Kultūra

2020.10.26 17:37

„Įgarsinant“ Kauno tarpukario modernizmą: eksperimentai su architektūros garsais

LRT.lt2020.10.26 17:37

Muzikos kūrėjai Arūnas Periokas ir Patris Židelevičius jau kurį laiką „įgarsina“ Kauno tarpukario modernizmo architektūrą. Abu jie renka garsus airių menininkės Aideen Barry kartu su „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ kuriamam videomeno projektui apie Kauno tarpukario architektūrą, rašoma „Kaunas 2022“ pranešime žiniasklaidai.

Arūnui patikėta sukurti šio projekto garso takelį, jungiant savo ir kitų autorių įrašytus architektūros garsus. Tuo tarpu Patris kuria „lauko įrašų istorijas“, kuriose „įgarsina“ atskirus Kauno pastatus, garso pagalba archyvuoja jų „pasakojimus“, kurių dalis taip pat nuguls videomeno projekte.

Kaip jiems sekasi? Kokių garsų jie atranda Kauno tarpukario pastatuose ir kaip jų ieško? Apie visa tai su Arūnu ir Patriu susitikome pakalbėti jiems beįrašinėjant garsus. Arūnas trumpam atitrūko nuo įrašinėjimo darbų Kauno filharmonijoje, o Patris – Kauno Žaliakalnio funikulieriuje, prie kurio ir susėdome pokalbiui apie miestą ir jo „muziką“.

Kalbina Justė Litinskaitė.

– Esate muzikos kūrėjai. Kaip susidomėjote Kauno tarpukario modernizmo architektūra? Kaip kiekvienam iš jūsų užgimė mintys tyrinėti ją per muziką?

Arūnas: – Viskas prasidėjo nuo pasiryžimo kurti garso takelį videoprojektui apie Kauno modernizmo architektūrą. Atspirties tašku kūrybiniam procesui tapo garsyno paieškos pasirinktuose statiniuose. Tačiau, taip pat norėjosi susipažinti su tarpukario laikotarpiu, praplečiant tyrinėjimus, besidomint archyvine medžiaga, straipsniais.

Neatsiejamai svarbios čia ir mano architektūros mokslų metu įgytos žinios bei muzikiniai įgūdžiai, glaudus šių disciplinų ryšys mano gyvenime. Be to, man artima ir įprasta, keliaujant lokaliai ar svetur, rinkti savitus, gamtoje ar urbanistikoje skambančius garsus. Mane stebina kaip tarp pavienių, ritmą ar melodiją pulsuojančių, garsų, gali atsirasti jungtys, kaip jie besisluoksniuodami gali skambėti, kaip vienas kūrinys.

Patris: – Mano kelias kiek kitoks. Lauko įrašus esu rinkęs ir anksčiau, naudojęs juos savo kūryboje. Tačiau, tai taip pat niekad nebuvo sistemingas darbas. Karantino metu norėjosi ištrūkti iš namų. Gimė idėja „lauko įrašų istorijoms“. Tai – tarsi platforma, kurią sudaro lauko įrašai – užfiksuoti garsovaizdžiai – ir istorijos, t. y. visa, kas papildo lauko įrašus: struktūra, kūrinio dinamika, lauko įrašų manipuliacijos, melodijos. Tyrimo objektu gali būti bet kas: pastatas, erdvė, vietovė, būsena, emocija. Architektūrą galima fotografuoti, o aš fiksuoju garsą – Kauno modernizmo garsovaizdžius.

– Patri, savo projekte Kauno tarpukario modernizmo architektūrą „įgarsini“ žvelgdamas į ją iš asmeninės prizmės. Į ką architektūroje kreipi dėmesį įrašinėdamas garsus?

Patris: – Dirbu labai empiriškai. Nesu architektas, todėl negalėčiau papasakoti apie statinius, architektūros kanonus. Paprasčiausiai einu į pastatus ir laukiu, ką jie man papasakos apie save, kokių garsų juose rasiu.

– Kokiose pastatuose įrašinėjate garsus? Kaip juos pasirenkate?

Arūnas: – Mane domina tam tikri skambantys interjero ir eksterjero elementai, ritmai, išryškėjančios melodijos, nuo kurių galima atsispirti, kuriant garso takelį filmui. Taip pat man įdomūs patalpų tūriai, jose esančių elementų skambėjimo praplėtimas patalpos reverberacijos pagalba. Patalpas rinkausi, žinodamas jų charakteristikas.

Pavyzdžiui, Kauno vandenų patalpos turi minimalistinį interjerą ir dėl konstrukcijų medžiagiškumo garso sklidimas čia įspūdingas savo trukme ir daugiasluoksniškumu. O Kauno valstybinę filharmoniją pasirinkau, nes man įdomu kaip pastatai sąveikauja su žmonėmis. Filharmonijoje dirba daug muzikantų. Klausau, kaip pastatą „praskambina“ žmonės, kaip erdviuose koridoriuose iš skirtingų patalpų sklindantys pokalbiai ar repetuojančių atlikėjų garsai virsta kakofonija.

Patris: – Vakar, pavyzdžiui, įrašinėjau garsus Palemono keramikoje, nors tarpukarinės modernizmo architektūros ten likę labai nedaug. Ten aptikau autentiškų objektų, iš kurių pavyko išgauti garsų. Taip pat įrašinėjau garsus A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Man jie primena muzikos mokyklos laikus, kai ten vykdavo koncertai. Žinojau, kad ten yra fortepijonas, norėjau jį įrašyti, pabandyti užfiksuoti namų dvasią. Ten šmėžuoja lankytojai, netrūksta pašnekesių ir žingsnių.

Rytoj keliausiu į tarpukario medinuką Žaliakalnyje. Ten gyvena šeima, kuri mane įsileis įrašinėti jų namų buitį ir būtį. O dabar, mums kalbantis, įrašinėju garsus Žaliakalnio funikulieriuje. Jį pasirinkau, žinodamas, kad čia garsuose rasiu ritmiškumo, todėl gims ritmu paremtas kūrinys. Naudodamas kontaktinius mikrofonus įrašinėju mechanizmų, čia veikiančių nuo 1930-ųjų, veiką. Tuo tarpu Kauno centrinio pašto laukiamojoje salėje įrašiau violončelės solo su salės laikrodžio minutine rodykle.

– Arūnai, numatyta, kad projektas susidarys iš kelių skirtingų etapų. Vienas jų – archyvinės medžiagos tyrimas?

Arūnas: – Taip. Domiuosi senaisiais tarpukario archyvais. Vienas jų – lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcija. Garso įrašymo mechanizmai buvo išrasti 19 a. pab. ir jau 1934–1935 m. Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti Kaune nupirko pirmąjį fonografą ir pradėjo rinkti Lietuvos tautosakos kūrinius. Dėka to laikmečio iniciatyvos ir šių dienų skaitmenizacijos, įrašai yra visiems prieinami. Keletą įsimintinesnių fragmentų naudoju kuriant.

– Abu savo projektuose kalbate apie modernistinės architektūros išsaugojimą. Kokias su tuo susijusias problemas įžvelgiate? Ir iš kokios perspektyvos į tai žvelgsite savo projektuose?

Patris: – Aš manau, kad svarbu kalbėti apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą, didinti jos prieinamumą. Projekto pabaigoje visas surinktas garsų paletes iš kiekvieno tarpukario modernizmo architektūros objekto išplatinsiu internete. Taigi, bet kuris garso menininkas galės imti tuos garsus ir, nurodydamas šaltinį, naudoti savo kūryboje. Tokiu būdu architektūra tarsi nebeturės ribų. Gal kažkas Islandijoj parsisiųs Kauno funikulieriaus traškesius ir juos panaudos savo kūryboje. Tuomet funikulierius skambės visai kitam kontekste.

Arūnas: – Aš asmeniškai į Kauno modernizmo architektūrą žvelgiu kaip į įsimintiną miesto raidos etapą urbanistinėje visumoje. Nevertinant ir negalvojant apie ateitį, ne vienas išskirtinių architektūrinių bruožų pastatas prarado savo pirminę išvaizdą. Vis dar, praėjus dešimtmečiams, kyla klausimų dėl kai kurių, dar išlaikiusių autentiškumą, išsaugojimo. Vertinu galimybę prisidėti prie šio video projekto, kuris skatins Kauno modernizmo matomumą Lietuvoje bei pasaulyje.

– Arūnai, tavo garso takelis dienos šviesą išvys kartu su Aideen Berry kuriamu videomeno projektu 2022 m. sausį. O kokią datą reiktų pasižymėti norintiems išgirsti, tai ką sukursi tu, Patri? Kokia forma bus galima tai padaryti?

Patris: – Savo kūrybos albumą su lauko įrašų istorijomis, kuriame kiekvienam mano tyrinėtam pastatui bus skirtas atskiras kūrinys, norėčiau pabaigti lapkritį. Metų pabaigoje turėtų įvykti ir albumo pristatymas. Veikiausiai Kauno menininkų namuose. Tačiau, jau spalio 26 d. Kauno dizaino įvykyje pristatysiu tai, ką lyg šiol įrašiau, papasakosiu apie įrašų procesą ir vietas. Dalis įrašų atsiras ir Aideen Barry kuriamame projekte apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą.

– Arūnai, o ar garso medžiagą, kurią kuri videomeno projektui, bus galima klausyti nepriklausomai nuo jo?

Arūnas: – Be abejo. Jau dabar, perklausant surinktą medžiagą, gimsta garsinės struktūros, atskiri garsai, kuriuos vėliau tikiuosi panaudoti Aideen sukurtose vaizdo scenose. Net jei kai kurios garso takelyje nederės, planuoju jas įtraukti į atskirą garso leidinį.

– Patri, groji violončele, o tu, Arūnai – mušamaisiais. Taip pat kiekvienas kuriate elektroniką, techno, etc. Ar visa tai vienaip ar kitaip nugula ir šiuose jūsų projektuose?

Arūnas: – Savo kūryboje daug dėmesio skiriu melodijų, ritmų žaismo, kaitos paieškoms. Kaip įrankius dažniausiai naudoju sintezatoriais kuriamus garsus. Šiuo atveju egzistuoja konkretus kūrybinis kontekstas – modernizmo architektūra, tad įprastus kūrybos būdus bei garsyną papildys pačiuose statiniuose skambantys akustiniai instrumentai ir garsai, pavyzdžiui, besilankant Filharmonijoje įrašytos vibrofono ar fortepijono melodijos.

Patris: – O aš palikau tai nuspręsti patiems pastatams. Violončelę pasiimu kur bevažiuočiau. Yra vietų, kur ji visai neskamba, ir yra tokių, kuriose ji atsiskleidžia. Pati erdvė, jos akustinės galimybės, arba skatina groti, arba ne. O ar ši kūryba bus kitokia nei prieš tai? Manau, kad bendras braižas išliks. Tik bus kur kas daugiau lauko įrašų. Jie ves ritmus ir melodijas, sluoksnis po sluoksnio formuos kūrinių istoriją. Kai kurie kūriniai bus grynos lauko įrašų istorijos – kelionės tarp skirtingų erdvių ir patirčių.

– Arūnai, kaip sekasi dirbti su Aideen Barry?

Arūnas: – Turėjome progą susitikti, susipažinti, pasidalinti įspūdžiais kur ir kaip dirbame. Kol kas veikiame individualiai, Aideen intensyviai filmuoja, o aš renku garsus įvairiose lokacijose. Taip pat Aideen pasidalino savo vizijomis, fotokoliažais, literatūra, kinematografija galinčia tapti atspirtimi kuriant garsą. Tikrai laukia dar ne vienas susitikimas.

– Kaip manote, kodėl Kauno tarpukario modernizmo garsai galėtų būti įdomūs kiekvienam iš mūsų? Ką norėtumėte, kad žmonės išgirstų jūsų rastuose ir sukomponuotuose garsuose?

Patris: – Naivu tikėtis, kad absoliučiai visiems tai, ką sukursime patiks, ar bus įdomu. Bet norėtųsi, kad žmonės suklustų. Dažnai esame išsiblaškę, kartais sunku įsiklausyti į nedideles aplinkos detales. Galbūt ne visi mūsų surinkti garsai bus lengvai perskaitomi ir suprantami. Tačiau būtų smagu, jei žmonės atrastų negirdėtų, ar pro ausis dažnai praleidžiamų garsų.

Arūnas: – Skaitant knygas vaizduotės pagalba žodžiai transformuojasi į vaizdinius. Muzika ir garsai veikia panašiu principu. Architektūra turi kelias patyrimo plotmes: supančios aplinkos, eksterjero, interjero, jų detalių, ten gyvenusių žmonių kartų gyvenimo istorijų, pačio statinio autoriaus biografijos. Tad vienas iš mano siekių, tuo labiau, kad kiekvienas individualiai interpretuojame garsus per savo patirtis, sukurti garsinį pasakojimą, kuris turėtų svorio, galėtų pasakoti istoriją nepriklausomai nuo vaizdo, tačiau neapkraunant, paliekant vietos klausytojo vaizduotei, galbūt sužadinant smalsumą pasvarstyti, kas vyko tuo laikotarpiu.

– Kokios mintys dar kirba galvose mąstant apie šiuo metu įgyvendinamus projektus?

Arūnas: – Neišvengiamai tenka sutikti statiniuose veikiančius žmonės, išgirsti jų gyvenimo istorijas, kurios suteikia projektui naujų perspektyvų, leidžia pažvelgti į dabartį per praeitį ir atvirkščiai.

Patris: – O mano procesas kiek kitoks, nei Arūno. Būnu vienas. Daugelis mano pasirinktų pastatų jau nebenaudojami. Kurdamas vengiu žmogiškojo ryšio ir koncentruoju dėmesį į aplinką.

Arūnas: – Dar mąstau, kiek truktų perklausyti visus garsus įrašytus Centriniame Kauno pašte...

Patris: – Vakar Palemone įrašiau bent tris valandas įrašų. Jau pačioje kūrybinio proceso pradžioje supratau, kad negalėsiu klausyti visko, ką įrašau. Kartais erdvės turi tiek garsų, kad net nesinori visko maišyti tarpusavy. Tenka atsirinkti...

Arūnas: – Aš taip pat neklausau visko, ką įrašau. Įraše vizualiai matoma garso banga padeda perklausyti išraiškingiausių garsų. Jei matau kokį kalniuką, žinau, kad reikia perklausyti tą įrašo vietą.

Patris: – O dar užpilant druskos ant žaizdos arba gintaro dulkių į šitą dar rusenantį lauželį, tai mes čia dar nepalietėm garso manipuliavimo temos. Jį juk galiausiai lėtinam, garsinam, karpom dažnius. Su garsais galima labai daug dirbti. Viskas gali skambėti kardinaliai kitaip nei lauko įraše.