„Čia, Amerikoje, vidurinėse mokyklose, meninių žinių, kad ir pradinių, yra nulis. Visiškas nulis. Tai pastebima, čia gyvenant. Didžioji dalis žmonių to nesupranta. Mano darbas būtų šviesti vaikus apie meną. Dabar yra įdomi tema ir tai, kaip karantino sąlygomis tą padaryti“, – LRT KLASIKAI sako garsiausia Lietuvos baleto šokėja Eglė Špokaitė.
„Scena išlaisvina kaip niekas kitas“, – taip apie savo gyvenimo pasirinkimą – baletą – sako Eglė. Garsi Lietuvos baleto artistė dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), San Diego mieste. Pasak jos, ji dabar išgyvena visai kitą gyvenimo etapą. Scenos nesigaili, bet ją sapnuoja.
Apie scenos meną, prasmės paieškas ir karantiną Teatro dienos proga – su Egle Špokaite.
– Turbūt pokalbio negalime nepradėti nuo nuotaikos, kuria dabar gyvena visas pasaulis. Kaip jūs šį pandemijos šoką kartu su savo artimaisiais išgyvenate?
– Aš prieš kokį mėnesį savo vyrui sakiau ir meldžiausi, kad noriu pabūti namie, kad jau nebegaliu į tą darbą kasdien eiti. Darbas, darbas... Namie bent jau porą dienų! Dabar jau sakau: atsiprašau, nenorėjau, kad visas pasaulis taip sustotų! Jei mane kažkas taip suprato, suprato nelabai teisingai.
Aš taip norėjau pabūti namuose, o dabar... Pirma savaitė dar buvo visai neblogai, šią savaitę dar noriu pabūti namuose, bet jau kitą nebenoriu!
– Ką reiškia būti namuose San Diege šiuo metu?
– Priklauso nuo kiekvieno sąmoningumo. Išeiti iš namų rekomenduojama tik esant tikrai dideliam poreikiui – medicinos ar į parduotuvę. Mane, kaip sąmoningą žmogų truputį gąsdina tai, kad čia yra didelė šalis, tvarkos nėra, žmonių sąmoningumas čia labai įvairus.
Teisybę pasakius, aš dabar kaip ir bevelyčiau būti Lietuvoje, nes šiek tiek labiau pasitikiu ta sistema.
Mes patys prieš porą dienų buvome išvažiavę į dykumą, tačiau vykome su ta mintimi, kad būsime lygiai taip pat izoliavęsi, kaip ir namuose. Tačiau, nepaisant koronaviruso pandemijos, žmonių gatvėse ir parkuose yra daugiau nei įprasta. Paplūdimiai pilnutėliai! Pasirodė straipsniai, ar saugu eiti į pliažą, ar ne. Tačiau situacija yra labai paprasta ir atsakymas juk aiškus: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Konkrečiai čia, San Diege, jei pradėtume stipriau kosėti, pagalbos nebūtų.
– Kaip tai nebūtų?
– Medicinos pagalba kaip ir egzistuoja. Dėl mano vyro gero darbo turime gerą medicinos draudimą. Tačiau, teisybę pasakius, aš dabar kaip ir bevelyčiau būti Lietuvoje, nes šiek tiek labiau pasitikiu ta sveikatos apsaugos sistema. Čia mums pasiūlyta skambinti šeimos gydytojui, kurio telefonas tiesiog neatsako.
– Tačiau balse nerimo nesigirdi. Juokiatės. Gal ta dykuma padėjo? Vis tik, sustojo ir jūsų šokio mokyklos darbas?
– Čia, turbūt, pagrindinis nerimas. Stengiuosi pasitikėti savo sveikata ir iš tikrųjų stengiuosi sveikai gyventi, stiprinti savo imunitetą tam, kad nereikėtų užimti medikų darbo valandos. Jie dabar yra labai užsiėmę ir turi pasirūpinti žmonėmis, kuriems pagalbos iš tiesų daug labiau reikia.
Niekas nežino, kiek visa šita situacija truks ir kas bus ateityje. Manau, kad dauguma smulkių verslų žlugs.
Tai aš suprantu, tačiau ekonominė situacija yra bloga. Svarbu, kada mokykla atsidarys. Jei visa tai koronaviruso pandemija truks ilgai, galbūt man iš viso bus sunku vėl atidaryti mokyklą. Juk čia yra biznis, ekonomika: reikia mokėti už patalpas, sales. Niekas nežino, kiek ši situacija truks ir kas bus ateityje. Manau, kad dauguma smulkių verslų žlugs, gali užsidaryti. Aišku, nereikėtų taip galvoti.
Jei žiūrėčiau globaliau, tai mane neramina ir tai, kad žmonės pradės bijoti, norėti to „social distancing“, o mūsų, menininkų, pagrindinė veikla yra darbas su masėmis, kai žmonės susirenka į teatrą. Neramu, kad žmonės pradės bijoti rinktis į teatrą.
– Lietuvoje taip pat esti panašios nuotaikos. Visame pasaulyje menininkai mąsto, kaip neatitolinti, neįbauginti publikos. Tačiau optimizmo netrūksta. Kiek žinau, jūs internetu transliuojate šokio pamokas, tiesa?
– Taip. Mūsų mokykla užsidarė dar anksčiau, nei kad buvo patariama užsidaryti. Užsidarėme kartu su kitomis mokyklomis. Mes buvome pirmoji baleto mokykla, kuri jau pirmosiomis karantino dienomis pervedėme pamokas į internetą. Kiti tik dabar po truputį pradeda tai daryti.
Jei žiūrėčiau globaliau, tai mane neramina ir tai, kad žmonės pradės bijoti, norėti to „social distancing“, o mūsų, menininkų, pagrindinė veikla yra darbas su masėmis, kai žmonės susirenka į teatrą. Neramu, kad žmonės pradės bijoti rinktis į teatrą.
Stengiamės būti, visų pirma, labai modernūs – technologiškai greitai persiorientuoti – pagal Amerikos standartus. Tačiau, iš kitos pusės, iš pradžių visi susidomi naujovėmis, visiems tos naujovės įdomu ir daugelis sako, kad visiems gerai: pilnas internetas žvaigždžių, kurie save filmuoja, rodo, šokėjai įsijungia, visi šoka, tačiau man yra įdomiau ir svarbiau, kaip mano pagrindiniame darbe pasiekti esmę tomis sudėtingomis sąlygomis.
Mano darbas yra mokinimas šokti. Mokymas, artinimas jauno žmogaus prie meno. Šiomis dienomis aš su Dainiumi, savo vyru, kuris yra labai didelis mano partneris šioje veikloje, pasikalbame, koks tikslas, vardan ko aš tas ilgas valandas dirbu. Vardan tų kelių dešimčių mokinių, kurie mokinasi ir yra laimingi? Turbūt ne. Yra gilesni tikslai. Mano tikslas yra meno švietimas.
Čia, Amerikoje, vidurinėse mokyklose, meninių žinių, kad ir pradinių, yra nulis. Visiškas nulis. Tai pastebima, čia gyvenant. Didžioji dalis žmonių to nesupranta. Mano darbas būtų šviesti vaikus apie meną. Dabar yra įdomi tema ir tai, kaip karantino sąlygomis tą padaryti.
Visas pokalbis su garsiausia Lietuvos baleto šokėja – radijo įraše
Parengė – Vismantas Žuklevičius
