Kultūra

2020.05.21 11:28

Rimvydas Petrauskas. Knygos apie istoriją: teismo rūmų gaisras ir automobilių stovėjimo aikštelės karalius

knygų apžvalga
Rimvydas Petrauskas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2020.05.21 11:28

Kai užaugsiu, aš irgi turėsiu biblioteką. Ten bus visokių knygų, visom kalbom“, pasakė sutiktas berniukas nelaimingajam Eliaso Canetti‘o romano „Apakimas“ herojui. Aš irgi visada norėjau turėti daug knygų ir ši jaunystės aistra tebepersekioja mane. VU rektoriaus, istoriko dr. R. Petrausko knygų apžvalga skambėjo rubrikoje „Mano skaitiniai“, LRT KLASIKOS laidoje „Rytoj allegro“.

Atėjęs į svečius nejučia akimis skanuoju knygų nugarėles, knygynai man tarp svarbiausių vietų bet kuriame mieste, o nesugebėjimas atsisveikinti su nežinia kodėl kažkada įsigyta knyga yra kone fizinis trūkumas.


Kaip pasirinkti kelias knygas tarp gausos tų, kurios skaitytos įvairiais gyvenimo metais įsirėžė į atmintį? Gal pradžioje trumpai apie kelis principus, kuriuos turiu, suvokdamas, kad galiu perskaityti tik labai mažą dalį vertingų knygų – paprastai paraleliai skaitau įvairaus žanro (akademines, biografines, klasikinius romanus, detektyvus) knygas, keliomis kalbomis – lietuvių, vokiečių, anglų, rusų, lenkų ir be ypatingos sistemos.

Čia nepasakosiu apie knygas autorių, kuriuos itin mėgstu ir kurių knygų esu perskaitęs daug – Thomo Manno, Marcelio Prousto, Fiodoro Dostojevskio, Günterio Grasso, Witoldo Gombrowicziaus, Umberto Eco, Bernhardo Schlinko, Boriso Akunino, istorikų Johano Huizingos, Marco Blocho, Wernerio Paravicinio ir kitų. Taip pat nekalbėsiu apie dalykines knygas. Pasakosiu apie kelias knygas autorių, kurių skaičiau tik vienintelę, bet Tą knygą.

Eliaso Canetti`o romanas „Blendung“ (vok. „Apakimas“) – nuostabiai parašyta knyga – dialogai, kuriuos tarsi pats girdi, vidiniai monologai, kuriuos kone išgyveni, knygos lentynose, kurias atrodo užuodi, groteskiška istorija apie gyvenimą bibliotekoje, meilę knygoms, bėgimą nuo tikrovės, kur nebėra vietos niekam kitam, apie tikrą apakimą, kuris gresia mums visiems – tik apakimo objektas būna skirtingas. Canettis šią knygą parašė būdamas labai jaunas, kiek daugiau nei dvidešimties. Impulsą knygos istorijai davė stebėtas tragiškas Vienos teismo rūmų gaisras, po kurio akyse liko vaizdas išbėgusio tarnautojo, šaukiančio: „Gražūs aktai! Mano gražūs aktai!“. Iš pirmo žvilgsnio paprasto, net monotoniško veiksmo ir siužeto knyga (iš esmės viskas vyksta viename milžiniška biblioteka paverstame bute), į pabaigą tampa kone nepakeliama, naiviai tikintis, kad dar galima grįžti į normalumą.

Ši neišvengiamai į pražūtį veikėjus vedanti siužetinė linija ir nuotaika primena kitą įspūdingą kone tuo pat metu parašytą romaną, Alfredo Döblino „Berlin Alexanderplatz“ (vok. „Berlynas, Aleksandro aikštė“) – stebėtinos konstrukcijos ir kalbos kūrinį, tik šįkart ne apie mokslininką, o apie didmiesčio marginalą. Romane veikėjai kalba ir mąsto savo dialektais, slengu, individualizuota stilistika, kartais iš vokiečių net pereinant į jai artimą jidiš, taip sukuriant autentišką ir sinchronišką komunikacijos miesto visuomenėje įspūdį.

Giuseppes Thomasi`o di Lampedusos romanas „Il Gattopardo“ (it. „Leopardas“) pasakoja apie Sicilijos kunigaikščių Salinų giminę laikotarpiu, kai senasis aristokratijos pasaulis greitai keitėsi į naują buržuazinę realybę. Nesu skaitęs sėkmingesnio kilmingųjų gyvenimo ir mąstymo atvaizdavimo, kaip ir nesu matęs geresnės romano ekranizacijos, kaip tai praėjus vos keliems metams po knygos pasirodymo padarė Luchino Visconti – kaip ir romano autorius, kilęs iš senos aristokratų giminės.

Viena citata: „Kilmingos giminės reikšmė gludi tradicijoje, tai yra gyvenimo prisiminimuose; o jis paskutinis šioje giminėje turėjo nepaprastų prisiminimų, nepanašių į tuos, kuriuos saugo kitų šeimų tradicija“. Skirtingoms kartoms priklausantys romano veikėjai rezignuotai stebi arba aktyviai bando dalyvauti fone vykstančiuose didžiuosiuose įvykiuose (Garibaldžio žygis, Italijos vienijimas), tačiau tiek vienų, tiek kitų pastangos išsisklaido, o ta praeinančio gyvenimo nuotaika labiausiai atsiskleidžia finalinėje ilgoje „kunigaikščio mirties“ scenoje.

Kūrinys man kiek primena taipogi be reikalo kiek primirštą danų rašytojo Johanneso V. Janseno romaną „Karaliaus pražūtis“, kurio veiksmas rutuliojasi 16 a. pradžioje Kalmaro unijos krizės apimtose Danijoje ir Švedijoje. Tai irgi nėra istorinis romanas, griežta šio žodžio prasme. Bet jo siužetuose įtaigiai aprašomos didingų istorinių projektų ir mažųjų istorijos pakeleivių tikslų žlugimo aplinkybės. Bandymas suprasti darbus, kurie mums „stovi kaip neaiškios gairės kelyje į amžinybę“. Puikiu stiliumi parašyta lemtinguose istorijos įvykiuose dalyvaujančių ir asmeninės laimės bei pripažinimo trokštančių žmonių nesėkmės istorija.

Na ir pabaigai, kaip priklauso, šiek tiek Viduramžių. Žymi anglų detektyvų autorė Josephine Tey kūrinyje „The Daughter of Time“ (angl. „Laiko duktė“) suteikia įstabią pamoką istorikams. Šiuolaikinis detektyvas, veikiantis ir kituose autorės romanuose, Alanas Grantas sulaužyta koja nuobodžiaujantis ligoninėje (savotiškas karantinas!), nejučia įsitraukia į vienos istorijos narpliojimą. Tik skirtingai nuo jam įprastų atvejų, ta istorija įvyko labai seniai, 1483 m. (tik pakeliui paminėsiu – mano mėgstamiausiame Vytauto Didžiojo ir „Viduramžių rudens“ 15 amžiuje) ir ta istorija susijusi su visiems anglams gerai žinoma be pėdsakų dingusių mažamečių „Tauerio princų“ paslaptimi. Istorikai ganėtinai vieningai seka mažiausiai nuo Šekspyro laikų įsitvirtinusia versija, kad princai buvo nužudyti dėdės ir konkurento į Anglijos sostą Ričardo III nurodymu.

Detektyvas Grantas pagal aukščiausius detektyvo žanro ir kritinės istoriografijos reikalavimus įtikinamai parodo, kad „juodoji Ričardo legenda“, neįgalaus karaliaus-monstro įvaizdis buvo po šių įvykių į valdžią atėjusios Tiudorų dinastijos propagandos rezultatas. Autorė parodijuoja žinančių „kaip viskas tikrai buvo“ istorikų mąstymą ir primena, kad „tiesa yra laiko duktė“, prie kurios artėti galime tik šaltinių (ar dokumentų, įkalčių) kritikos ir argumentuotos logikos keliu. Beje, visai neseniai ši istorija gavo netikėtą tęsinį, kuomet Lesterio automobilių stovėjimo aikštelėje buvo rasti palaikai, kuriuos DNR tyrimo dėka pavyko patikimai identifikuoti kaip Ričardo III – taigi nuo šio laiko gavusio dar vieną pravardę – „car park king“. Kadaise oponentų negarbingai pakastas ir apjuodintas karalius itin iškilmingos procesijos metu buvo palaidotas Lesterio katedroje.

Knygos apie gyvenimą ir istoriją, gal visos kiek liūdnai melancholiškos, tačiau tokias skaitydamas patiri, kad „gyvenimas yra gražus“, ar bent tekstai apie jį.

Rimvydo Petrausko knygų apžvalga trečiadienį skambėjo rubrikoje „Mano skaitiniai“, LRT KLASIKOS laidoje „Rytoj allegro“: