Kultūra

2020.03.29 06:30

Filosofas – apie pasaulį po koronaviruso kataklizmo: valdžios priežiūra tik griežtės

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.03.29 06:30

Nuo koronaviruso slepiamės namų bastionuose. Tačiau filosofo, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docento Nerijaus Mileriaus manymu, pakaktų tik sutrikti „visagaliam“ internetui, kitoms komunikacijoms ir krizės padariniai būtų nenuspėjami. Anot jo, ateityje viešumo zona tik didės, privatumo – trauksis, o valdžios kontrolė taps totaline. Ir nežinia, ar tai mums kels nuostabą.

Ramūs laikotarpiai – išimtis

– Esame globalaus įvykio liudininkai. Juk ištisos kartos, istoriniai tarpsniai nieko panašaus nematė. Galėtume sakyti, kad tikrai gyvename įdomiais laikais, jei ne pavojus, grėsmė gyvybei, dėl to žmonės jaučia nerimą, panikuoja, ieško kaltų. Ir žvelgia į autoritetus. Kaip jūs vertinate dabartinę krizę?

– Gyvenimo tolydumo prielaida labai svarstytinas dalykas. Mes gana dažnai tam tikrą status quo, santykinės gerovės metą mėginame tarsi pratęsti į ateitį. „Užšaldyti“ dabarties akimirką vildamiesi, kad ateityje bus taip pat, kaip užšaldytoje dabartyje. Tačiau užtenka pažvelgti atgal ir pamatysime, kad taip nėra. Tolydaus vystymosi tarpsniai, laikotarpiai be kataklizmų iš tiesų yra palyginti trumpi.

Lūžiniai momentai yra visiškai natūrali istorinio vyksmo dalis, veikiau ramus status quo sudaro tam tikrą išimtį.

Tarkime, Europoje po Sovietų Sąjungos griūties kurį laiką atrodė, kad visos geopolitinės problemos išspręstos, belieka tik kurti gerovę. Išaiškėjo, kad taip nėra. Po Berlyno sienos griūties buvo Rugsėjo 11-oji, invazija į Iraką, Rusija užėmė Krymą, prasidėjo Sirijos karas, emigrantų krizė. Tad lūžiniai momentai yra visiškai natūrali istorinio vyksmo dalis. Veikiau ramus status quo sudaro tam tikrą išimtį.

Apokaliptinio kino scenarijus

– Dirbame nuotoliniu būdu, daug laiko praleidžiame namie, sulėtėjo gyvenimo sparta, renkamės gamtą. Tačiau turime interneto ryšį. Ką tai duos? Kokie po šios krizės galėtų būti žmonijos ateities scenarijai? O gal viskas grįš į senas vėžes?

– Klausimas platus, atkreipsiu dėmesį tik į vieną dalyką, beje, apokaliptiniame kine (nusijuokia) jau seniai išeksploatuotą. Pasaulis nebūtinai griūva įspūdingai ir grėsmingai – jis pakimba ant plauko tada, kai suyra namų zona.

„Likite namuose“ – ši formulė labai dažna ir iš apokaliptinių scenarijų žiūrovams gerai atpažįstama. Taip tarsi duodama suprasti, kad išorė yra pavojinga, tad palikime joje tvarkytis atitinkamoms ekspertinėms tarnyboms – kariuomenei, ugniagesiams, medikams, policijai.

O namai yra lyg ir saugi zona. Tačiau tai tik prielaida. Kas atsitiktų, jei sutriktų interneto ryšys? Visuomenė negalėtų funkcionuoti kaip dabar, joks darbas nuotoliniu būdu nebevyktų. O jei sutriktų vandens, elektros tiekimas? Saugių namų terpės taptų spąstais, mirties zonomis. Be jokio patoso.

Jei sutriktų interneto ryšys, vandens, elektros tiekimas? Saugių namų terpės taptų spąstais, mirties zonomis.

Dabar namai yra „bastionas“, tačiau kol kas dar nepaveiktas karantino kataklizmo. Pasak britų teoretiko Johno Tomlinsono, namų samprata globalizacijos epochoje pakito. Anksčiau juos simbolizavo Hestijos, namų židinio deivės, figūra. Dabar – Hermio, dievų ir žmonių tarpininko. Hermis yra tarsi slenksčio dievas.

Pasak Tomlinsono, dabar mūsų namai sukonstruoti ant savotiško slenksčio, jį sudaro įeinantys ir išeinantys ryšiai. Visų pirma omenyje turimos medijos: seniau radijas, vėliau televizija, o dabar – internetas.

Žmogus pats gali uždaryti ar atverti duris, pasirinkti, kiek dalyvauti pasaulyje ir kiek telktis į savo namus. Tačiau tai įmanoma, jei visos namų sistemos veikia idealiai. Joms sutrikus naujoji namų samprata visiškai subyrėtų.

Dabar kalbame, ar atlaikys pirmose karo linijose atsidūrę medikai, kaip ekspertinė žinojimo sistema. Tačiau egzistuoja daug tokių sistemų, palaikančių mūsų namų zoną. Ji yra savotiška užfrontė, ir jei pradėtų byrėti, kataklizmo mastas būtų gerokai didesnis.

Akivaizdu, kad daliai žmonių net ir karantino sąlygos bus didelis iššūkis.

Aišku, galima sakyti, kad daugybė dalykų persikels į namus, daugiau dirbsime nuotoliniu būdu. Tačiau tik tuo atveju, jei hermiškasis namų konstruktas per šią krizę atlaikys. Turiu omenyje ne tik fizinius, bet ir mentalinius, psichinius kataklizmus. Nes akivaizdu, kad daliai žmonių net ir karantino sąlygos bus didelis iššūkis.

Laimei, interneto ryšys veikia

– Kaip jums pačiam sekasi organizuoti mokymą su savo studentais naujomis aplinkybėmis? Gal nuotolinis darbas po šios krizės taps standartu?

– Mes ir anksčiau buvome skatinami mokyti nuotoliniu būdu. Labiau vertinu ne paskaitinį, o seminarinį režimą, aptarimą, gyvą pokalbį. Antrą karantino savaitę pamažu įsivažiuojame. Ačiū Dievui, kol kas interneto ryšys veikia. Dar neperpildėme jo galimybių.

Po tokio įsikėlimo į internetinę auditoriją aišku viena – nuotolinio mokymo mastai didės. Gali būti, kad paskaitų sąskaita. O seminarinis režimas bus reikalingas dirbant su konkrečiomis profesinėmis grupėmis, specializacijos procesuose.

Stebiu, kaip nuotoliniu būdu mokosi mano dukra. Puikiai matau, kad emocinio bendravimo vaikams labai reikia. Vadinasi, viskas į virtualią erdvę nesusikels, bus tam tikra klasifikacija ir gradacija, kas gali būti išdėstyta nuotoliniu būdu, o kas – ne.

Žmogus prie lango

– Teigiama, esą didelės maro epidemijos lėmė didžiules permainas Europoje, pakeitė galių santykius. O kaip dėl to keitėsi filosofijos raida?

– Kai kuriuos dalykus galima įvardyti nepaisant konkrečių istorinių datų. Štai feisbuke plinta pasidalijimas, esą Williamas Shakespeare`as „Hamletą“ parašė siaučiant marui. Iš vienos pusės, fundamentali grėsmė, o iš kitos – būdas susitelkti ir kurti tokias vertes.

Norėtųsi kalbėti apie dabartį. Garsiausių šiandienos mąstytojų ištarose kartojamas vienas klausimas: koks bus politikos ir ekonomikos santykis? T. y. dabar abi ima veikti visiškai skirtingai.

Mat globaliame pasaulyje ekonomika yra transnacionalinė, o karantino sąlygomis politika yra hipernacionalinio pobūdžio, t. y. kiekvienas mėgina susigrąžinti savo piliečius ir juos apsaugoti. Kaip ta kolizija bus sprendžiama, priklausys nuo karantino masto.

Prancūzų filosofas Michelis Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“ aprašo reglamentą, kaip elgtis per marą. Reglamentas, beje, daug kuo primena dabartį. Visiems buvo liepiama izoliuotis namuose, pareigūnai konkrečią valandą prisiartindavo prie lango, žmogus turėjo jame pasirodyti ir pasakyti visus savo duomenis. Ne tik išorinius, bet ir vidinius: lytį, amžių, sveikatos būklę. Mat maro simptomai iš pradžių yra vidiniai, tarkime, šaltkrėtis, o tik paskiau pasirodo išorėje.

Daugybė klausimų, į kuriuos liberalios visuomenės buvo atsakiusios, neabejotinai bus revizuoti.

M. Foucault veikalas aprašo modernaus individo radimąsi. Jo manymu, izoliacija per marą yra ne kas kita, kaip modernaus vakarietiško individo radimasis arba individualizacija.

Svarstau, kad tokia izoliacija ir individualizacija, jei karantinas užsitęs, gali atverti daugybę temų, pavyzdžiui: kokia priežiūros ir disciplinos funkcija? Koks bus priežiūros ir individo laisvių santykis? Apskritai, kokios individo teisės ir jo santykis su bendruomeniškumu? Matome, kad daugybė klausimų, į kuriuos liberalios visuomenės buvo atsakiusios, neabejotinai bus revizuoti.

Griežtesnės priemonės taps norma

– Išties rašomi scenarijai, esą Didžiojo brolio priežiūra taps totalinė. Valdžia matys ne tik puslapius, kuriuos aplankome internete, bet imsis ir biometrinio monitoringo, stebės mūsų kūno temperatūrą, ligas, emocijas.

– Pandemija kaip duomenų kaupimo forma... Beveik 100 proc. esu tikras, kad ta linkme ir bus einama. Tik klausimas, kokiu mastu. Kataklizmai nuolat paveikdavo žmonių mobilumą, kitus dalykus. Tikėtina, kad netrukus žmogaus tapatybės dalį sudarys ne tik jo pasas, amžiaus ar lyties duomenys, bet ir ligų istorija. Griežtesnės priemonės taps norma.

Tikėtina, kad netrukus žmogaus tapatybės dalį sudarys ne tik jo pasas, amžiaus ar lyties duomenys, bet ir ligų istorija. Griežtesnės priemonės taps norma.

Tai labai svarbu. Zygmuntas Baumanas rašė, kad globalizacijos amžiuje privilegijuoti yra mobilūs individai. Ne tik fiziniu požiūriu, bet ir įsitinklinę, naudojantys didžiausios spartos interneto ryšį. Vis dėlto mobilumo privilegijos gali būti kvestionuojamos, o pats mobilumas – netekti privilegijų statuso. Beje, kraštutinę reakciją jau stebime – keliaujantieji ir grįžtantieji į Lietuvą yra stigmatizuojami, matomi kaip užkrato šaltinis.

– Tad klausimas apie žmonijos ateities scenarijus bent jau valdžios kišimosi atžvilgiu gana niūrus?

– Tai ribų klausimas. Anksčiau žmonės nė neįsivaizdavo, kad ateis laikas, kai visi matys, kur gyvenu ir ką valgau. Ir štai per pastaruosius tris dešimtmečius privatumo ribos išsiplėtė dešimtis kartų. Socialinių tinklų sprogimo epochoje privatumo zona virto viešumo zona.

Vystantis informacinėms technologijoms, sunku tikėtis, kad informacijos kaupimo mechanizmas nebus totalinis.

Galbūt po keliolikos ar dvidešimt metų nebus joks tabu slėpti savo ligos istoriją. Ironizuoju, bet kiekvienoje ironijoje esama tiesos.

Žodžiu, vystantis informacinėms technologijoms, kurios leidžia individualizuoti vartotojus, stebi, ką „laikiname“ internete, sunku tikėtis, kad informacijos kaupimo mechanizmas nebus totalinis.

Kaltųjų paieška neišvengiama

– Paminėjote stigmatizuojamus grįžtančiuosius. Išties vėl iškyla „kito, kitokio“ veiksnys. Dėl koronaviruso pirmiausia kaltinome kinus, paskui – apsileidusią italų valdžią. Kitas etapas – namo grįžtantys lietuviai. O naujausi „kaltininkai“ – karantinuotieji viešbučiuose: neva, reiškia pretenzijas, užuot džiaugęsi, kad jais rūpinasi valdžia.

– Labiausiai žmogų gąsdina nežinoma, neidentifikuojama grėsmės ir kataklizmo priežastis. Jis geriau pasijunta gebėdamas tą priežastį identifikuoti. Pagal Sigmundą Freudą, baimė turi konkretų šaltinį, o siaubas neturi, todėl jis kur kas intensyvesnis ir labiau destruktyvus.

Tad „kaltųjų“ paieškos yra neišvengiamos. Taip buvo ir bus visada. Todėl svarbu, kad „kaltųjų“ stigmatizacija nepridarytų tiek bėdos, jog vėliau bus sunku grįžti į bendrabūvio būseną. Kai statai barjerus tarp „mes“ ir „jie“, po savaitės, mėnesio ar pusmečio psichologines barikadas gali būti labai sunku sugriauti. O jei, tikėkimės, galiausiai jos bus sugriautos ekonominėmis priemonėmis, psichologiniai padariniai gali išlikti ilgą laiką.

Svarbu, kad „kaltųjų“ stigmatizacija nepridarytų tiek bėdos, jog vėliau bus sunku grįžti į bendrabūvio būseną.

Mes linkę apibendrinti, t. y. tipizuoti. Stigmatizuojamas tipas virsta stereotipu. O stereotipai – puikiai žinome – labai nelankstūs ir dažnai grubūs.

Stereotipai yra griaunami. Šiuo atveju „griauti“ – geras žodis, nes savo valia jų negalime pakeisti. Jie suauga su žmogaus mąstymu ir pradeda jo mąstymą determinuoti bei apibrėžinėti. Stereotipizacija, be jokios abejonės, bus vienas negatyvių šio kataklizmo padarinių.

Smūgis mūsų kūrybiškumui

– Sakoma, kultūra nėra pirmos būtinybės dalykas, todėl ir krizės padariniai jai gali būti skaudesni. Apginkite ją visų manančiųjų, kad tai antrarūšė sritis, akivaizdoje. Kuo svarbi kultūra žmogui, visuomenei?

– Pagal, sakykime, 19 amžiaus modelį, žmogus apskritai buvo žmogus vien dėl to, kad turėjo kultūros matmenį. Tačiau profesionalia prasme kultūros konceptas nuėjo į antrą planą, nes jau nebebuvo toks svarbus.

Net jei nemanome, kad kultūra yra žmogiškosios būtybės sinonimas, vis tiek akivaizdu, jog ji yra kūrybiškumo mokykla.

Vis dėlto vienas dalykas yra visiškai akivaizdus: net jei ir nemanome, kad kultūra yra žmogiškumo, žmogiškosios būtybės sinonimas, vis tiek yra aišku ir akivaizdu, jog kultūra yra kūrybiškumo zona, kūrybiškumo mokykla.

Vien duona gyvas nebūsi. Kritikai pasakys, kad ir knygomis, filmais, koncertais, spektakliais gyvas nebūsi. Tačiau istorija rodo, kad ir duonos negana. Jei dabar, per krizę, labai stipriai nukentės kultūros sektorius (tikėtina, kad taip ir atsitiks), deja, tai bus didžiulis smūgis mūsų kūrybiškumui.