Nekentęs vidutinybių, bijojęs skurdo, troškęs pasenti ir amžininkus gluminęs slaptąja duonos draugija. Toks 1942 metais pasirodžiusioje autobiografijoje atsiskleidžia vienas ryškiausių visų laikų menininkų Salvadoras Dali. Ar įmanoma suprasti Dali meną, nesuvokus jo, pašėlusio narcizo, asmenybės? Tikėtis suprasti žymųjį kataloną – per drąsu, tačiau skaitant autobiografiją bus lengviau įsijausti į jo beprotišką pasaulį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knyga „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ atskleidžia aistringo menininko, pasirengusio užkariauti pasaulį, kovojančio prieš tamsuoliškumą, pilkumą ir nihilizmą, didybę. Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis, gyvenimą nuo pat vaikystės ir ypatingą ryšį su gyvenimo meile ir mūza Gala. Knygoje rasite Dali minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Jūsų dėmesiui – keletas knygos ištraukų.
Dali paslaptis
Mano įtakos paslaptis visuomet liko slapta. Galos įtakos paslaptis buvo dvigubai slaptesnė. Aš žinojau paslaptį, kaip neišduoti paslapties. Gala žinojo paslaptį, kaip pasislėpti mano paslaptyje. Kartais atrodydavo, kad atskleista mano paslaptis, bet tai buvo ne mano, o Galos paslaptis! Viena iš mūsų paslapčių – pinigų stygius. Mes beveik niekada neturėjome pinigų, gyvenome nuolat bijodami skurdo. Vis dėlto supratome, kad to neparodyti – mūsų stiprybė. Artimo užuojauta žudo. Galėjome mirti iš bado, ir niekas niekada apie tai nebūtų sužinojęs. Genio y Figura, hasta la sepultura! („Genialumas ir ori laikysena – iki pat mirties!“) – toks buvo mūsų devizas. Mes buvome panašūs į ispaną, neturintį ko valgyti, bet atėjus vidurdieniui einantį namo ir sėdantį prie tuščio – be duonos ir vyno – stalo. Jis laukia, kol visi papietaus. Negailestingos saulės kaitinama aikštė tuščia ir apsnūdusi. Pro langus matyti, kas jau papietavo ir eina per aikštę. Ištaikęs tinkamą minutę, mūsų žmogus atsistoja, ima krapštuką ir išeina į aikštę, lyg niekur nieko rakinėdamas dantis. Vos tik pinigai ima sekti, reikia padidinti arbatpinigius – niekuomet nepasiduoti vidutinybei. Verčiau ką nors prarasti, nei prie to priprasti. Verčiau visai nevalgyti, nei valgyti prastai.
Nuo Malagos laikų aš Galos mokinys – ji atskleidė man malonumo principus. Išmokė mane susivokti tikrovėje. Mokė rengtis, lipti laiptais nepargriuvus kokius trisdešimt šešis kartus, nepamesti pinigų, valgyti taip, kad vištos kaulai neskraidytų į visas puses, atpažinti savo priešus. Ji buvo pusiausvyros, proporcijos, nulėmusios mano klasicizmą, angelas. Nepraradęs savęs, atsikračiau mane tironizavusių manijų. Ėmiau suvokti savo veiksmus. Gala, užuot padariusi mane kietaširdį ir bejausmį – tokiu mane būtų pavertęs gyvenimas, – apgaubė vėžio atsiskyrėlio kiaukutu, tad iš išorės buvau kaip tvirtovė, o viduje ir toliau senėjau minkštas, pernelyg minkštas.
Išglebęs laikas
Tą dieną, kai nusprendžiau nutapyti laikrodžius, pavaizdavau juos minkštus, glebius. Tai atsitiko kartą vakare: buvau pavargęs, kankino migrena – nepaprastai retai mane ištikdavęs negalavimas. Turėjome su draugais eiti į kiną, bet paskutinę akimirką nusprendžiau likti namie. Gala eis su jais, o aš anksčiau atsigulsiu. Pietus baigėme puikiu kamamberu, paskui, likęs vienas, aš dar pasėdėjau pasirėmęs alkūnėmis į stalą, mąstydamas apie problemas, kurias iškėlė šio glebaus sūrio „superminkštumas“. Atsikėliau ir, kaip buvau įpratęs, nuėjau į dirbtuvę paskutinį kartą žvilgtelėti į savo paveikslą. Tapiau paveikslą, vaizduojantį Port Ligato apylinkių peizažą, vaiskaus saulėlydžio nušviestas uolas. Pirmame plane buvau apmetęs nukirsto belapio alyvmedžio eskizą. Šis peizažas turėtų praversti kaip pagrindas drobei su kažkokia idėja, tačiau kokia? Man reikėjo netikėto vaizdo, bet aš jo vis neradau. Norėjau užgesinti šviesą ir išeiti, tik staiga „pamačiau“ sprendimą: du minkšti laikrodžiai, iš kurių vienas gailiai karo nuo alyvmedžio šakos. Nepaisydamas migrenos pasiruošiau paletę ir ėmiausi darbo. Po dviejų valandų, kai Gala grįžo iš kino, paveikslas, vėliau tapęs vienu iš mano garsiausiųjų, buvo baigtas. Pasisodinau ją priešais ir uždengiau akis.
– Viens, du, trys. O dabar gali pažiūrėti...
Stebėjau, kaip ji apžiūrinėja paveikslą ir kaip jos veide atsispindi susižavėjimo kupina nuostaba. Įsitikinau, kad mano paveikslas daro poveikį, nes Gala niekada neklysta.
– Manai, po trejų metų kas nors prisimins šitą paveikslą? – paklausiau.
– Bent kartą pamatęs, niekas negalės jo pamiršti.
Po kelių dienų kažkoks paukštis iš Amerikos nupirko mano minkštus laikrodžius – „Atminties atsparumą“. Paukščio sparnai buvo juodi ir dideli kaip El Greco angelų. Juodų sparnų nesimatė, tačiau nebuvo galima nepastebėti balto drobinio kostiumo ir plačiakraštės panamos. Paukštis – Julienas Levy – su mano menu ketino supažindinti Jungtines Valstijas. Julienas Levy tikino laikąs mano kūrinį išskirtiniu, tačiau elitiniu ir neparduodamu. Jis pasikabinsiąs paveikslą namie savam malonumui. Tokios blogos prognozės nepasiteisino, jis buvo perkamas ir parduodamas, galų gale atsidūrė Šiuolaikinio meno muziejuje, taigi šis paveikslas neabejotinai skirtas plačiajai publikai. Provincijoje esu matęs gausybę jo kopijų, nutapytų dailininkų mėgėjų; jie patys išgalvodavo spalvas. Juo net buvo viliojami pirkėjai į duonos ir baldų krautuves!
Slaptoji duonos draugija
Reikėjo grįžti į Paryžių. Pinigai beveik išsibaigė, reikia prasimanyti skatikų ir kuo skubiau važiuoti į Port Ligatą. Geriausiu atveju tai įvyks po trijų keturių mėnesių. Stengiausi pasisemti kuo daugiau džiaugsmo iš paskutinių dienų, persmelktų svajingo neišvengiamo išvykimo liūdesio. Buvo justi pavasaris, silpnas ir leisgyvis, panašus į netikėtai grįžusį rudenį. Ant figmedžių šakų sušvito žiedai, geltoni tarsi kandeliabrai su velykinėm žvakėm. Ūgtelėjo švelnios pupos. Vieną dieną iš šių daržovių, tokių panašių į apyvarpes, pagaminau patiekalą. Katalonai žino puikų pupų patiekalo – nepaprastai gardaus! – ruošimo būdą: jam pagaminti reikia taukų, labai riebios kraujinės dešros, trupučio šokolado ir kelių laurų lapelių. Suvalgęs pupas, pažvelgiau į duoną: ant stalo gulėjo viena riekė. Nepajėgiau atplėšti nuo jos akių. Paėmiau ją, pabučiavau, pačiulpiau, paskui krimstelėjau dantimis ir atplėšiau gabalą plutos. Dabar kriaukšlė stovėjo stačia. Aš iš naujo atradau Kolumbo kiaušinį – tai buvo Salvadoro Dali duona. Kartu atskleidžiau duonos paslaptį – ji gali stovėti nesuvalgyta! Šį tokį iš esmės naudingą daiktą, maisto ir šventojo kūno simbolį, paversiu nenaudingu estetiniu objektu. Iš duonos kursiu siurrealistinius daiktus. Nejaugi sunku kepale stropiai išgremžti dvi vienodas skyles ir įstatyti į jas rašalines? Kas gali būti labiau žeminančio ir gražaus, nei matyti, kaip duona pamažu aptykšta „Pélican“ rašalu? O ką jau kalbėti apie duoną-rašalinių dėklą! Plutoje išriektas nedidelis stačiakampis – puikiausia plunksninė. O jeigu plunksnas norima valyti visuomet šviežiu minkštimu, tereikia kasryt pakeisti kepalą.
Grįžęs į Paryžių, paleidau naują mįslingą šūkį:
„Duonos, duonos, nieko kito, tik duonos!“
Ne be pašaipos buvo svarstoma, ar tik netapau komunistu. Bet jau suprato, kad Dali duona skirta ne daugiavaikėms šeimoms. Mano duona buvo negailestingai antihumanitarinė. Ji simbolizavo prabangios vaizduotės kerštą praktinio pasaulio utilitarizmui. Ši duona taps aristokratiška, estetiška, paranojiška, sofistiška, jėzuitiška, fenomenali ir paralyžiuojanti. Du mėnesiai darbo, apmąstymų, tyrimų ir užrašų išvykimo išvakarėse baigėsi nušvitimu – padariau galbūt nedidelį atradimą. Duonos kriaukšlė ant stalo apibendrino to mano gyvenimo laikotarpio dvasinę patirtį. Taip reiškėsi mano originalumas.
Vieną dieną aš tariau: „Štai ramentas!“ – ir buvo galima pamanyti, kad tai juokinga užgaida. Po penkerių metų imta suvokti jos prasmę. Dabar aš tariau: „Štai duona!“, ir visi pagavo mintį, nes aš visuomet buvau apdovanotas gebėjimu materialiai įkūnyti sumanymą ir net suteikti savo daiktams magijos, todėl, gerokai apmąstęs, ištyrinėjęs ir pasisėmęs įkvėpimo, nusprendžiau pamoti pirštu.
Paryžiuje vis dažniau lankiausi aukštuomenės vakarienėse, kur mane, lydimą Galos, sutikdavo su tam tikra susižavėjimu atmiešta baime. Naudodamasis proga pristačiau savo duoną. Kartą vakare po koncerto pas grafienę de Polignac mane apspito nepaprastai elegantiškos moterys, ypač jautrios tokiems mano postringavimams. Apsėstas duonos idėjos svajojau įkurti Slaptąją duonos draugiją, kurios tikslas – sisteminė minios kretinizacija. Tą vakarą po kiekvieno butelio šampano brėžiau svarbiausias linijas. Oras sode buvo tobulas. Danguje vis švystelėdavo krintančių žvaigždžių dryžiai. Man rodėsi, kad žėrinčiuose papuošaluose regiu atsispindint mano nuostabiųjų draugių sielas, kai jos juokdavosi. Kai kurie mano pokštai priversdavo nusišypsoti aikštingas ir be galo dailias lūpas, kurios nesijuokė bent trejetą metų. Kitos tvardėsi, nes joms atrodžiau grėsmingas, arba tik skeptiškai šyptelėdavo, žinoma, kiek pamąsčiusios, kad neapsiriktų. Šypsenos, besiskleidžiančios perlamutro vėduoklėmis ir perlais, atpūtė stiprų, geidulingą jūros vėją, o aš jo stumiamas toliau gludinau savo lengvabūdiškumą bei ironiją.
Įsitikinęs, kad užvaldžiau jų dėmesį, prabilau apie „slaptąją draugiją“. Mano projektas buvo naivus, aš tai žinojau. Bet negalėjau apie jį negalvoti. Manęs maldavo, kad tęsčiau: kas per istorija su duona? Ką jūs išradote? Ir juokėsi su liguistu entuziazmu. Aš atlyžau...
– Pirmiausia reikia iškepti penkiolikos metrų duonos kepalą. Nieko nėra lengviau, tereikia atitinkamo dydžio krosnies. Nors didelė, tai įprasta prancūziška duona. Antra, reikia rasti tuščią vietą jai padėti. Manyčiau, tiktų žmonių nelankoma vieta, kad duonos atsiradimo nebūtų įmanoma paaiškinti, nes vienintelis šio sumanymo tikslas – kretinizacija. Siūlyčiau Karališkųjų rūmų sodą. Naktį duoną ten atgabens dvi grupės tariamų darbininkų, slaptosios draugijos narių; jie apsimes kloją kanalizacijos vamzdžius. Duona bus susukta į laikraščius ir perrišta virvute. Slaptosios draugijos nariai išsinuomos butą su vaizdu į Karališkųjų rūmų sodą. Jų darbas – stebėti publiką ir parašyti pirmą išsamią ataskaitą apie tai, kaip ji reaguoja į atsiradusią duoną. Normalu iš anksto numatyti, kad tokiame mieste kaip Paryžius šis aktas turės pasekmių. Ateis metas ir kam nors toptelės, kad į laikraščius suvyniota duona. Kepalas toks didžiulis, kad jį atsargiai nuneš į prefektūros laboratoriją ir kruopščiai ištirs. Gal tai sprogmuo? Ne. Gal jis užnuodytas? Ne. Gal tai kepėjo reklama? Tačiau kurio? Ne, tai anaiptol ne reklama.
Laikraščiai, godūs neatskleistų paslapčių, imsis šio reikalo, o garsiausi žurnalistai leisis į absurdišką ir tuščią polemiką. Bus pripaistyta pačių beprotiškiausių prielaidų. Susidurs daugybė teiginių. Tiesą pasakius, vienišas maniakas vargu ar pajėgtų iškepti duoną ir vienas pervežti ją į Karališkuosius rūmus. Jeigu tai padarė beprotis, jis, ko gero, sumanus, nes pasitelkė slaptų bendrininkų. Vadinasi, prielaida dėl vieno ar grupelės bepročių neturi rimto pagrindo. Akivaizdu, kad tai slaptas socialinis protestas. Tačiau kam ta simbolinė duona, jeigu niekas nesuvokia jos prasmės? Tai negali būti komunistų partijos akcija. Ką tuo norima pasakyti? Ne, tai tiesiog kvailystė! Nieko neįtikins ir prielaida, kad tai studentų pokštas. Net grupė pakrikusių ir faktiškai neįgalių siurrealistų nepastatytų krosnies, galinčios iškepti penkiolikos metrų duonos kepalą. Juolab to negalėtų padaryti studentai.
Galimas daiktas, pagalvos apie Dali ir slaptą jo organizaciją, bet ir ši tikimybė – viena iš milijono. Ginčams dar neatslūgus, atskries nauja žinia: Versalio rūmų kieme atsirado penkiolikos metrų kepalas. Antro kepalo atsiradimui paaiškinti laikraštininkai tuoj pat prasimanys kokią nors slaptą draugiją. Fotografai ims tykoti trečio duonos pasirodymo. Nieko nelaukus reikia pakišti jiems tą duonos kepalą, tik dar ilgesnį, kad aktualija maitintų pati save ir rytų vis ilgesnius duonos kepalus. Daugelyje Europos miestų tą pačią dieną ir valandą atsiras trisdešimties metrų kepalai. Kitą dieną Jungtinės Valstijos kablograma praneš apie dar vieną radinį: nežinomi asmenys padėjo keturiasdešimties metrų prancūziškos duonos kepalą ant šaligatvio tarp viešbučių „Savoy Plaza“ ir „Saint Moritz“... Aišku, tokie okultiniai atsiradimai gali tolokai nuvesti, jų poetinis poveikis būtų milžiniškas ir, be jokios abejonės, galėtų sukelti sąmyšį ir sukurti dar neregėtos kolektyvinės isterijos atmosferą, sistemiškai griaunančią racionalaus pasaulio logiką hierarchinės monarchijos naudai...
<...> Dabar prisipažįstu, kad anuomet ir aš pats nelabai supratau, ką reiškia šis mano išradimas. Jis mane pranoko, kaip ir daugelis mano išradimų, kurių prasmę pats suvokiau gerokai vėliau.
