Šokėja ir choreografė Erika Vizbaraitė naujausiame darbe – tiriamajame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Apnea“ – tyrė kvėpavimo sulaikymo – apnėjos – fenomeną. Choreografė nagrinėja keturias apnėjos formas: sausumos, vandens, miego ir mirties.
Spektakliui E. Vizbaraitė drauge su šokėjais Sigita Juraškaite, Lina Puodžiukaite, Mykolu Jociu, kompozitoriumi Vladu Dieniniu rengėsi patys išbandydami savo kūnų galimybes, užsiimdami laisvuoju nardymu. O prieš pat paskelbiant karantiną Erika dar spėjo apsilankyti Italijoje ir panerti į giliausią pasaulyje – 40 metrų gylio – baseiną.
„Apnėjos būsena man tarsi meditacija, – sako Erika. – Paaštrėja pojūčiai, sulaikius kvapą, galvoje tampa šviesiau, nors akyse tamsu, protas rimsta, nors deguonies trūksta, o širdis vos plaka.“
Interviu su choreografe Erika Vizbaraite.
– „Apnea“ įvardijate kaip tiriamąjį šiuolaikinio šokio spektaklį, kuris atsirado iš kvėpavimo sulaikymo – apnėjos – tyrimo? Kodėl ir kaip susidomėjote kvėpavimo sulaikymu ir nusprendėte tą patirtį perkelti į kūrybos sritį?
– Viskas prasidėjo daug anksčiau, 2013 m., kai Nacionaliniame operos ir baleto teatre projektui „Kūrybinis impulsas“ sukūriau duetą. Tai buvo šokis dviem šokėjams, kurie judėjo tarytum vandenyje, skaitmeninėmis priemonėmis scenoje buvo sukurtas akvariumas. Vėliau man kilo mintis iš tikrųjų juos įkišti į vandenį, pažiūrėti, kaip veikia kūnas sąveikoje su materija. Reikėjo išlaukti – tinkamo laiko ir žmonių. Pirmiausia viską išbandžiau savo kailiu. Sumaniau sukurti šokio filmą 9 metrų gylio šachtoje Klaipėdoje.
Susiradau instruktorių, laisvojo nardymo trenerį Tadą Jurgaitį, kuris su manimi dirbo, mokė kvėpavimo sulaikymo, kaip prisijaukinti gylį, išmokė tų technikų, kurias reikia naudoti neriant, nes reikėjo kuo ilgiau užlaikyti kvėpavimą, kad filmuojant būtų kuo ilgesni kadrai. Panėrus į tą gylį, vandenyje visiškai nebeliko choreografijos, nes slėgis ir vanduo tapo režisieriumi ir choreografu. Ir viskas pasikeitė, nuo judesio tyrimo viskas perėjo į būsenos tyrimą, kas vyksta su kūnu, sąmone, kokie vyksta pokyčiai. Buvo labai įdomus procesas, po kurio dar toliau norėjosi žengti į apnėjos, kvėpavimo sulaikymo, fenomeno tyrimą. Sulaikius kvėpavimą, man kilo mintis apie kvėpavimą – kaip mes kvėpuojame, kodėl tie užlaikymai vyksta sausumoje, kur pilna deguonies, miegant ir t. t.
– Nėrimo į vandenį patirtį nufilmavote, bet to neužteko, tolesnį tyrimą perkėlėte į sceną?
– Taip, galima sakyti, nekvėpuodama gavau įkvėpimą sukurti spektaklį apie kvėpavimą. Ėmiau galvoti, kaip aš kvėpuoju, tai buvo tyrimas, paremtas pačios „mėsa ir širdimi“. Iškilo tos apnėjos temos: vandens, sausumos, miego ir mirties arba priešgimstamoji apnėja. Aš jas pati įsivardijau, gilinausi, kodėl taip atsitinka. Su vandens apnėja tarsi viskas aišku, ten nėra deguonies. O sausumos? Kodėl nustoji kvėpuoti, kai aplinkui yra oro?
Daugiau gilinausi į psichologines situacijas, kodėl žmogus sulaiko kvėpavimą, kodėl jis minimalus, kodėl žmogus nustoja kvėpuoti lėtai ir giliai? Spektaklyje – mano tikri patyrimai, kaip aš pati susidūriau su apnėja. Svarsčiau, ar tuos potyrius kelti į sceną, bet vėliau viskas susidėliojo taip, kad visas tyrimas-patyrimas iš manęs atėjo ir aš galiu pasidalinti šitomis keliomis istorijomis, kurios man be galo svarbios ir brangios. Netgi jei žiūrovas jų tiesiogiai ir nesupras, savyje atitikmenį apie kvėpavimą, tikiuosi, galės atrasti.
– Sakote, pirmiausia viską patyrėte savo kailiu. Kaip atrodė jūsų tyrimas, medžiagos kaupimas, reikalingas spektakliui sukurti?
– Man ir vienai šokėjai miego klinikoje atliko miego apnėjos tyrimą. Turėjome nakvoti klinikoje, apklijuotos milijonais laidų, ir viskas buvo fiksuojama: nuo deguonies patekimo iki neramių kojų sindromo. Man pačiai nustatė miego apnėją, šito aš net neįsivaizdavau, įtariau, bet nebuvau patyrusi. Ji lengvos formos, bet ją turiu. O mirties ir priešgimstamumo apnėja – daugiau tokia filosofine prasme, nes, kaip žinome, mes prieš gimdami būname vandenyje, tiesiogiai nekvėpuojame. Tas darbas – toks netipinis šokio spektaklis, nes jame daug dokumentikos iš tyrimo. Vėliau ieškojau choreografijos, judesių, kurie atitiktų patyrimus. Labai daug medžiagos gavau iš to tyrimo. Tą naktį aš likau klinikoje visiškai viena, visa spektaklio scena išėjo iš tos nakties klinikoje, daug detalių, daug emocinio patyrimo, kurį galėjau panaudoti.
Kaip ir kasdien eidamas gatve pamatai, kaip kas nors pasikaso veidą, ir galvoji, o koks fainas judesys, reikės panaudoti. Kiti šokėjai patyrė sausumos apnėją, spektaklyje ją daro judėdami, juda nekvėpuodami, tada atsikvėpuoja ir vėl juda nekvėpuodami, jie irgi tą patyrė. Aš pati vandens šiek tiek bijojau, juo labiau – gylio. Ten prasidėjo reikalai su slėgiu, iš pradžių kvėpavimą pavykdavo sulaikyti 30–40 sekundžių, prasidėdavo didelės kontrakcijos ir didelis diskomfortas. Sąmoningai treniruojantis svarbiausia nuraminti sąmonę ir atsipalaiduoti, tai tam tikra meditacija. Dabar vandenyje, statikoje, man pavyksta išbūti 4 minutes 20 sekundžių gana komfortiškoje situacijoje. Judesys išnaudoja deguonį – kuo daugiau judi, tuo trumpiau gali išbūti.
– Spektaklyje „dalyvaujate“ atlikdama kvėpavimo sulaikymus. Kokio pasirengimo reikalauja tokie sulaikymai? Ar žiūrovas gali pasijusti nesaugiai, stebėdamas jus kelias minutes nekvėpuojančią?
– Taip, spektaklyje darau vandens ir sausą statiką, kvėpavimo sulaikymą, tai iš tiesų sunkiau, nes vandenyje pati materija, susiliedama su kūnu, apgaubdama veidą, atpalaiduoja. Nereikia net pastangų, nebegalvoji, kad reikia įkvėpti. Bet aš treniruojuosi, nėra taip, kad darau tai pirmą kartą, nepasiruošusi, kad sukelčiau kokį nors efektą, ne.
Netgi nėra svarbu laiko prasme, kiek išbūnu nekvėpuodama, nes esu ir ilgiau išbuvus nei per spektaklį. Mano tikslas – šitomis priemonėmis perteikti pačią kvėpavimo sulaikymo būseną. Svarbu, kad žinotumėte, kad tai saugu. Aš jaučiuosi saugiai, jaučiuosi pasiruošus, sąmoningai jaučiu, kada iš tos būsenos išeiti.
– O kaip ar kada pajuntate, kad jau gana, juk reikia apskaičiuoti laiką, tas sekundes, kurių prireiks išnerti iš vandens, taigi dar prireiks jėgų?
– Pats kūnas duoda signalą: sulėtėja fiziologiniai procesai, jauti, kaip aiškiai sulėtėja pulsas – nuo normalaus iki visiškai lėto. Tuomet kraujotaka pasiskirsto – iš galūnių suteka į širdį ir smegenis, šiek tiek nutirpsta galūnės. Dar vienas fizinis signalas – diafragmos judesys, ji įsispaudžia lyg sakydama: „įkvėpk“. Bet visa tai galima pailginti, sušvelninti, priimti. Kurį laiką nuo tų signalų dar galima pabūti be kančios. O iškylant svarbiausia – nežiūrėti į viršų, kiek dar ten liko. O tiesiog vienas yris, dar vienas, tiesiog kyli į viršų. Tai reikalauja tam tikro susikaupimo.
Prieš spektaklį aš darau pratimus diafragmai, plaučių tūriui, kad kūnas suprastų, kad duodu signalą, kad tai vyks. Su vandeniu sudėtingiau, nes padarius treniruotę prieš spektaklį, tas refleksas išgaruoja, daugiau psichologinis darbas su savimi: aš rami, aš pasitikiu tiek savim, tiek tuo, kas vyksta, ir jaučiuosi saugi. Vandens apnėja man – fenomenali. Kai pirmą kartą nėriau, nors neatsimenu, bet man atrodė, kad esu vėl mamos įsčiose, tuo metu mes irgi nekvėpavome tiesiogiai.
Plačiau – laidoje:
