje su „Brexit“, gali įvykti ir Prancūzijoje.
Matome gilų konfliktą tarp žmonių, kurie nori pokyčių, ir žmonių, kurie pokyčių bijo. Tai dažniausiai darbininkų klasės žmonės iš kaimiškų vietovių, o didmiesčių gyventojai – modernūs, daug atviresni, ieško būdų spręsti interneto revoliucijos keliamas problemas, klimato kaitą, lyčių revoliuciją, globalizaciją.
Tad turime šiuos du blokus, ir bijančiųjų blokas dabar laimi, turi labai charizmatiškų atstovų, dešiniojo sparno populistų. Tačiau gali iškilti ir kairiojo sparno populistų. Taigi reikia galvoti, ką mums daryti.
Bijančiųjų blokas dabar laimi, turi labai charizmatiškų atstovų, dešiniojo sparno populistų. Tačiau gali iškilti ir kairiojo sparno populistų.
Pasauliui reikia globalaus bendradarbiavimo sprendžiant pandemiją, klimato krizę, skurdą. O mes net negalime rasti susitarimo vienoje demokratinėje šalyje kaip Lenkija ar Vengrija. Tai kritinis momentas žmonijos istorijoje. Todėl mėginu skambinti varpais ir aliarmais, bet tuo pačiu metu mano sprendimai atrodo kaip fantazijos ar utopijos. Vis tik stengiuosi sugalvoti idėjų, nes ko mums dabar reikia labiausiai, tai vaizduotės. Manau, kūrėjai – rašytojai, režisieriai, muzikantai, kiti istorijų pasakotojai – gali rasti sprendimų, kurių politikai neranda.
– Kalbant apie utopijas, Jūsų naujausio filmo „Šarlatanas“ pagrindinis veikėjas Janas Mikolašekas, atrodo, blaškosi tarp šių dviejų susiskaldžiusių blokų, bet ne ieško naujo politinio sprendimo, o kaip tik atsitraukia nuo politikos.
– Žinote, atsiribojimas yra iliuzija. Kuriant „Šarlataną“ neturėjau didelio plano, tiesiog buvau susidomėjusi šių klausimų sudėtingumu ir tuo, kas vyksta veikėjo viduje, jo elgesiu ir likimu.
Vis dėlto atsitraukęs nuo politikos jis sumokėjo gan didelę kainą už konformizmą, prisitaikymą prie režimo, galvodamas, kad taip bus saugiau. Tačiau nebuvo.
Nereikia turėti iliuzijų, kad gyvename dramblio kaulo bokšte toli nuo to, kas vyksta aplinkui.
Tam tikrą akimirką politika pasibeldžia į duris. Ir net neplanavęs būti antikomunistu ar antinacistu, jis tapo šios brutalios mašinerijos auka. Mašinerijos, kuri nepriima skirtingo mąstymo.
Pabėgti nuo politikos gali tik pasislėpęs tamsiame miške ar negyvenamoje saloje, bet faktas, kad ir tavo sala gali pradėti skęsti dėl klimato atšilimo. Nereikia turėti iliuzijų, kad gyvename dramblio kaulo bokšte toli nuo to, kas vyksta aplinkui.
– Pagalvojau, kad šis veikėjas šiuo tuo primena Jėzų Kristų. Jis gali daryti stebuklus, rūpinasi išgydyti žmones, o žmonės atsisuka prieš jį.
– Taip, bet Kristus simbolizuoja meilę, o Mikolašekas meilės bijo. Taip pat kaip ir savo identiteto. Tad jie skiriasi. Apie jį labiau galvoju kaip apie faustišką personažą. Norėdamas gauti, išsaugoti tai, ką turi, jis gali parduoti savo sielą.
Apie jį labiau galvoju kaip apie faustišką personažą. Norėdamas gauti, išsaugoti tai, ką turi, jis gali parduoti savo sielą.
Šioje istorijoje (filmas paremtas tikrais įvykiais) mane patraukė ir tai, kad į šį veikėją veda daug skirtingų raktų. Vieni žmonės jo nekenčia, kiti mano, kad jis tik žmogus. Jis turi trūkumų, kurie artimi ir man, bet kadangi turi dovaną gydyti žmones, ji kaip ir suteikia jam teisę būti kitokiu. Neteisiu savo veikėjų. Net blogiukų. Išskyrus medžiotojus „Pėdsake“.
– Rogeris Cormanas yra sakęs, kad blogiukai filme svarbiausi. Minėjote, kad stengiatės Mikolašeko neteisti. Bet kažkur skaičiau, kad rašydama scenarijų tikroje jo gyvenimo istorijoje padarėte korekcijų. Kokios jos buvo ir kuo motyvuotos?
– Baime, kad jis neturi dieviškų galių, kad taps bejėgiu, kad asmenybė, kurią jis taip atsakingai kūrė visą gyvenimą, gali subyrėti, jei žmonės sužinos jo ydas ir silpnybes. Manau, tai daro šį personažą labai žmogišką.
Apskritai tiesa nėra labai tiksli kategorija. Ji gali būti požiūrio klausimas. Kas nors gali užginčyti, kad jo tiesa „tiesesnė“ nei mano. Man labiau patinka faktai. Faktas, kad taip galėjo nutikti.
Kuriant vaidybinį kiną, svarbu palikti vietos vaizduotei, ji vienintelė gali rasti po faktais paslėptą „tiesą“ ir būti įdomesnė, sukurti meninius faktus, artefaktus. Tai daro kūrinį originalų.
– Atrodo, mūsų realybėje faktai tampa vis mažiau svarbūs. Netikros naujienos pasirodo žiniasklaidoje, plinta socialiniuose tinkluose. Kaip randate balansą tarp politinės laikysenos, faktų ir meninės laisvės?
– Meninė raiška yra viena, politika – kita. Politika turi būti paremta faktais. Kai faktai iškraipomi į melagingas naujienas, melagingus faktus ir alternatyvią realybę, kaip kad pastebime darant D. Trumpą, kuris kuria kažkokį politinį „meną“, fikciją, žmonės pradeda šioje matricoje gyventi ir iš tiesų tikėti konspiracijos teorijomis.
Tas pats buvo ir 4-uoju dešimtmečiu su žydų „konspiracija“, kuri įtikino tiek daug vokiečių žudyti žydus remiantis ideologiniais fantomais. Mene kūrybinė laisvė yra puiku. Tačiau kai politikai pradeda elgtis kaip romanų rašytojai, tai tampa labai pavojinga žmonijai.
– Ar šie istorijos atgarsiai veda jus į istorines temas? Atrodo, dažniau kuriate apie praeitį nei apie dabartį.
– Dabartis keičiasi labai greitai, ji plaukia, ją sunku pagauti, ji kaip vanduo. Į dabartį sunku pažiūrėti iš atstumo. Esu pusiau lenkė, pusiau žydė, gimusi po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto, per kurį visa mano tėvo šeima dingo.
Augau mieste, kurio didžioji dalis buvo griuvėsiai. Praeitį jaučiu net fiziškai. Williamas Faulkneris yra parašęs, kad jei praeitis nėra mirusi, tai turbūt dar ne praeitis. Manau, praeitis yra dabarties sudedamoji dalis.
Esu pusiau lenkė, pusiau žydė, gimusi po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto, per kurį visa mano tėvo šeima dingo.
Atrodo, po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto žmonija, ypač Europa, įgijo šiems dalykams vakciną. Tam tikrą priešnuodį išvengti tokio tipo pavojų. Bet, regis, ta vakcina išsisklaido. Ji nebeveikia.
Studijuodama socialinius mokslus, pastebiu, kiek dalykų, gajų prieš šimtmečius, išlikę iki dabar, tik pakeitę formas. Valstiečių baudžiavos Lenkijoje ir vergijos JAV pasekmės labai ryškiai matomos šiandien.
Po Antrojo pasaulinio karo Europa įgijo šiems dalykams vakciną, bet, regis, ji išsisklaido, nebeveikia.
Technologiškai žengiame į priekį, bet kaip žmonės – nelabai. Atrodo, JAV netgi turėjo juodaodį prezidentą, bet rasizmas niekur nedingo. Todėl ir matome, pavyzdžiui, tokį didelį D. Trumpo populiarumą tarp dalies amerikiečių.
Praeitis nėra vien kostiuminė drama, tai distancija, kuri padeda šiandieninius dalykus matyti aiškiau. Kai esame tokie priklausomi nuo nesibaigiančių naujienų, socialinių tinklų, politinių pokyčių, praeitis padeda išsklaidyti regėjimo lauką ir galime aiškiau matyti.
– Ačiū, kad padedate mums aiškiau tai pamatyti savo filmais. Tikimės greitai susitikti Vilniuje.
– Tikiuosi. Labai myliu Lietuvą, ne tik Vilnių, bet ir Kauną, kitus miestus. Likite sveiki ir, tikiuosi, kaip nors išgyvensime, taip?
