Vilniaus meras Valdas Benkunskas siekia, kad priedangos krizinių situacijų atveju būtų atveriamos per kelias minutes, tačiau pabrėžia, jog daugiausia iššūkių kelia daugiabučių rūsiai, sandėliai ir kitos privačios vietos.
Praėjusią savaitę dėl drono pavojaus Vilniaus apskrities gyventojai turėjo eiti į priedangas, tačiau dalis jų šias patalpas rado užrakintas. Centrinės valdžios pareigūnai ragina priedangas laikyti atviras nuolat. Vis tik V. Benkunskas sako, kad tai sukurtų naujų problemų.
„Mano sudaryta saugumo komisija dabar analizuoja ir faktinę situaciją, ir ieško techninių sprendimų, kaip sukurti visą tą grandinę, kuri ne per 12 valandų, kaip dabar valstybinis reglamentas numato, kad priedangos turi būti paruoštos ir aktyvuotos, bet per kelias minutes, matant, kad tas greičio ir laiko grafikas yra daug trumpesnis“, – BNS sakė sostinės vadovas.
Anot jo, apie 70 proc. priedangų Vilniuje yra daugiabučių rūsiai, sandėliai, ir jų prieinamumas visą parą sukurtų naujų problemų.
„Tai yra arba sandėliai, arba rūsiai, kur yra ir turto, ir jie visą laiką negali būti atviri dėl saugumo, dėl vagysčių grėsmės. (...) Tokiu atveju po penkių minučių mes turėsime kitas problemas, susijusias su saugumu, su vandalizmu, su vagystėmis ir čia nėra sprendimas“, – kalbėjo V. Benkunskas.
Kitos svarbios interviu mintys:
* Įtaria, kad per Registrų centro duomenų vagystę nutekėjo visi Vilniaus NT duomenys;
* Mano, kad teisėsauga administracijos direktoriaus Adomo Bužinsko atveju eikvojo resursus ir reikiamus duomenis galėjo gauti be kratų;
* Atmeta kritiką, jog reikalavimas užsieniečiams mokėti lietuviškai yra susijęs su artėjančiais savivaldos rinkimais;
* Nepritaria dalies žydų bendruomenės siūlymui, jog Sporto rūmai turėtų būti griaunami.
– Pradėkime nuo sporto. Sostinės taryba Čempionų lygoje triumfavusiam Vilniaus „Rytui“ skyrė 500 tūkst. eurų, ar nesigailite šios injekcijos po savaitgalio mačo?
– Pergalė niekur nedingo ir istorinis pasiekimas, per 17 metų iškovotas pirmas europinis titulas yra tikrai vertas komandos, kaip organizacijos, paskatinimo, pagerbimo ir, nepaisant tos karčios piliulės vietiniame fronte, manau, kad čia viskas yra teisingai padaryta.
– Gerai, pereikime prie aktualijų. Ar jau tikrinotės informaciją dėl pavogtų Registrų centro duomenų? Ar buvo apie jus informacija tikrinama?
– Taip, vienintelis nekilnojamasis turtas, kurį turiu, tai yra šeimos namas, (informacija apie jį – BNS) yra nusiurbta maždaug vasario viduryje. Tikslios datos nepasižiūrėjau, bet gana seniai.
– Ar jaučiatės saugus?
– Aš nelabai turiu ką slėpti, bet čia daug didesnė problema, matyt, yra, kad asmens duomenys, kurie turėtų būti valstybės sukaupti, saugomi, tampa tokia palaida bala ir bet kas, neaišku, kokiais tikslais, gali jais dabar disponuoti. Turbūt didesnis nerimas yra, kaip apskritai yra duomenys saugomi, jautrūs duomenys privačių asmenų, kurie gal nėra vieši asmenys, ir, kaip suprantu, Vilniaus nekilnojamojo turto duomenys praktiškai yra visi pavogti.
– Ką patartumėte vilniečiams?
– Sunku čia patarti. Čia turbūt turi tarnybos kalbėti, kurios, visų pirma, buvo atsakingos už tai. Mūsų saugumo institucijos turi aiškinti, kas čia vyksta. Tai dabar čia nei pasislėpsi, nei tų duomenų atgausi. Bet tai yra didelis skandalas ir didelė problema su mūsų visu IT sektoriumi, kai kalbame apie valstybės valdomus duomenis.
– Dar viena aktualija. Praėjusią savaitę vilniečiams teko išgyventi savotiškas pratybas ir ieškotis saugios vietos, institucijoms paskelbus oro pavojų. Kaip jūs vertinate Vilniaus reakciją?
– Čia dvejopai turbūt galime vertinti, man atrodo. Pirmiausiai, kas buvo gerai, tai komunikacija ir visas algoritmas, kaip mes informavome gyventojus sekdami kariuomenės naujienas, aktualią informaciją. Mes nedelsdami informavome visus gyventojus per savo turimą programėlę „Kovas“, kuri, man atrodo, pasiteisino ir jos vertė pasimatė ir dabar atsisiuntimų skaičius jau yra perkopęs 80 tūkstančių. Tai yra dvigubai daugiau, negu buvo iki praeitos savaitės įvykių. Ir raginu visus gyventojus turėti šitą aplikaciją savo telefonuose, nes tai yra tikrai greitas būdas gauti aktualią informaciją, ką reikėtų daryti, kaip veikti ir panašiai. Tai komunikacija, sakykime, su visuomene, su tomis pačiomis mūsų įstaigomis buvo tikrai gera.
Kas pasimatė iš tikrųjų, kad visi paruošti ant popieriaus algoritmai kai kuriais atvejais nesuveikia ir pirmiausiai kalba yra apie švietimo įstaigas. Vilniuje turime daug švietimo įstaigų – daugiau nei tris šimtus, kartu su privačiomis skaičiuojant. Tai dabar dar galutiniai duomenys kaip tik yra baigiami suvesti, tai apie 10 proc. įstaigų nevisiškai tinkamai arba netinkamai sureagavo į tą pranešimą. Tai buvo nereikalingos improvizacijos, buvo sumaišyti algoritmai. Tai tos pamokos yra išmoktos ir pirmiausia užtikrinant, kad viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos tiksliai žinotų, ką reikia veikti.
Na, ir aišku, pagrindinė turbūt problema yra su priedangomis, nors mes turime identifikavę daugiau negu du tūkstančius pastatų, kurie tiktų priedangos funkcijai atlikti, bet didžioji dauguma jų yra privatūs namai, daugiabučiai namai ar privatūs komerciniai pastatai ir va čia didysis galvos skausmas, kaip užtikrinti, kad užsidegus tai raudonajai lemputei, raudonajam signalui, jos būtų momentaliai pasiekiamos gyventojams, žinant, kad jos yra privačios, kad daugelis jų atlieka dvejopą funkciją. Tai nėra išreikšta priedanga, bet tai yra arba sandėliai, arba rūsiai, kur yra ir turto, ir jie visą laiką negali būti atviri dėl saugumo, dėl vagysčių grėsmės ir panašiai. Tai čia mano sudaryta dabar saugumo komisija analizuoja ir faktinę situaciją, ir ieško techninių sprendimų, kaip sukurti visą tą grandinę, kuri ne per 12 valandų, kaip dabar valstybinis reglamentas numato, kad priedangos turi būti paruoštos ir aktyvuotos, bet per kelias minutes, matant, kad tas greičio ir laiko grafikas yra daug trumpesnis.
– Tai nekalbame apie tai, kad jos visada turės būti atrakintos, tiesiog algoritmas bus intensyvinamas?
– Na, tai čia turbūt lengviausias ir primityviausias būdas pasakyti, kad dabar mes liepsime visiems priedangas, kurios yra įtrauktos į mūsų sąrašus, kad jos būtų 24 valandas atviros. Nes tokiu atveju po penkių minučių mes turėsime kitas problemas, susijusias su saugumu, su vandalizmu, su vagystėmis ir čia nėra sprendimas.
Mūsų komisija dirba, pasiūlys techninius sprendimus, kaip mes galėtume tą klausimą spręsti. Žinant, kad didžioji dauguma priedangų yra daugiabučių namų rūsiai, tai yra apie 70 proc. Vilniaus priedangų, juos administruoja arba paskirti administratoriai, arba bendrijos, arba kiti paskirti asmenys. Tai čia ta komunikacija, atsakingo žmogaus suradimas, raktų turėjimas ir panašūs dalykai, jau grynai yra vadybiniai, administraciniai klausimai, kuriuos, akivaizdu, reikia spręsti.
– Mere, gegužės pradžioje administracijos direktoriaus Adomo Bužinsko namuose, darbe ir automobilyje buvo atliktos kratos, susijusios su prieš penkerius metus jam pavaduojant administracijos direktorių patvirtintu gatvių standartu. Ar, jūsų žiniomis, krata savivaldybėje buvo būtina ir dėl to teisėta, o gal veikiau perteklinė priemonė?
– Čia svarbu turbūt atskirti du dalykus. Patį tyrimą, dėl kurio turbūt niekas čia negali kažkokių pretenzijų reikšti – teisėsauga dirba savo darbą ir visas aplinkybes nustatys, bet tos procesinės priemonės, kurios buvo pritaikytos, jos kelia klausimų. Aišku, tai yra jau asmens klausimas, paties Bužinsko klausimas, kaip valstybės pareigūno, bet kaip lygiai taip pat kaip privataus asmens, tai aš žinau, kad jis yra apskundęs pritaikytas priemones, yra paprašęs pateikti duomenis, kokiais pagrindais buvo ta krata atlikta. Matyt, reikia sulaukti policijos vidinio tyrimo. Labai laukiu išvadų ir tada bus matyti.
Bet visą laiką norėtųsi valstybėje, kad visos valstybės institucijos veiktų tokiu principu, kad jeigu galima išspręsti klausimą nebiurokratiškai, paprastai ir greitai, tai (būtų daroma – BNS) paimant telefoną, paskambinant ar parašant elektroninį laišką. Ir tas tikslas būtų pasiektas, tai to norėtųsi ir iš teisėsaugos institucijų, žinant, kad policija tikrai deklaruoja, kad jiems trūksta pajėgumų, trūksta darbuotojų, o čia, man atrodo, buvo eikvojami bereikalingi resursai, jeigu buvo tikslas tiesiog gauti duomenis, kurie be kratos galėjo puikiai būti gaunami.
– Ar jums žinoma, kodėl ponas Bužinskas buvo apklaustas būtent kaip specialusis liudytojas?
– Ne, čia yra jau ikiteisminio tyrimo klausimas ir mes tokių duomenų neturime ir, matyt, lauksime iš teisėsaugos informacijos, kai ji jau taps vieša.
– Jūs pats viešoje erdvėje pastaruoju metu esate matomas kaip politikas, kuris gana intensyviai siekia prievolės, jog užsieniečiai mokėtų lietuviškai. Teko matyti ir neigiamų reakcijų, jog tokiu būdu gali būti stigmatizuojami kitataučiai, ir tai sako ne tik patys užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, bet ir lietuviai. Kiek jūsų poziciją keičia tokios reakcijos?
– Niekaip nekeičia, nes man bando įdėti į lūpas žodžius arba teiginius, arba bendrai pasaulėžiūrą, kuriai niekada aš neišsakiau jokios pozicijos ir tai yra netiesa. Tai čia manipuliacijų yra daug. Mano pagrindinė žinutė yra labai paprasta: taip, mums migracija yra reikalinga, pirmiausia, dėl ekonominių priežasčių, ir tikrai nesiūlau, kad čia mes dabar turime užsidaryti sienas ar išvaryti tuos žmones, kurie jau yra atvykę. Mano pozicija ir žinutė yra apie tai, kad, augant migracijos skaičiams, o jie tikrai yra išaugę kartais per paskutinius metus, mes turime peržiūrėti dabartinį reglamentavimą. Ir jeigu norime nesusikurti problemų, kurios yra akivaizdžiai matomos kitose Europos valstybėse, miestuose, sostinėse, tai tam tikrus pakeitimus mes turime padaryti.
Ir mano pagrindinė žinutė, kad tie žmonės, kurie po to pirmo laikotarpio, kalbant apie ekonominius migrantus, nori čia likti ilgesniam laikui, galbūt įsikurti, atsivesti šeimas, tai mes turime pradėti kalbėti apie jų integraciją, o integracija visą laiką prasideda nuo kalbos mokėjimo. Tai čia yra pagrindinė mano užduotis ir tikslas, kad iš tikrųjų suteiktume ir prievolę, ir galimybę žmonėms, kurie turi norą įsikurti Vilniuje ilgesniam laikotarpiui, išmokti lietuvių kalbą. Tai čia yra esmė, tai tokį tikslą aš keliu, o tų manipuliacijų, žinote, yra kaltinimai iš vienos pusės, kad čia yra per minkštos priemonės, kiti, kaip jūs sakote, manipuliuoja, kad čia stigmatizuojami užsieniečiai. Tai mano pasirinkimas yra vidurio kelias, nepaneigiant imigracijos poreikio, kalbėti apie žmonių integraciją, pirmiausia, Vilniuje, bet turbūt ir visoje Lietuvoje tas yra aktualu.
– Bet jūs sostinės meru esate nuo 2023-iųjų metų, kai Vyriausybei vadovavo jūsų paties partija, kodėl tada, kaip Vilniaus vadovas, neprašėte sprendimų dėl užsieniečių?
– Tai tie skaičiai ir išaugo nuo 2022-ųjų metų, pradėjo kilti, kai turėjome ir Baltarusijoje įvykius, ir Ukrainos karą, 2022-aisiais metais prasidėjusį, ir tada natūralu, kad mes turėjome kaip valstybė iš humanitarinės pusės savo sienas atverti. Ir tie skaičiai yra išaugę, bet dabar matome visą statistiką, kad karo pabėgėlių, politinių pabėgėlių yra mažoji dalis, dauguma yra ekonominiai migrantai. Ir buvusi Vyriausybė, beje, išeidama, baigdama savo kadenciją, tam tikrus veiksmus, siekiant reguliuoti imigraciją, jau buvo padariusi. Tai yra ir kvotos atsirado, ir tam tikros valstybės buvo paskelbtos, kad iš ten mes darbo migrantų nenorime įsileisti. Bet dabar stovintis tas toks kelių metų statistikos dėmuo rodo, kad mes iš esmės turime kas dešimtą vilnietį jau nebe Lietuvos pilietį, ne iš Europos Sąjungos, ir dėl to, mano nuomone, dabar yra tinkamas laikas keisti tą įstatymo visą reglamentavimą.
– O tai jūs kaip politikas kada pradėjote matyti tą problemą?
– Mes analizavome gerus metus visą situaciją, žiūrėjome kitų miestų pavyzdžius. Man teko kalbėti ne su vienu miesto vadovu apie problemas. Pirmiausia, miestas, aišku, yra apie tai, kaip vyksta gyvenimas ir kokie socialiniai procesai miestuose keičiasi. Tai aš suprantu, kad daug kas čia manipuliuoja ir aiškina, kad čia kažkokie rinkimai prasidėjo, tai aš dar kartą galiu pakartoti, kad rinkimai gal prasidėjo kažkam, bet aš esu Vilniaus meras ketverių metų ciklui ir kad liko metai iki rinkimų, nereiškia, kad tuos paskutinius metus aš turiu nieko nedirbti ir sėdėti laukdamas kažkokių rinkimų, dėl kurių kandidatavimo aš dar nesu apsisprendęs. Tai atmetu visus kaltinimus. Mano tikslas yra konkretus rezultatas, tai yra įstatymo pataisa ir įtikinti valdančiąją daugumą, Vyriausybę, kad tie pokyčiai yra būtini.
– Bet, nepaisant to, jūs sulaukėte tos kritikos, kad čia gal pasiruošimas rinkimams ir taip toliau. Bet šiuo savo siūlymu susilaukėte ir nemažai kritikos, apie kurią mes čia kalbėjome. Kaip jūs apskritai matote tada savo politinę ateitį?
– Žinote, rinkimai baigiasi, rinkimai prasideda, yra toks toks pasakymas. Ir dar kartą pakartosiu, aš turiu ketverių metų mandatą atlikti konkrečius darbus vilniečiams. Tai, kad liko metai iki rinkimų, nereiškia, kad aš turiu nustoti mieste tvarkyti gatves, nustoti statyti stadioną, nustoti daryti kitus projektus, kurių reikia vilniečiams, taip pat ir dėl migracijos klausimo, nes kažkam atrodo, kad yra rinkimai. Tai taip yra patogu kritikuoti, bet aš turiu konkretų tikslą ir jį ketinu pasiekti, nepaisant visos kritikos.
Man atrodo, kad palaikančių migracijos klausimą, kad tikrai atėjo laikas, yra absoliuti dauguma, tą rodo ir sociologija, kad vilniečiai ir Lietuvos piliečiai mato augančią problemą arba mato grėsmę, kad jeigu nieko nedarysime, tai ta problema gali tikrai tapti aktuali. Ir dėl to mano pasiūlymas yra labai aiškus visoms valdžios institucijoms – kalbėtis, priimti sprendimą, kalbėtis su tuo pačiu verslu, kokio reguliavimo jiems reikia, ir apsibrėžti ilgalaikius procesus migracijoje, nes pati migracijos tema arba padariniai, jie yra labai inertiški. Kai jau pradeda keistis sociologiniai, socialiniai dalykai visuomenėje, tu jų greitai neatsuksi ir nepakeisi, tą rodo va kitų miestų pavyzdžiai. Tai dėl to, kol mes dar neturim problemų, rimtų problemų kasdien savo gatvėse, viešosiose erdvėse ir visuomenėje, tą peržiūrą reikia daryti dabar.
– Patikslinkite dar vieną momentą. Gegužės pradžioje pradėjote rinkti parašus Katedros aikštėje priešais Vidaus reikalų ministeriją savo parengtai peticijai, kuria valdžios institucijas raginote leidimą gyventi šalyje susieti su lietuvių kalbos mokėjimu. Kodėl jūs tai darėte po konservatorių vėliava, nors žiniasklaidai tai buvo pristatyta kaip jūsų, o ne partijos iniciatyva?
– Ne paslaptis, kad aš atstovauju Tėvynės sąjungai, esu jos narys ir tai nėra savivaldybės iniciatyva, tai yra mano iniciatyva. Ir tam nenaudojamas joks savivaldybės resursas, iš esmės.
Tai šiuo atveju, kad būtų išvengta politinių spekuliacijų, kad čia savivaldybė kažką daro būtent naudodamasi viešuoju resursu, aš iniciatyvą registravau savo vardu, parašai yra renkami mano, kaip politiko, jeigu galima atskirti tuos žanrus, ir toks kelias buvo pasirinktas.
– Palieskime ir verslo sritį. Didelės vertės viešojo transporto vežėjo konkursas Vilniuje kol kas yra sustabdytas. Kada numatote, jog jis bus atnaujintas?
– Sunku prognozuoti. Kai teismai užsibaigs, kada jie užsibaigs. Tiesą sakant, nieko nuostabaus čia neįvyko. Buvo didelė prielaida, kadangi didelės vertės pirkimas, jis gali atsidurti teismuose dėl konkurencinių kovų. Tam tikra prasme bus ramiau, kai teismai patikrins visą konkurso eigą ir visus sprendimus, ir kai tik bus galimybė, iškart sutartys bus pasirašytos. Tai mūsų prognozė, kad pats visas projektas, jo startas gali nusikelti nuo šešių iki devynių mėnesių.
– Ar apskritai jūs matote problemą, jog konkurso dalyviai dažnai skundžia rezultatus teismams ir taip visi procesai prailgsta? Gal reikėtų kažkokių įstatymų pakeitimų, jog viešieji pirkimai būtų sklandesni savivaldybėse ir pačios valstybės lygmeniu?
– Visą laiką norisi greitesnės tos biurokratijos, ypač kai kalbame apie viešuosius pirkimus, nes niekas taip nekainuoja kaip laikas. Ir, viena vertus, tu negali paneigti dalyvių teisės tikrintis savo argumentus teisminiu keliu, mes esame teisinė valstybė. Bet tas greitis, kaip vyksta procedūros pačios, kaip teismai priima sprendimus, žinant, kad dar yra ir apeliacinės instancijos, tikrai visą procesą lėtina. Ir to efektyvumo iš to požiūrio tikrai trūksta, bet čia, turbūt, sudėtinga surasti kitą mechanizmą negu turime dabar. O mes turime tam tikrų įžvalgų dėl viešųjų pirkimų, bet čia turbūt jau didesnė, platesnė diskusija reikalinga ir su įstatymų leidėju, kaip apibrėžia visą tą procesą.
– Pastarojo šildymo sezono metu vidutinė šilumos kaina sostinėje siekė 7,44 cento už kilovatvalandę be pridėtinės vertės mokesčio ir buvo neženkliai didesnė nei ankstesnį sezoną, kai siekė 7,26 cento. Ko tikėtis rudenį? Kaip atrodys šildymo kainos artėjantį sezoną?
– Tai absoliuti dauguma šilumos kainos priklauso nuo kuro kainos. Tai yra, už kiek mūsų šilumos gamintojai perka žaliavą šilumai gaminti. Tai sunku dabar turbūt prognozuoti, kas laukia rudenį, nes mes esame priklausomi nuo tarptautinių rinkų, o neramumai, kurie vyksta pasaulyje, karai, Irano situacija, jie gali sąlygoti ir situaciją būtent kuro rinkose.
Tai, kaip tik mes turėjome diskusiją su Vilniaus miesto „Gijų“ valdyba, kad kiek vadybiškai įmanoma padaryti sprendimus, leidžiančius kažkiek rizikas valdyti, amortizuoti galimus pabrangimus, juos reikia daryti dabar, vasarą. Bet iš esmės kalbėti apie tikslias kainas tikrai šiai dienai dar yra anksti. Matyt, vasaros pabaigoje, kokį rugpjūčio mėnesį, mes galėsime jau tiksliau žinoti, kas vyksta, ir tikėtis, kad tie neramumai nurims ir leis stabilizuotis padėčiai rinkose.
– Šiuo metu yra ar neseniai buvo remontuojama nemažai arterinių gatvių, įskaitant Ozo, Kalvarijų gatves. Dėl to mieste formuojasi spūstys ir žmonės iš esmės neturi alternatyvių maršrutų. Suprantu, kad rangovai turi terminus, planuojasi darbus, bet galbūt ir sostinės valdžia čia turėtų galėti pasakyti, kad tam tikri darbai negali vienu metu būti daromi?
– Tai eismo pralaidumas, kai vykdomi kelio darbai, yra tikrai labai stipriai sureikšmintas. Ir visas grafikas, pradedant pavasariu, baigiant vėlyvu rudeniu, yra dėliojamas maždaug į tris ciklus – pavasaris, vasara ir ruduo. Tai taip, yra pasirenkamos trasos, kur didžiausias eismo nepatogumas gali kilti, kad jis būtų daromas tuo laikotarpiu, per žmonių atostogas, kai jau eismo srautas yra mažesnis.
Bet, kita vertus, reikia suprasti, kad kai mes kalbame ypač apie kompleksinius tvarkymus, kai yra keičiami inžineriniai tinklai, yra kasamos ir keičiamos trasos, vamzdynai, jie nenutiks per dieną, per savaitę, tam reikia kantrybės ir žmonių kantrybės, supratimo. Mūsų tikslas iš tikrųjų, kad rangovai dirbtų kaip įmanoma efektyviau, greičiau ir darbus padarytų pagal sutartyje numatytus terminus, o labiausiai prašome, kad pabaigtų ir anksčiau. Tai čia turime bendrą interesą – miestas, kad kuo greičiau darbai būtų padaryti, rangovai, kad darbus pabaigus gautų savo atlygį už tai ir keliautų į kitus objektus.
Tai šiaip čia šiemet sakyčiau, kad nėra jokių naujovių, mes dirbame jau ketvirtą sezoną ir tam tikri algoritmai veikia gana gerai. Tai tiktai, kaip minėjau, yra tam tikros gatvės, ypač senamiestyje, kur yra daugiau iššūkių, kai kalbame apie kasimo darbus dėl archeologijos, kai reikia su archeologais dirbti, kai atkasami istoriniai sluoksniai, tai lėtina procesą, bet iš esmės, na, dabar jau įsibėgėjus darbams, mes kažkokių didesnių priekaištų savo rangovams neturime. Mūsų infrastruktūros grupė nuolat seka statybų aikšteles, žiūri, kaip yra laikomasi grafiko, ir kai tie darbai bus pabaigti, iš esmės pokytis bus akivaizdus.
Tai aš tik galiu pasakyti, kad pradėjęs dirbti radau tikrai daug apleistų gatvių, kurių būklė buvo prasta arba labai prasta. Šią dieną mes turim 93 proc. gatvių, kurios yra geros arba labai geros būklės. Ir einame toliau, žiūrime dabar į naujus projektus, baiginėjame tuos strateginius projektus, kaip Šiaurinė gatvė, kaip Mykolo Lietuvio gatvė, kurie leis spręsti ir kitas eismo pralaidumo problemas.
– Dar šiek tiek apie viešąjį transportą. Pernai pristatėte naują viešojo transporto rūšį, Nerimi pradėjo kursuoti laivai. Nors keleivių srautais nesiskundžiate, bet ar tikrai tai netapo tiesiog pramoga, o ne normalia viešojo transporto dalimi, turint omenyje, kad kelionė, tarkime, nuo Žirmūnų iki Seimo trunka apie 50 minučių, ir net programėlės nesiūlo savo kelionių planuoti laivais? Tai ar nesigailite šio projekto, kai žinome, jog vien laivų įsigijimo ir jų aptarnavimo sutarties vertė siekia 1,85 mln. eurų?
– Tai, man atrodo, skaičiai kalba už save. Šią dieną, startavus gegužės pirmą dieną, mes jau turime beveik 30 tūkstančių atliktų keleivių kelionių, kas yra daugiau negu praėjusių metų...
– Bet ar jie keliauja į darbą?
– Galime lyginti, bet, man atrodo, kai mes lyginame saulę ir bananus vien dėl to, kad jie yra geltonos spalvos, tai yra klaidinga. Tam tikrą funkciją laivai atlieka, ir aš žinau žmonių, kurie tikrai keliauja iš darbo į namus, iš darbo į pramogų vietas. Galite pažiūrėti, kaip atrodo dabar Žirmūnų pliažas, kai yra geras oras, ir daug žmonių atvyksta į Žirmūnų stotelę būtent laivais. Tai tam tikra grupė tikrai naudojasi kaip pėsčiųjų transportu, tam tikra grupė naudojasi kaip pramoga. Ir man atrodo, kad tai yra labai gerai.
Galiausiai, su troleibusais žmonės irgi važiuoja įvairiais tikslais, kartais turistai važiuoja netgi pasižvalgyti, kaip atrodo senamiesčio gatvės. Tai čia nereikėtų priešinti šitų dviejų paskirčių, bet man atrodo, kad atsiradęs dar vienas judėjimo būdas mieste, nelyginant jo greičio, nelyginant ten su automobiliu, su dviračiu ir panašiai, bet jis savo funkciją atlieka, poreikį akivaizdžiai matome. Taip pat ir sąlyginai tai yra nedidelė investicija, ir ta nauda, kuri yra sukurta, yra tikrai pozityvi ir teigiama. Tai čia, manyčiau, tikrai yra prigijęs ir savo vietą atradęs projektas.
– Dar šiek tiek apie Sporto rūmus. Dalis žydų bendruomenės sako, jog pastatas turėtų būti nugriautas. Ką jūs apie tai manote?
– Nesutinku, kad pastatas turėtų būti nugriautas vien dėl to, kad pastatas jau yra saugomas mūsų valstybės, jis yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą. Jis yra istoriškai mums svarbus, ir, man atrodo, diskusijų lygmuo dabar yra labai išplaukęs į skirtingas kryptis. Pradedant, kaip jūs minėjote, mintimis apie pastato visišką nugriovimą, baigiant konceptualiai įveiklinimo idėjomis, kurios, mano požiūriu, yra nepagrįstos ir nevisavertės, kalbant apie konferencijų centro funkcijos įkūrimą.
Kad ir kaip ten būtų, šis objektas yra vis dar valdomas valstybės, tai yra valstybės atsakomybė, valstybės atsakomybė už tai, kad jis – praėjus beveik 20 metų po uždarymo – yra prastėjančios būklės. Ir aš esu pasakęs, kad miestas yra pasirengęs ištiesti pagalbos ranką perimant šitą projektą, jeigu taip galime pasakyti, į savo rankas, jį sutvarkant, jį įveiklinant, bet tam turi būti, pirmiausia, valstybinių institucijų tarpusavio sutarimas.
Kai sakau „valstybinių institucijų“, tai turiu pirmiausia galvoje Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą, kuri irgi rodo dėmesį šiam objektui, ir, aišku, tada savivaldybę, kaip miesto šeimininką, nes objektas stovi Vilniuje. Tai tokio sutarimo aš labai norėčiau, bet matau, kad šiek tiek patys socialdemokratai juda skirtingomis kryptimis. Viena vertus, Vyriausybės vadovė aiškina ir sako, kad funkcija turėtų būti patikrinta per konkursą, įveiklinimo idėjos, o Seime gimsta rezoliucijos, kurios ten kryptį keičia į kitą pusę. Kol ten išsiaiškins turbūt tarpusavyje socialdemokratai, reikia dar palaukti.
– Įstrigę viskas kol kas?
– Įstrigę, ir mūsų pasiūlymas vėlgi buvo labai atviras. Mes norėtume patvirtinti, patikrinti pastato techninę būklę, apie ką mes kalbame, apie kokias investicijas į pastato rekonstrukciją, ir tada susitarti dėl funkcijos, nes valstybė ar savivaldybė investuos daug milijonų į jo sutvarkymą. Labai norisi, kad pastatą sutvarkius viduje veiktų funkcija, kuri ne tik kad save išlaikytų, bet kad būtų traukos centras, traukos taškas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu lygiu, kad nereikalautų kažkokių subsidijų kasmet, kad palaikytų tą gyvybę. Tai čia dar namų darbų tikrai reikia padaryti, bet pirmiausia turi būti politinis sutarimas ir aiškus valios išreiškimas.
– Sausio pradžioje paskelbta, jog Antano Smetonos atminimo įamžinimo konkursą laimėjo skulptoriaus Mindaugo Junčio projektas „Pirmasis Prezidentas“. Kaip juda pats projektas ir kada vilniečiai galės išvysti patį paminklą?
– Juda sklandžiai, sutartis yra pasirašyta, skulptorius dirba savo darbą, lygiagrečiai yra derinami skvero sutvarkymo visi techniniai sprendimai. Tai turbūt tikslesnę datą mes galėsime pasakyti rudenį, kaip seksis skulptoriui, bet turbūt pats darbas bus užbaigtas, skveras sutvarkytas jau kitais metais.
– Teismas yra išnagrinėjęs prašymus pakeisti sprendimą dėl Salomėjos Nėries paminklo Vilniuje nukėlimo ir sprendimą turėtų skelbti dar šią savaitę. Vis tik jis gali būti negalutinis. Ar lauksite absoliučiai visų teisminių procesų pabaigos, ar paminklą planuojate nukelti anksčiau?
– Tai mes lauksime turbūt galutinio teismo sprendimo arba įsiteisėjusio teismo sprendimo. Mes esame trečioji šalis šitoje byloje, kiek žinau, ir mes esame pasakę savo nuomonę, kad nematome poreikio šią skulptūrą perkelti kažkur, išimti iš šios lokacijos, ir dabar tik tiesiog reikia sulaukti teismo sprendimo. Tai koks teismo sprendimas bus, jį teks vykdyti, esame teisinė valstybė, teismų sprendimai yra visiems privalomi. Ir čia, matyt, jau nebedaug laiko liko laukti.
– Ačiū jums už pokalbį.
