Kultūra

2020.07.07 16:24

Atidaroma Antano Gudaičio paroda: egzistencializmo nuotaikos, plasnojanti siela ir grįžimas į pradžią

LRT.lt2020.07.07 16:24

Tapytojas A. Gudaitis – viena ryškiausių Lietuvos meno asmenybių. Parodoje eksponuojami tapybos darbai ir piešiniai, aprėpiantys paskutinį brandžiosios kūrybos laikotarpį, jame ryškėja egzistencializmo nuotaikos, siekis išsilaisvinti iš regimojo pasaulio ribotumo ir chaotiškos būties beprasmybės, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nuo liepos 11 dienos Baroti galerijoje Klaipėdoje bus eksponuojama A. Gudaičio (1904–1989) paroda „Siela kaip paukštis“.

Dailės istorikė Algė Gudaitytė rašo:

„Tapytojas A. Gudaitis (1904–1989) – viena ryškiausių Lietuvos meno asmenybių, formavusių ir plėtojusių lietuviškosios moderniosios ekspresionistinės ir koloristinės tapybos principus. „Ars“ grupės iniciatorius, stipriu, nepriklausomu charakteriu ir ištverme sugebėjęs išsilaikyti sudėtingiausiomis istorinėmis aplinkybėmis. A. Gudaitis visą gyvenimą aplink save telkė jaunus ir kūrybingus žmones, buvo puikus pedagogas, palikęs ryškų pėdsaką savo mokinių kūryboje, o neretai ir likimuose.

A. Gudaičio palikimas itin įvairus ir spalvingas. Nuolatinis žinių alkis, įgimtas smalsumas, domėjimasis literatūra, muzika, teatru, lietuvių ir pasaulio menininkų kūryba kūrė platų menininko akiratį. Gyvenimo ir kūrybos dinamiškumas ir prieštaravimai atsispindi jo darbų idėjiniame, simboliniame ir tematiniame daugiasluoksniškume, neretai skausmingi išgyvenimai persipina su ironija ar saviironija.

A. Gudaitis nutapė natiurmortų, peizažų, portretų, sukūrė piešinių, plakatų, scenovaizdžių, parengė interjero projektų. Jo paveikslams būdingi sodrių kontrastingų spalvų deriniai, ryškios dažo faktūros, laisvas potėpio judesys, iš liaudies meno atkeliavę motyvai. Svarbiausia – neapibrėžtos minties figūrinės kompozicijos. Vėlesnio laikotarpio kūryboje daug simbolinių, alegorinio turinio paveikslų.

Parodoje eksponuojami tapybos darbai ir piešiniai, aprėpiantys paskutinį brandžiosios kūrybos laikotarpį, Jame ryškėja egzistencializmo nuotaikos, siekis išsilaisvinti iš regimojo pasaulio ribotumo ir chaotiškos būties beprasmybės. Vyrauja paukščio, kaip į nebūtį pamažu keliaujančios sielos, motyvas.

Vaizduojami personažai įgyja autoportreto bruožų. Gilinimąsis į save, savo vidinį pasaulį ir jo virsmus, bėgančio, trumpėjančio laiko apmąstymai grąžina menininką prie pačios pradžios – paveiksluose ryškėja motinos veidas. Darbuose atsiskleidžia ir panteistinė pasaulio samprata, ypatingas A. Gudaičio artumas gamtai. Žmonės ir paukščiai čia – neatsiejami vieno pasaulio, lygiaverčiai vienos būties dalyviai, tarsi esantys tarpinėje būsenoje – tarp esaties ir nesaties.“