Jis – populiariausias ir skaitomiausias savo kartos poetas, jo eilių išmokstama atmintinai, jos lengvai įsimenamos ir tuo pat metu ypatingos, elegiškos, melodingos, suteikiančios tam tikrą nuotaiką, galimybę apmąstyti ir susimąstyti. Jono Aisčio kūrybinė pradžia buvo Rumšiškėse.
Būtent toji aplinka jam buvo geriausiai pažįstama. Gal todėl tokia įvertinta poezija ir kilo iš pačios gelmės, iš to taip nuosekliai išausto jausmo.
„Jam buvo gera gyventi toje aplinkoje, jis čia viską žinojo, viską pažinojo. Čia buvo sesuo, jie lakstydavo papravieniais ir matydavo, kaip jį stebi bažnyčioje Dievo akys“, – kalbėjo muziejininkė Gražina Meilutienė.
„Įdomus klausimas, kaip toji liūdesio poetika, tokia svarbi Jonui Aisčiui, susijusi su krikščionybėje matoma liūdesio samprata“, – teigė daktarė Dalia Čiočytė.
Vaikystėje jis gerai piešė, todėl senelis manė, kad gal visai neblogai būtų, jei anūkas išsimokslintų architektu. Bėda ta, kad tarpukario Lietuvoje architektų neruošė, vadinasi, jam būtų reikėję važiuoti į užsienį.
Pirmuosius gabumus literatūrai pastebėjo mokytoja. Nuo penkerių metų jau bandė raidėles maldaknygėje jungti, o tėvo nuolat perkami to meto literatūriniai leidiniai iš Šv. Kazimiero knygynėlio gulė į šeimos archyvą.
Pasak muziejininkės G. Meilutienės, Jonas Aistis labai vertino visas knygas ir stengdavosi visas padovanotas perskaityti, nors kartais jos būdavo jam dar ne pagal amžių. Senatvėje sakydavo: „Skaitau, skaitau, prisimenu, kažkada aš tą knygą jau skaičiau...“
Šeimos vaikai paklusdavo mamos valiai, kai tuo metu tėvas dienų dienas leisdavo kalvėje, bandydamas darbu pramaitinti gausią šeimą. Dvi seserys norėjo eiti į vienuolyną, tad reikėjo suruošti solidų kraitį, o kur dar silpnos sveikatos Jonas, kuriam reikėjo ypatingos globos, ir brolis Juozas. Pirmoji vaikų raštingumu rūpinosi mama.
Jono Aisčio mama net nemokėjusi skaityti, tačiau liepusi išmokti sūnui. Perėmė ir polemikos, ginčo meną, savo įsitikinimų laikymosi principą. O darbo jis išmoko iš tėvelio.
Buvo be galo jautrus. Melancholija persmelkta ir jo kūryba. Kaip pats sakė – rašė širdies krauju. Pirmieji jo eilėraščiai pasirodė intelektualaus katalikų jaunimo, ateitininkų spaudoje. Jonui Aisčiui buvo 22-eji.
Jono Aisčio tekstai apie religinį santykį įdomūs, moderniai skambantys. „Aš noriu prieš jį parkristi ant kelių su visu patyrimu ir galia. Ir kalbėti taip, kaip galima kalbėti su Dievu. Aš noriu kalbėti nuogas ir basas, nuošaliai“, – rašė Jonas Aistis.
Daktarė D. Čiočytė atkreipia dėmesį į eilėse išreikštą derinį – nuolankumą ir orumą, žmogiškąją savivertę.
Jono Aisčio lyrika – pralaiminčio romantiko lyrika. Atsidūręs Kaune, kur tuo metu futuristinės idėjos pasiglemždavo net ir pačius romantiškiausius lyrikus, Jonas Aistis liko ištikimas savo elegiškam kūrybos stiliui, kurį papildė krikščioniškoji pasaulėvoka, bibliniai motyvai ir šventųjų portretai.
Jono Aisčio kūrybos tautinio religingumo tradicija – tai lietuviškosios krikščionybės tradicija. Okupuotos Lietuvos akivaizdoje, kai asmeninės biografijos vingiai ištrėmė toli nuo tėvynės, jam Lietuva iki gyvenimo pabaigos buvo nešanti sunkųjį likimo kryžių, lyg Dievo motina, stovinti po kryžiumi.
„Varijuodamas šia tema, Jonas Aistis sukuria iš tiesų labai įtaigios poetinės magijos tekstą – tai Mater Dolorosa. Lietuva gretinama su Sopulingąja Dievo motina“, – teigia daktarė D. Čiočytė.
Eilėraštis „Šilainė“ parašytas dar 1934 metais. Motina išleidžia vyresnįjį sūnų už jūrų, už marių ir įdeda į škaplierių šilainės. O šilainė tai yra tėviškės žemė.
„Eilėraštis nuostabus tuo, jog tai tarsi poetinė pranašystė, lyg poetas būtų žinojęs, kad jau greitai lietuviai ne savo noru už tų pačių jūrų vyks, į Vakarų tremtį nuo raudonojo teroro bėgdami“, – pastebi daktarė D. Čiočytė.
Dar iki okupacijos, atsidūrus futuristiniame Kaune, „Aušros“ gimnazijoje, jam raudonojo teroro pranašystės veikiau glūdėjo maldingoje pasąmonėje. O kol kas pažintis ir stipri draugystė su kitu poetu Antanu Miškiniu augino ateities svajones.
„Jie buvo labai skirtingi. Jonas savo eilėraštį gludindavo, rašydavo, vėl iš naujo taisydavo... A. Miškinis viską laikydavo galvoje, sėsdavo, surašydavo ir jau knyga visa yra“, – teigė muziejininkė G. Meilutienė.
Su geriausiu draugu bendramoksliu poetu A. Miškiniu dalijosi ne tik maistu, bet ir kūrybinėmis idėjomis. Nors šių poetų likimai susiklostė skirtingai, kol draugavo, bendrumo būta daug.
„A. Miškiniui dažnai sakydavau, kad mudu esava du vienos gūžtos sakalėliu. Mudu buvome neišskiriamu: vis būdavom dviese. Buvome, taip sakant, savos rūšies Siamo dvyniai. Trejus metus išgyvenome viename kambaryje.
Keliolika metų draugavome, ir ta draugystė niekad nenutrūko, o progų buvo, nes kai kas tos draugystės mums pavydėjo, nes kai kam – ir daug kam – rūpėjo mudu sukiršinti. Stengtasi sukiršinti labai opiu ir taikliu būdu: kuris mudviejų yra didesnis poetas? Tačiau mudu niekad šio klausimo nekėlėme ir nediskutavome“, – yra teigęs pats Jonas Aistis.
Simpatizuodamas mergelėms ir prie savosios pavardės iš jų pirmųjų vardų raidžių buvo sau pseudonimą sukūręs, kurį laiką pasirašinėjo Jonas Aleksandravičius-Kossu. Vėliau Aisčio vardas prigijo jau gyvenant Amerikoje, kai vietiniams pavardė poeto buvo pernelyg sudėtinga ištarti.
Ilgėjosi gimtinės, išgyveno dėl savo tautos, bet pavergėjui galėjo priešintis tik poetiniu žodžiu. Būtent per karą poetui prigijo Jono Aisčio vardas – taip jis norėjo tiesiogiai susieti save su tautos istorine lemtimi.
Aistis buvo vienintelis Amerikoje, o Kossu – vienintelis madingame tarpukario Kaune, kuris tuo metu viliote viliojo jaunus literatus, kur tuo metu virė modernus bohemiškas gyvenimas. Kauno gatvėse sutiko ir savo vienintelę gyvenimo meilę žmoną Aldoną.
Aldoną jis pamatė Laisvės alėjoje. Nupasakojo Antanui Vaičiulaičiui ir šis iš karto suprato, kad tai Aldona Grajauskaitė.
1936 metais Švietimo ministerija talentingam poetui skyrė finansinę paramą ir jis išvyko studijuoti prancūzų kalbos į Grenoblio universitetą. Mokslai sekėsi kur kas geriau nei Kaune, bet prancūziškoji kultūrinė aplinka jam tuo metu jokios įtakos nepadarė.
Pažinęs garsųjį semiotiką Algirdą Julių Greimą, Jonas Aistis sulaukė savo kūrybos įvertinimo ir iš jo: „Jono Aleksandravičiaus-Kossu poetinis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išvešėjęs jurginas – atvira žaizda.“
Toji atvira žaizda taip ir neužsitraukė, išvykdamas į Grenoblį iš Lietuvos tarsi nujautė, kad daugiau į tėvynę nebegrįš.
Būtent toji egzilinė patirtis lėmė gilius dvasinius ir kūrybinius išgyvenimus būnant toli nuo tėvynės, nuo Lietuvos. Poetinės pranašystės stiprėjo, o išeivijoje gyvenantys poeto kūrybos gerbėjai iš lūpų nepaleisdavo šilainės škaplieriun įdėtos.
„Jonas Aistis – neoromantikas, jam patinka tokie neoromantiniai triukai: kaukė, ironija“, – sako daktarė D. Čiočytė. Dar pirmojo eilėraščių rinkinio prologe jis įspėja skaitytoją, kad tai tik teatras, juk scenoje įprasta rankas grąžyti. „Mintis tokia, kad neverta ieškoti psichologinio išgyvenimo tiesos jo eilėse“, – teigia D. Čiočytė.
„Nėra taip, kad poezija nėra susijusi su gyvenimu. Poezija stengiasi įminti išgyvenimo prasmę, bet tai daro savitai. Tai daro ne sąvokomis, o įvaizdžiais, jų sąskambiais, o Jonui Aisčiui dar labai svarbu yra melodija. Prasmė kuriama per eilėraščio skambesį“, – teigė ji.
Bibliją išmanė itin giliai. Dar Grenoblyje buvo parašęs ir apgynęs disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. Tas dėmesingumas prancūziškajai literatūrai ir jos melodikai vienoje dermėje jo eilėraščiuose gilėjo kaip Dievo ilgesio raiška. Krikščioniškasis Quō vādis klausimas „Kur tu eini?“ Jono Aisčio kūryboje liko vis dažniau pasikartojantis motyvas.
„Daug motyvų, kad žmogus yra vienas, kad visas pasaulis yra tarsi Dievo apleistas. Pagrindinė mintis yra ta, kad prašyti tikėjimo yra klausti – o ką man daryti? Tikėjimas yra dovana, kuri suteikiama tada, kai jos prašoma. Dievas negali tikėjimo primesti, gerbdamas žmogaus laisvę. Įdomios ir sąsajos tarp dalelytės „tik“ ir tikėjimo – tik ėjimas, nežinojimas“, – pasakoja daktarė D. Čiočytė.
Romantikams labai svarbu akcentuoti poeto beveik prilygimą Dievui. „Kaip Dievas iš nieko kuria žodžiu, taip ir poetas žodžiu kuria pasaulius“, – teigia D. Čiočytė.
Anot D. Čiočytės, Jonas Aistis tiki, kad poeto skausmo paaiškinimas gali skaitytojui palengvinti jo gyvenimą. Vakaras Jono Aisčio kūryboje matomas kaip saulės mirtis. Ir kartu jam svarbu pabrėžti, kad čia vis dėlto – tik vakaras.
Poezijoje lyg žaidime – skausmo daug, kuris per šventumą, per gilų tikėjimą virsta džiaugsmu. Ne veltui ant jo kapo iškalta frazė iš gerai žinomo poeto eilėraščio „Katarsis“: „Trupučiuką džiaugsmo sopuliu suteikti...“
Pats poetas identifikavosi su krikščioniu, Don Kichotu. Krikščionybė tokia ir yra – donkichotiška.
Pranašiška, kančia persismelkianti nuojauta. Žinojo, kad serga nepagydomai, tačiau lemtingai buvo pats sau nubrėžęs vėlesnį išėjimo laiką. Išėjo metais anksčiau.
„Jis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. Netgi netarnavo jokioje armijoje. Ir kartais jausdavosi toks nevisavertis. Bet jis pats manė, kad žmogui skirta išgyventi 70 metų, jis išgyveno 69 metus“, – pasakoja G. Meilutienė.
Išeivijoje Jono Aisčio ir A. Grajauskaitės šeima užaugino tris vaikus, jiems davė gražius lietuviškus vardus: Mindaugas, Vakarė ir Margiris. Sirgdamas labai kentė skausmus, bet nesiliovė dirbęs, nes žinojo, kaip bus sunku šeimai likus be jo finansinės paramos.
„Aistis yra rašęs – norėčiau parvežti į Lietuvą nors Margirį, nenorėčiau, kad mano vaikai dingtų kaip lietuviai“, – teigė G. Meilutienė.
