Kultūra

2020.04.22 09:00

Donatas Puslys. „Šėtono apžavai“: apie ideologinio mąstymo pavojus ir tvirčiausius paminklus

Donatas Puslys2020.04.22 09:00

Kiekvieno Lietuvos literato sėkmė užsienyje yra ne tik proga pasidžiaugti, tačiau ir galimybė iš naujo aktualizuoti jo kūrybą. Štai žymaus litvakų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Šėtono apžavai“, išversta į anglų kalbą, buvo įtraukta į finalinį trejetuką gauti Europos rekonsktrukcijos ir plėtros banko (ERPB) literatūrinę premiją.

Ši premija yra skiriama į anglų kalbą išverstam kūriniui, kuris originaliai buvo parašytas bet kuria iš 38 valstybių, kuriose veikia ERPB, kalbų. Kad ir kaip bepasisektų 2008 metais Lietuvoje išleistam G. Kanovičiaus kūriniui, tai yra proga jį prakalbinti ir mūsų skaitytojui.

Sodoma ir Gomora Miškiniuose

„Šėtono apžavuose“ per skirtingų veikėjų prizmę yra atskleidžiama Miškinių miestelio gūdžioje Žemaitijoje tragedija Antrojo pasaulinio karo metais. Pasakojama, kaip vieną po kitos totalitarinių sovietų ir nacių režimų okupacijas išgyvenę Miškiniai, kuriuose iki karo sugyveno žydai ir lietuviai, kur prieglobstį pas savo pirmagimio senelį Efraimą rado šėtoniško gundytojo Ezros palikta Danuta-Hadasa, kur apie tolimąją Palestiną svajojo Elišava, kurią visi mylėjo – net vištos, net karvės tvarte, net kiaulės, kur visus gydė Vienoje mokslus baigęs gydytojas Pakelčikas, pramintas daktaru Saldainiuku, kur įvairiausiomis prekėmis iš tolimiausių šalių prekiavo Chackelis Bregmanas, dėl savo noro visiems skleisti tikras ar pramanytas žinias pramintas Žydų naujienomis, galiausiai virto miesteliu be žydų. Pasakojama apie miestelį, kur, Danutos-Hadasos žodžiais, ir toliau galėjai pirkti mėsą iš Fridmano tik jau be Fridmano, miltus – iš Balcerovičiaus, bet be Balcerovičiaus, o žibalą – iš Kavalerčiko, bet be Kavalerčiko. Jų verslai buvo perimti, namai užimti, net istoriją apie juos pasakoti arba, tiksliau tariant, kurpti gviešėsi kiti.

„Visų jų pėdsakai ataušo. Krautuvėlėse viskas liko kaip buvę. Prekystaliai, lentynos, sandėliuikai. Ir prekės savo vietose... Jautienos kumpiai kaip kabojo palubėje ant kablių, taip ir kabo, ir miltai prie durų vėpso tuose pačiuose maišuose, ir žibalas tose pačiose statinėse. Tik nėra senųjų šeimininkų, kurie visada man duodavo skolon, nei jų žmonų, nei vaikų... Ir tarp pirkėjų – nė vieno žydo... Ir kainos kitos“, – bylojo Danuta-Hadasa, kuri prisiglaudusi Miškiniuose kartu su sūnumi Jokūbu prižiūrėjo kapines. Kapines, kurių antkapinius akmenis atėjus naciams niekšai baltais raiščiais nusprendė panaudoti kelių grindimui ar namų mūrijimui. Sodoma ir Gomora, kaip situaciją apibūdino miestelio siuvėjas Gedaljė Bankvečeris, kuriam svetimos buvo visos ideologijos ir kuris pripažino tik vieną valdžią – darbo, leidusią jam kuo geriau atlikti gautus užsakymus minant „Zinger“ siuvamąją, nunešančią jį į tuos laikus, kai jis dar buvo jaunas, o Miškinių nebuvo išdraskiusios okupacijos.

G. Kanovičiaus kūrinį „Miestelio romansas“ kadaise pavadinau giedra meilės giesme buvusiam žydų gyvenimui. „Šėtono apžavus“ veikiau derėtų laikyti rauda, prie kapo giedama malda, skirta skausmui numalšinti, o kartu ir atminčiai saugoti. Žudynės buvo pirmas žingsnis į Miškinius be žydų. Užmarštis yra nusikaltėlių sąjungininkė ir būtent todėl kūrinyje regime, kaip vietiniai nacių kolaborantai skuba nuiminėti senas parduotuvių iškabas, naikinti net kapines – ne tiek dėl statybinių medžiagų, o veikiau todėl, kad viskas būtų užmiršta, kad ant tuščio atminties lapo būtų galima rašyti savo pramanus. Mes jau neprikelsime ne tik Miškinių, tačiau ir kitų duobėse atgulusių Lietuvos žydų, tačiau galime bent atminti tuos, kurie gyveno ir taip neleisti naikintojams triumfuoti. Be to, galime užkirsti kelią bandymams žmones supaprastinti ir pakišti po kolektyviniais stereotipais „visi jie buvo vienodi“. Juk tos kolektyvinės klišės niekur nedingo ir yra adresuojamos įvairiausioms grupėms. Be to, atmintis svarbi ne tik dėl jų, bet ir dėl mūsų pačių, nes, tik perpratę istorijos pamokas, patys galime tikėtis išvengti šėtono apžavų.

Ideologija kaip šėtono apžavai

Tad kas gi yra tie šėtono apžavai, apie kuriuos kalba kūrinio pasakotojas? Šėtono apžavai tai ideologinis mąstymas, nuleidžiamas tikrovei ir neutralizuojantis bet kokį pačios tikrovės poveikį išpažįstamai ideologijai. Jam pasiduoda tiek Stalinu įtikėjęs Aronas, tiek NKVD parsidavę Povilas Gaidys ir Luka Andronovas, tiek su naciais kolaboruojantys Tadas Taraila ar Juozas Tomkus. Jie skiriasi tarpusavyje – Aronas yra fanatikas, tuo tarpu Tomkus vargu ar apskritai tiki tuo, ką išpažįsta, tačiau vis vien lieka įsikibęs ne tikrovės, o ideologijos kaip kiauto, leidžiančio ne tik išgyventi, bet ir prakusti, prasimušti.

Štai nacių okupacijos metais Elena pakrikštyta ir lietuvio ūkininko Česlovo Lomsargio priglausta Elišava svarsto, kodėl Mesiju vis apsimetančiam šėtonui pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti. Ir atsakymą, kuo jis paperka ir pavergia žmogų, ji rado būtent ideologijose, kurios iš žmogaus reikalauja ne aukojimosi, o aukų už tai žadėdamos ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę. Be to, ideologijos, išvadavusios nuo asmeninės atsakomybės, kartu nurodo ir viso blogio kaltininkus. „Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu kieno – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?“ – klausia Elišava.

Totalitarinės ideologijos yra tarsi akiniai, kuriuos užsidėjęs žmogus gali tartis permatąs pasaulį, o iš tikrųjų tik tampa paklusniu, mąstyti ir savarankiškai apsispręsti negebančiu įrankiu. Būtent iš čia kyla visi Tomkaus pasiteisinimai, kad įsakymas yra įsakymas, o jis veikiąs pagal galiojančias normas. Iš čia jo svarstymai ne apie tai, kaip pasielgti būtų teisinga ir moralu, o žvalgymasis į bendrus norint tiesiog ištirpti masėje ir išsisukti teisinantis, kad juk dariau taip, kaip Jurgelis darė.

Skaitydami apie tai, kad J. Tomkus kolaboravo ne tik su naciais, tačiau ir su sovietais, mes, skaitytojai, galime geriau suvokti, kam naudingas yra žydų bolševikų mitas, kuris suteikia galimybę suktis nuo asmeninės atsakomybės viską suverčiant kolektyviniam atpirkimo ožiui. Vieno velnio kolaborantai tampa kito velnio bendrais, o perėjimas vyksta naujam šeimininkui susitepant nekaltųjų krauju.

Kai šiandien girdime kažką klijuojant kolektyvines etiketes, turime suvokti, kad dera dairytis ne į tuos, kuriuos nurodo klijuotojo pirštas, o į jį patį bei jo motyvus. Kolektyvinė atsakomybė yra viena tų vilionių, kuriomis žmogaus sielą gundo šėtono apžavai.

Su Lomsargiu ar Tomkumi?

Labai įdomus kūrinio veikėjas yra Česlovas Lomsargis. Kaip ir Juozas Tomkus, jis džiaugėsi nacių atėjimu: „Dėkoju Tau, Dieve, už šitą naktį, nepanašią į visas tas naktis, kai man teko drebėti ir slėptis, kai iš doro žmogaus galėjo atimti viską, net gyvybę.“ Šiame kontekste suvokiame, kokią purią ir derlingą dirvą nacių atėjimui išdirbo sovietai, persekioję žmones tiek, kad jie vieną velnią ėmė traktuoti kaip mažesnę blogybę. Visa tai dar suprantama, juolab ir Gedaljė Bankvečeris save bei dukrą ramino tuo, kad ne tik nėra nieko blogo padaręs, tačiau ir su vokiečiais penkerius metus Prūsijoje pragyvenęs bei nieko blogo nepatyręs. Naiviai viltis ir apsirikti yra žmogiška, ypatingai tokių žiaurių laikų akivaizdoje. Tačiau naivi viltis skiriasi nuo kolaboravimo kaip diena skiriasi nuo nakties.

Jei Tomkus susiieško ginklo, užsiriša baltą raištį ir pakyla persekioti žydų bei gvieštis jų turto po to dar teisindamasis, girdi, nešaudė, o tik ėjo sargybą suvaręs visus žydus prie duobės, tai Lomsargis kolaborantu netapo, priešingai – priglaudė ne tik žydaitę Elišavą, tačiau ir sužeistą gruziną raudonarmietį. Jis nepasidavė šėtono apžavams į žmones žvelgti tik kaip į statistinius vienetus, kurie priklauso rasei ar klasei. Jis matė žmogų, kurį dera gelbėti nuo persekiojimų, neteisingumo. Jis geriausiai įkūnija klebono ištartus žodžius, kad išgelbėjęs vieną sielą išgelbsti pasaulį, nes kiekvienas žmogus yra nelygstamos vertės.

Jo veiksmuose atsispindi Išėjimo knygos išmintis, išreikšta Dievo žodžiais žydų tautai: „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Nedaryk kitam, ką pats patyrei, nedaugink žemėje neteisybės. Mano patirtas skausmas leidžia man suvokti ir atjausti kito skausmą. Šiame kontekste nebeskirstome kančių į savas ir svetimas, į mūsų Sibirą ir jų Holokaustą, nes visa tai tampa mūsų bendra patirtimi, bendru skausmu, paskatinančiu prisiliesti ir gydyti vienas kito žaizdas. Visa tai atsispindi Lomsargio pasirinkimuose ir yra taip svetima Tomkui bei Tarailai, kurie iš aukų patys tampa budeliais, nors, bent Tomkaus atveju, ir persekiojamais sąžinės priekaištų ir abejonių dėl pasirinkto kelio.

„Mokausi žmogumi būti. Kaip manai, nuo ko visas blogis žemėj? Nuo arklių ir karvių, nuo avių ir sparnuočių? Nuo mūsų, protingų dvikojų padarų“, – teigia Lomsargis žmonai Pranei. Jo etinėse nuostatose atsispindi tai, ką Aušvicą išyvenęs psichologas Viktoras Franklis aprašė žymiojoje savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“. „Žmogui stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę – priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes“, – rašė Franklis. Būtent savo apsisprendimu Lomsargis ir liko šėtono apžavų nesugundytu žmogumi.

Štai burmistras Taraila, kuris taip pat apsisprendžia ir negali teisintis, kad šitaip reikėjo, nes buvo tokie laikai, skelbiasi viską darąs dėl Lietuvos ateities. Girdi, gal net ir vokiečių ateityje neliks ir Lietuva bus laisva. Tačiau ką reiškia Tarailos Lietuva, kurią kurti jis pasišauna liedamas nekaltų Lietuvos piliečių kraują, atverdamas duris visos tautinės bendruomenės, kurios nariai, kaip liudija Gedaljė turimas nepriklausomybės kovų savanorio diplomas, aplaistytas jo krauju, kovojo už Lietuvos laisvę? Jei kas ir kovoja už ateities Lietuvą, tai Lomsargis, kuris išsaugo sąžinę ir dvasios laisvę – svarbiausias sėklas, iš kurių gali išaugti naujas sveikas medis.

Laidotuvėse laidoja ne tik mus

Knygos pabaigoje skaitome apie laidotuvių ceremoniją, kurioje Danuta-Hadasa išsako labai svarbius žodžius: „Laidotuvėse aš visada jaučiuosi blogai. Juk, gerai pamąsčius, laidotuvėse laidoja ne tik mirusįjį, bet mus su tavimi.“ Argi laidodami tą, kurį mylime, nepalaidojame ir dalelės savęs, ar mumyse kažkas nenutrūksta, nesibaigia? Šie žodžiai yra esminiai norint geriau suvokti Holokausto tragediją. Kaip liudija Danuta-Hadasa, tai nėra tik žydų tautos nelaimė, tai yra visų mūsų košmaras, kai iš viso amžius megzto socialinio audinio buvo išplėšta svarbi jo dalis. Jaučiame to pasekmes dar ir šiandien, kai vaikščiodami savo miestų ir miestelių gatvėmis girdime ne tik esančiųjų šalia šurmulį, tačiau ir skaudžią tylą tų, kurie buvo pražudyti. Būtent todėl negaliu tiesiog numoti ranka tardamas, kad yra kaip yra ir turėjo būti, nes puikiai suvokiu, kad galėjo būti kitaip, jei ne šėtono apžavai.

Kai regiu įvairias iniciatyvas Lietuvoje atkurti žydų kapines, prisimenu Danutos-Hadasos žodžius, kad kapinės ją išmokė kelių dalykų – skirstyti žmones ne į žydus ir lietuvius, o į gyvus ir mirusius, ir tai, kad patys ilgaamžiškiausi paminklai būna ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš karto į kartą. G. Kanovičius savo kūriniu jau padirbino nuostabų paminklą ne tik Miškinių žydų bendruomenei, tačiau ir visų Lietuvos žydų atminimui. Dabar šis paminklas mūsų rankose, kad paliestų mūsų sielą ir pažadintų protą, kad būtų mūsų puoselėjamas ir perduodamas ateities kartoms – vardan geresnės ateities.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.