Kultūra

2020.02.25 21:55

Pokalbis su Jonu Jurciku. Sovietmetis Marse, arba Amerikietiškasis popmenas

Neringa Mikol, „Šiaurietiški atsivėrimai“2020.02.25 21:55

Jeigu kas nors iš meno mylėtojų bent kartą yra pagalvojęs, kas būtų, jeigu JAV menininko Jeffo Koono poliruoto veidrodinio nerūdijančio plieno spalvotos skulptūros, kurios primena iš balionų sulankstytus šuniukus, kiškiukus ir kitus mielus padarėlius, iš trimačių kūrinių persikeltų ant drobės, ar šiems meno mylėtojams prieš akis neiškilo Jono Jurciko kūriniai? Šio teksto autorei tokia asociacija neišdyla iš galvos.

Interviu publikuotas Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2017 m. Nr. 2).

Menininkas J. Jurcikas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, geriausiai žinomas dėl didelio mastelio drobių, kuriuose vaizduoja utopinę sovietinę ideologiją. Ją Jonas kiek pašiepia, tačiau subtiliai ir net, galima sakyti, su aristokratišku šaltumu. Iš Saločių (Pasvalio r.) kilęs J. Jurcikas 2011 m. Jaunojo tapytojo prizo konkurse nominuotas geriausiu jaunuoju tapytoju. Šią nominaciją ir šalies meno kritikų bei galerijų pripažinimą kraštietis pelnė kūriniu „Susitikimo pradžia“. Be šios nominacijos, autoriui taip pat atiteko publikos prizas. Tokius įvertinimus tapytojas vadina paskata kurti toliau.

– Užaugai mažame miestelyje Pasvalio rajone. Kaip manai, ar vaikystės aplinka padarė didelę įtaką menininko kelio pasirinkimui?

– Sunku pasakyti, kokią įtaką galėjo turėti tuometė aplinka. Atvirai pasakius, kol kas labai nesigilinau į šį klausimą. Bet kokiu atveju manau, kad visiems aplinka turi įtakos.

– Kada prasidėjo pirmieji tapybos bandymai? Ir kaip supratai, kad tapyba skirta Tau?

– Tapybos pradėjau mokytis Pasvalio dailės mokykloje. Joje ir prasidėjo pirmieji tapybos bandymai. Tada dar nesupratau, kad tapyba man skirta. Šis supratimas neatsirado per dieną. Jis atėjo daug vėliau, susipažinus su visa tapybos našta ir visais įsipareigojimais tapybai / kūrybai / menui / kultūrai. Kad tai suprasčiau, turėjau permąstyti daug dalykų.

– 2011 metais Jaunojo tapytojo konkurse buvai nominuotas geriausiu jaunuoju tapytoju. Kaip šis savotiškas verdiktas prisidėjo prie tolesnės kūrybos?

– Tarptautinė komisija mane išrinko geriausiu Baltijos šalių tapytoju. Publikos nuomonė sutapo su komisijos, tad, sakyčiau, kad tai veikiau buvo ne verdiktas, o didelė paskata nesustoti ir tęsti darbus. Tą ir stengiuosi daryti. Manau, tokių renginių, skirtų ne tik tapybai, Lietuvoje reikia daugiau. Tai ne tik suteikia pagrindą, skatina ar įkvepia jaunuosius kūrėjus, bet ir pagyvina kultūrinį gyvenimą.

– Modernaus meno centras turi įsigijęs keletą Tavo kūrinių, Tavo vardas jau įrašytas į Lietuvos meno istorijos knygą. Kokie pasiekimai svarbiausi pačiam?

– Pačiu svarbiausiu pasiekimu vadinu pažiūrėti kūrinių gausiai susirenkančius neabejingus žiūrovus. Juk be jų paveikslas pats savaime būtų tik eilinis daiktas.

– Tavo kūriniuose gausu sovietinės simbolikos. Tačiau mėgsti ją pašiepti, pažvelgti pro ironijos prizmę. Kodėl ši tema Tau svarbi? Kada ji atsirado Tavo kūryboje?

– Šiuolaikinio menininko tikslas yra sukurti ne tik vizualų kūrinį, bet ir jo filosofinį pagrindimą. Tai šiuolaikiniame mene – neatsiejami dalykai. Tam, kad vienas ar kitas klausimas būtų geriau perteiktas, reikėjo ir tam tikrų simbolių, kuriuos panaudojau. Galėčiau teigti, kad sovietmetis kaip tema buvo aktualus ankstesniuose kūriniuose „Marso užkariavimas“ ir „Marso užkariavimas II“.

– Viename interviu esi pasakęs: „Žmonės labai protingi. Viską jie žino.“ Ką žinai ir ko ne apie savo kūrybą? Ar savo darbais nori pasakyti, kad sovietmetis dar nesibaigė?

– Dabar gyvename visai kitokioje aplinkoje. Sovietmetis baigėsi. Tai, kokius padarinius jis paliko, lieka atviras klausimas, kurį nagrinėja tam tikros mokslo sritys. Sovietmečio įtaka kai kurių (ne visų) žmonių mąstyme, manau, yra sunkiai paneigiama tiesa. Šis aspektas, kaip jau minėjau, buvo aktualus tik keletui ankstesnių kūrinių. Pavienių simbolių dar galima sutikti ir poroje vėlesnių paveikslų, tačiau turiu pasakyti, kad dabar domiuosi kur kas įdomesniais ir gilesniais ontologiniais klausimais.

– Vienas jaunas menininkas taip pat tapo sovietine tema. Jis visuomet pabrėžia, kad vyresni žmonės žiūrėdami į jo darbus klausia, kodėl ir kaip jis gali tapyti tai, ko nė nėra matęs. Ir pats esi minėjęs, kad susilaukei replikų, jog vienu kūriniu įžeidinėji žmones ir tarsi nežinai, apie ką kalbi. Kaip manai, kodėl ši tema, ypač vyresnių menininkų akimis, yra tokia nederama jaunajai tapytojų kartai?

– Manau, mene apskritai negali būti deramų ar nederamų temų. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į skirtingas patirtis. Dėl jų požiūriai ir išsiskiria, o nevienareikšmiškas vertinimas skatina diskusiją. Vyresnio amžiaus žiūrovams, turintiems tiesioginę patirtį, tokio ir panašaus pobūdžio temos žeidžia jausmus. Vienu atveju tai galima įvardyti kaip nostalgiją (priklausomai nuo to, ką pasirinksime įvardyti / vadinti elastiniu žodžiu „nostalgija“), kitu atveju – skaudžiosios patirties pusės nuspalvintu požiūriu. Pastarasis trukdo pažvelgti iš šalies ir vertinti objektyviai. Kalbant apie vyresnių menininkų požiūrį į tokias temas, reikia nepamiršti, kad sovietinis režimas ir menininkams buvo negailestingas. Kitas aspektas yra pačių jaunųjų kūrėjų nepakankamas įsigilinimas į nagrinėjamą temą. Tai taip pat gali sukelti neigiamą vyresnių menininkų ir žiūrovų vertinimą.

– Kokie menininkai ir kokia aplinka daro įtaką Tavo kūrybai?

– Žaviuosi daugelio menininkų kūryba, ypač Martino Neumaierio, Davido Shnello, Gerhardo Richterio, Magdalenos Abakanowicz, Ai Weiwei, Davido Hockney‘o, James’o Rosenquist’o, Jeffo Koonso, Sigmaro Polke’s, Norberto Bisky’io, Vladimiro Dubossarsky’io ir Alexanderio Vinogradovo, Raulo Rajangu, Marko Mäetammo, Kaido Ole, Renja Leino, Vitalijaus Komaro ir Alexanderio Melamido, Takashio Murakami, Neo Raucho, Marinos Abramovic. Galėčiau vardyti be pabaigos.

Sunkumais, su kuriais susiduriu kaip menininkas, galėčiau pavadinti tam tikrus kultūros politikos sprendimus arba atvirkščiai – politinį neveiksnumą menininkams aktualiais klausimais. Manau, kad meninei veiklai būtinų sąlygų problema yra kur kas didesnė ir svarbesnė, nei daugeliui gali atrodyti.

– Vienas Tavo mokytojų Vilniaus dailės akademijoje buvo Jonas Gasiūnas. Kaip jis prisidėjo prie Tavo kaip kūrėjo augimo? Arvydas Žalpys teigė, kad galbūt jis ir įnešė idėjinį perversmą į Tavo kūrybą.

– Dar pačioje studijų pradžioje susipažinau su šia įdomia asmenybe, puikiu tapytoju ir mokytoju. Vėlesniuose kursuose pasirinkau figūratyvą ir magistrantūros studijas pas Joną Gasiūną. Jis mane išmokė nesustoti ir iš savęs, kaip kūrėjo, reikalauti vis daugiau ir daugiau. Už tai jam esu dėkingas.