Kultūra

2020.10.05 22:18

Filmo „Pavyzdingas elgesys“ bendraautoris Nerijus Milerius: tai pasakojimas apie nuteistuosius, kurie nori pasikeisti

Laura Kešytė2020.10.05 22:18

Spalio 7-ąją festivalį „Nepatogus kinas“ atidarys Nerijaus Mileriaus ir šviesaus atminimo Audriaus Mickevičiaus kūrybinės dokumentikos filmas „Pavyzdingas elgesys“. Jo epicentre – du nuteistieji, Lukiškių kalėjime kalintys iki gyvos galvos: Rimas ir Rolandas. Apie filmo kūrybinį procesą ir pavyzdingo elgesio sampratą kalbiname bendrarežisierį, scenarijaus redaktorių, filosofą N. Milerių. 

Dėl pandemijos juostos „Pavyzdingas elgesys“, kurią su partneriais iš Bulgarijos, Slovėnijos ir Italijos prodiusavo Rasa Miškinytė ir „Era Film“, premjera Lietuvoje užtruko gerą pusmetį, taip pat – ir šis interviu. Festivalio „Nepatogus kinas“ atidarymo virtualiame seanse, kuris bus transliuojamas tiesiogiai iš Lukiškių kalėjimo, filmą bus galima žiūrėti nuotoliniu būdu.

– Nerijau, daug metų dėstote Vilniaus universitete, rašote knygas apie kiną ir filosofiją. Kaip manote, filosofija labiau padeda ar trukdo imtis kino praktikos?

– Manau, tai daugiau yra stereotipas. Man teorinės žinios tikrai netrukdė. Kai 2016 metų pabaigoje Audrius mane pakvietė prisidėti prie jo filmo kaip scenarijaus redaktoriui, sutikau dėl dviejų priežasčių. Pirma, iš karto pajutau, kad tai – jo gyvenimo tema, magnum opus.

Antra, tuo metu ir pats rašiau knygą apie prievartą kine. Viename jos skyriuje apie „Prisukamą apelsiną“ (A Clockwork Orange) nemažai kalbu apie kalėjimo sistemą. Man susinėrė šie du dalykai, nors vieno ir neperkėliau į kitą.

Turbūt svarbu paminėti, kad, man prisijungus prie komandos, visi interviu jau buvo nufilmuoti. Ko filmui, man atrodė, trūko, tai vizualinio pasakojimo, jo, netikėtai mirus Audriui, šiek tiek ir pridėjau – apie 20 minučių vaizdinio naratyvo. Galima manyti, jog iš filosofijos atėjęs žmogus turėtų pridėti interviu ir kalbas, tačiau įvyko priešingai.

– Kaip įsivaizdavote, koks žmogus yra kalintis žudikas? Išsilavinęs kaip Hanibalas Lekteris, o gal labiau hičkokiškas psichopatas?

– Iš tiesų, literatūroje, kine dažnai matome stereotipinį nuteistojo iki gyvos galvos įvaizdį: arba patologinio nusikaltėlio, arba to, kuris dėl tam tikrų priežasčių buvo nuteistas neteisingai. Abiem atvejais tai kraštutinė neteisybė – arba aukos, arba kalinčiojo atžvilgiu.

Tie kaliniai, kuriuos filmavome mes, nėra izoliuoti, jie dirbo gamybos skyriuje ir nors negali sakyti, kad yra būtinai jau pasikeitę, bet racionalūs ir norintys pasikeisti. Tiesa, buvo toks nutikimas, kai nauja kalėjimo prižiūrėtoja, kuri dirbo mūsų filmavimo pamainos metu, nenorėjo mūsų vienų paleisti. Ji bandė spėti visur kartu ir, aišku, papuldavo į kadrą. Ji mūsų tiesiai paklausė, kaip mes nebijome būti papjauti. Buvau nustebęs, nes niekada sau tokio klausimo nekėliau.

– Kaip manote, ar yra rizikos, jog sukūrėte kiek geresnį, patrauklesnį nuteistųjų portretą, nei yra iš tiesų?

– Manau, kad ne. Visada turėjau mintyje, kad kuriame filmą apie nuteistuosius iki gyvos galvos, bet tokius, kurie nori pasikeisti. Apie tuos, kurie nenori keistis ar yra nuteisti neteisingai, filme nekalbame. Mūsų filmuoti žmonės savo kaltės neneigia. Su kuo jie, galbūt, nesutiktų, tai su įkalinimo trukme.

Man atrodo, svarbu yra tai, kad jie nori keistis, ir jeigu tai įrodo, yra verti antro šanso – būti išleisti į laisvę. Ne todėl, kad jie ištrina savo nusikaltimą, jį užmiršta, bet todėl, kad jų pavyzdingas elgesys ir geri darbai jį atsveria.

Dabar jau amžiną atilsį filosofas Bernardas Stiegleris interviu sako, kad akcentuoti vien tik kaltę yra visiška neurozė, nuodingas dalykas. Aš sutikčiau su juo, ypač kai ta kaltė yra gerokai mažesnė. Yra gi žmonių, kurie dėl smulkių vagysčių, kai jos susumuojamos, kali neproporcingai daug metų. Galiu įsivaizduoti, jog tuomet susidaro toks ydingas ratas – kuo ilgiau kali, tuo mažiau turi šansų pasikeisti, nes, kaip ir pats B. Stiegleris teigia, kalėjimas gali būti ir nusikaltimo mokykla.

Tačiau tokių radikalių nusikaltimų, kurie užtraukia bausmę iki gyvos galvos, atveju, manau, kad vienintelis būdas pasikeisti – tai priimti savo kaltę, išgyventi ir iš to padaryti išvadas.

– Per tam tikras išgyvenimų stadijas keliauja ne tik žudikas, bet ir auka. Tiesa, žudikas turi viltį išeiti į laisvę, o kas lieka aukai?

– Mano kolega iš Vilniaus universiteto, kriminologas Aleksandras Dobryninas yra pastebėjęs, jog įvairios nevyriausybinės organizacijos daug dėmesio skiria kaliniams, o aukoms – gerokai mažiau. Paradoksalu, bet tokia tendencija yra. Tačiau norėčiau į šį klausimą atsakyti kiek kitaip.

Nemažai savanorių, kurių šeimose yra aukų, teigia, jog vienas iš būdų sumažinti pyktį, kaip tai tiesiogiai filme sako ir pats Audrius, yra ne stigmatizuoti santykį, o atsistoti į kalinių poziciją. Psichoterapijoje toks metodas yra vadinamas konsteliacija, tik čia paprastai perimami šeimos narių ir artimųjų vaidmenys. Gal tai ir makabriškai skambės, bet aukos artimiesiems žudikas tampa tarsi šeimos dalimi. Kitaip tariant, neišsprendęs santykio su žudiku, negalėsi judėti toliau.

Atrodytų, tai labai neteisinga. Artimieji tikrai turi teisę į pyktį, ir, pagal Kübler-Ross struktūrą, kuria remiamės filme, pyktis yra viena iš stadijų. Tačiau jeigu žmogus užstringa pyktyje, savaime suprantama, tai reiškia savidestrukciją. Deja, nužudymo ar prievartos aktas reikalauja radikalių pasikeitimų ir pastangų ir iš aukos artimųjų pusės.

– Kas yra pavyzdingas elgesys? Kiek lygmenų turi ši sąvoka?

– Pavyzdingas elgesys yra paradoksali kategorija. Viena vertus, atrodo, jog kartais dėl pavyzdingo elgesio žmonės gauna neproporcingai mažą bausmę, kaip, tarkime, Audriaus brolio žudikas, nuo to mes ir pradedame istoriją. Vėliau ši sąvoka transformuojasi ir tampa savo priešybe: pavyzdingas elgesys tampa vilties siūlu išeiti į laisvę.

Lygmenų yra daug, bet esminiai veikiausiai yra šie du – teisinis ir moralinis. Kai Audrius pradėjo filmuoti, Lietuva buvo vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje nebuvo įstatymo, suteikiančio galimybę paleisti nuteistuosius iki gyvos galvos. Tačiau nuo to laiko situacija yra gerokai pasikeitusi. Įstatymą priėmė, vienam iš nuteistųjų, Rimui, atšaukė bausmę iki gyvos galvos, iš Lukiškių iškelti visi kaliniai. Neįtikėtinai daug įvykių, kurių nebuvo galima nuspėti 2014 metais, kai Audrius pirmą kartą su kameromis įžengė į kalėjimo teritoriją.

Taip pat yra ir moralinė pusė – kiek pats esi pasikeitęs, o kiek stengiesi atitikti tam tikras teisines normas. Aš galvoju, kad kalėjimo aplinka yra tokia atšiauri, kad tiek metų vargu ar pavyktų apsimetinėti, išlikti dviveidžiu.

– Paraleliniai kalėjime gyvenančių kačių ir šunų siužetai – jūsų idėja? Ir dar, ką siužete simbolizuoja bitės?

– Šunų ir kačių temą padiktavo Audrius. Jis gavo leidimą pastatyti kameras ir per naktį filmuoti sargybinius šunis. Taip atsirado ir kačių tema, ji vėliau natūraliai išsivystė ir man befilmuojant. Kitų kalinių mes negalėjome rodyti, tik tuos, kurių raštiškus leidimus buvome gavę, todėl vienintelė gyvybė kalėjime, kuriai nereikia leidimo, buvo šunys, katės ir balandžiai.

Jei kalbėtume apie bites, kai užsidegė Dievo Motinos katedros stogas, vienintelis, kas išliko, – keli bičių aviliai, stovėję ant jo. Miestuose šiandien yra įprasta laikyti bites, ir Audrius labai norėjo jas įkurti Lukiškėse. Kalėjimo direktorius sutiko, Rimas netgi buvo sukalęs joms skirtą platformą, tačiau galiausiai projektas buvo atšauktas, kadangi nemaža dalis kitų pareigūnų prieštaravo.

Rodos, žmonės nori vieno, o pildosi viskas absoliučiai kitaip. Kalinys Rolandas ir jo žmona Ingrida mėgino susilaukti kūdikio, bet kačiukų susilaukė katė. Kiek Audrius norėjo užbaigti filme linijų, nė viena neužsibaigė. Pati tikrovė sukūrė tokią įvykių seką, kurią sunku būtų išgalvoti net įmantriausiame scenarijuje.