Pirmadienį Vyriausybės rūmuose, Baltojoje salėje, pagerbti Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatai. Atsižvelgus į Lietuvoje paskelbtą ekstremalią padėtį dėl koronaviruso, šiemet pakeistas šio renginio pobūdis – į pagerbimo ceremoniją kviesti tik premijų laureatai be lydinčiųjų asmenų.
Tokiu būdu siekta kuo labiau sumažinti užsikrėtimo koronavirusu riziką. Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatus sveikino ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, sakydamas: „Geriausi atradimai, pasiekimai atsiranda, kai turime didžiulį iššūkį.“
„Galime paaimanuoti, kad nesame ten, kur įsivaizdavome save, bet ėjome didžiuliais žingsniais. Kultūros, meno žmonės – reikšminga mūsų visuomenės dalis, nes tai yra kritinio mąstymo žmonės, o tokių trūksta – juk lengva pasiduoti bandos jausmui. Didžiuokimės, kad turime laisvą šalį ir beveik laisvą visuomenę“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigė: „Pasitikdami valstybės trisdešimtmetį, pasidžiaukime, kad savo tikrovę galime kurti patys – niekas nenurodinėja, ką ir kaip daryti. Lietuvos menininkai šiame procese labai svarbūs.“ M. Kvietkauskas pastebėjo augančią valstybės paramą kultūrai: „Auga kultūros darbuotojų atlyginimai, mūsų kultūros centrai, teatrai, muziejai atsinaujina.“
Ceremonija pradėta smuikininkės Rusnės Mataitytės muzikiniu pasveikinimu.
Beveik 13 tūkst. eurų premijos skirtos meno istorikei, parodų kuratorei Rasai Antanavičiūtei, grafikui, kaligrafui Albertui Gurskui, dailininkei Severijai Inčirauskaitei-Kriaunevičienei, baleto artistui Vytautui Kudžmai, aktorei, režisierei Birutei Marcinkevičiūtei (Mar).
Premijos taip pat skitos rašytojui Jaroslavui Melnikui, kino operatoriui Algimantui Mikutėnui, choreografei, šiuolaikinio šokio atlikėjai Airai Naginevičiūtei-Adomaitienei, tapytojai Audronei Petrašiūnaitei, altininkui Petrui Radzevičiui, kompozitorei Žibuoklei Rosaschi (Martinaitytei) ir menininkei Laisvydei Šalčiūtei.
R. Antanavičiūtė kalbėjo: „Esu laiminga, kad gimiau mažoje šalyje, nes kelias iki tokio prizo čia trumpesnis. Jei rimčiau, esame tiesiog arčiau sprendimus priimančių. Mūsų tiek mažai, kad kiekvienas esame svarbus. Jei visi darysime tai, kuo labiausiai tikime, Vyriausybei gali pritrūkti prizų.“
„Šimtas metų nuo tada, kai Vilniuje pradėta dėstyti kaligrafija. Lietuva, turėdama tokią trumpą kaligrafijos įvaldymo istoriją, spėjo pasivyti kitas šalis“, – džiaugėsi grafikas A. Gurskas.
S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė LRT.lt tvirtino, kad šią premiją gavo ne tik už savo kūrybinę, bet ir pedagoginę veiklą bei kuratorinę veiklą.
J. Melnikas kalbėjo: „Esu rašytojas fantastas, siurrealistas, šitas ligos grėsmės laikotarpis man tinka. Iš filosofiškos pusės, mes susimąstėme, kokiame pasaulyje mes gyvename. Įsivaizduokite nekultūringą Lietuvą, kam reikalinga tokia šalis? Žmogų sukuria kultūra. Nepriklausomybę turime todėl, kad lietuviai buvo dvasingi ir kultūringi žmonės.“
B. Marcinkevičiūtė pasakojo: „Mano tėvai – Laptevų jūros tremtiniai. Mano seneliai taip pat buvo tremtyje. Mes tokie laimingi, kad galime būti savimi.“ B. Marcinkevičiūtė perskaitė garsios aktorės Unės Babickaitės dienoraščio ištrauką: „Menas amžinas, o gyvenimas trumpas“. Ji palinkėjo Vyriausybei nepamiršti prioriteto kultūrai. LRT.lt aktorė komentavo, kad, kurdama istorinės asmenybės vaidmenį, daug gauna pati ir leidžia žiūrovui pažinti istorines asmenybes, net ir tokias kontraversiškas, kaip Salomėja Neris.
„Labai gaila, kad negaliu pasakyti, kad priimu apdovanojimą kaip avansą ateities darbams, bet šiandien mano sieloje šventė. Darbo metai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Dabar puiki proga iš viršaus pamatyti savo pasiekimus ir nuspręsti, kas tai buvo: profesionalumas ir principingumas, ar tik populiarumas. Man visuomet svarbesni buvo du pirmieji“, – sakė V. Kudžma.
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė kalbėjo: „Kad menas neliktų konceptualiame lygmenyje, reikia visuomenės ir valstybės palaikymo. Gyvenu Niujorke ir valstybės palaikymas labai svarbu. Mums, kūrėjams, svarbu išgirsti, kad esame vertinami už tai, kokie esame. Meno tikslas komunikuoti su žiūrovu, kitaip jis neįvyksta.“
A. Petrašiūnaitė prisiminė: „Patologiškai norėjau mokytis tapybos. Kai pradėjau savo kūrybinį kelią, niekas manęs labai nepalaikė ir sakė, kad tapytojos kelias niekur neveda. Lietuva tapo nepriklausoma, viskas pradėjo keistis, pradėjo keistis ir mano tapyba. O grafika man atidarė laisvės kelią.“
„Kultūra praturtina kiekvieną žmogų ir gyvenime, ir darbe. Negaliu kultūros renginiuose atsidžiaugti lankytojų gausa. Jei kultūrai skiriamas dėmesys, mažiau blogio lieka valstybėje. Kultūra ir virusą įveiks“, – teigė P. Radzevičius.
A. Naginevičiūtė-Adomaitienė tvirtino: „Kūryba – tikroji laisvės forma. Ši premija – įvertinimas visų menininkų, kurie pasirinko būti nekompromisiškais.“ Kalbą ji užbaigė Hermanno Hesses mintimi, linkinčia nepasiduoti provokacijai ir nebūti drungnai patogiais.
A. Mikutėnas sakė: „Mažiau liaupsinimų, daugiau darbų. Garbė Tėvynei.“
L.Šalčiūtė ceremonijoje dalyvauti negalėjo.
Pretendentus iš 40 pateiktų pasiūlytų menininkų komisija atrinko dar gruodį.
Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 metų.
