Kultūra

2020.02.24 20:39

Neringa Varnelytė ir Vitalija Mockevičiūtė: apie partizanų ryšininkes dar negalime kalbėti ramiai

Ramunė Sakalauskaitė2020.02.24 20:39

Spektaklio „Miško seserys“ žiūrovai pogrindžio dainą traukia kartu su „Labas“ teatro aktoriais atstovais. Į 1944–1953 metais vykusią Dzūkijos moterų pasipriešinimo kovą sugrąžina aktorės Neringa Varnelytė ir Vitalija Mockevičiūtė bei folkloro muzikantai Darius Mockevičius ir Paulius Kovalenko.

Moterų istorijos pagyvinamos ekrane pasirodančiais gyvais režisierės Agnės Marcinkevičiūtės fiksuotais to meto liudininkių atsiminimais.

– Kam gimė mintis atsigręžti į daugeliui nežinomas Dzūkijos rezistencijos dalyves, kurios, nepabūgosios sunkios buities, kankinimų ir nuožmios kovos taisyklių, su didžiausiu atsidavimu, meile ir tikėjimu statė mūsų valstybės laisvės pamatus?

Vitalija Mockevičiūtė: Mano gimtojoje Nedzingėje, Varėnos rajone, vyko daug įvykių, pokario metais aktyviai veikė kovotojai už Lietuvos laisvę. 1945 metų rugpjūtį kaimo kapinaitėse pirmą kartą susitiko pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dainavos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas bei tuomet eilinio partizanų būrio vadas, būsimasis Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiasis gynybos pajėgų vadas Adofas Ramanauskas-Vanagas.

Nedzingės bažnyčioje tarnavo šviesaus atminimo kunigas Zigmas Neciunskas, Dainavos partizanų ryšininkas slapyvarde Elytė, visų parapijiečių labai mylimas kunigėlis. Toje kaimo bažnytėlėje 1945 m. spalio 7 d. Z. Neciunskas sutuokė A. Ramanauską-Vanagą su žmona Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane slapyvardžiu Vanda.

Kartą, dalyvaudama A. Ramanausko-Vanago minėjime, Nedzingėje pasakiau seseriai Jūratei: „Turime su Neringa apie tai sukurti spektaklį.“ Taip mintis apie spektaklį nebepaleido.

– Neabejoju, kad dalyvaujate daugelyje minėjimų ir renginių. Kas konkrečai užkabino širdį ir palietė dvasią, kad nutarėte kurti Lietuvos kovotojų už laisvę tema?

V. Mockevičiūtė: Pradėjus skaityti pokario istoriją, iš atminties sugrįžo anksčiau girdėti šeimos narių atsiminimai. Prieš pusę amžiaus vykęs gyvenimas tarsi atgijo ir sužadino vaizduotę. Norėjosi spektaklio, padėkoti nepaprastiems žmonėms, kovotojams už laisvę.

– Neringa, kaip Jus įtraukė ši tema?

Neringa Varnelytė: Aš tą vasarą atostogavau ne Lietuvoje ir skaitinėjau žurnalą, kuriame radau jautrų A. Ramanausko –Vanago dukters Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės straipsnį apie tėvą. Taip sužinojau apie jos vardą, sugalvotą tėvų, duotą kaip palaiminimą brangiausiam turtui žemėje. Istorija sujaudino. Supratau, kad ji atspindi daugelio tuo metu Tėvynę gynusių jaunų šeimų likimus. Sugrįžusi iš kelionės, susitikau su Vitalija. Pradėjome šnekėtis ir paaiškėjo, kad abi turime tą pačią idėją – sukurti spektaklį apie Dzūkijos pasipriešinimo dalyvius.

– Ar lengvai apsisprendėte imtis šios temos?

V. Mockevičiūtė: Pokario įvykiai įvyko palyginti neseniai, istorija dar labai arti, tema ne iki galo išnagrinėta, visuomenėje kyla įvairių diskusijų. Taip ramiai, kaip apie kokią Vytauto karūną, šiandien apie Lietuvos kovotojus kalbėti dar negali. Be to, tema mums asmeniškai brangi ir ypatinga.

N. Varnelytė: Prie panašių temų nebuvome prisilietę ir nežinojome, koks bus spektaklis. Dėl to pati tema tapo kūrybiniu iššūkiu.

Jeigu prieš keletą metų kas būtų pasakęs, kad darysime spektaklį apie partizanus, nebūčiau patikėjusi, nes tai – labai rimta ir atsakomybės reikalaujanti tema. Prieš apsispręsdamos ilgai svarstėme. Netikėtas kūrybinis iššūkis viliojo. Visuomet įdomu kurti naujus dalykus, niekada nežinai, kuo save nustebinsi ir kokio rezultato sulauksi. Nutarusios pradėti gilintis į temą, nesigręžiojome atgal.

– Kas buvo svarbu, nusprendus imtis tokios sudėtingos temos?

N. Varnelytė: Abiems patiko mintis spektaklyje akcentuoti šviesius, džiaugsmingus herojų išgyvenimus. Gyvenimas niekada nėra tik juodas arba baltas, viskas būna susipynę. Įtampos ir baimės kupinas akimirkas praskaidrindavo viltingas žvilgsnis į ateitį. Kovotojai buvo jauni, kai kurie šiais laikais būtų laikomi paaugliais.

Įsivaizduokit, jie draugavo, mylėjo, krėtė pokštus ir dažnai dainuodavo. Todėl spektaklyje dainos užima svarbią vietą, jas atlieka profesionalūs folkloro muzikantai Darius Mockevičius ir Paulius Kovalenko. Paulius atsinešė partizaninių dainų kraitį iš folkloro ansamblio „Kupolės“, o dabar abu muzikantai atlieka „miško“ dainų repertuarą su Veronika Povilioniene.

V. Mockevičiūtė: Norėjome ne deklaracijų rinktinės, o spektaklio, kuris būtų arti žmogaus ir jį paliestų. Kadangi abi esame dzūkės, nutarėme spektaklyje kalbėti dzūkiškai. Ši tarmė gimtoji, einanti iš širdies, ja kalbėjo ir spektaklio herojai – ryšininkės, partizanai, paprasti kaimo žmonės, vienu ar kitokiu būdu prisidėję prie rezistencinės kovos. Apsisprendus dėl dzūkų kalbos, nebereikėjo ieškoti papildomų priemonių, kaip sužavėti žiūrovą.

– Nuo ko pradėjote?

N. Varnelytė: Pirmiausia susitikome su „Marijos radijo“ laidų vedėju Liutauru Serapinu. Vos atėjusios į susitikimą, pajutome klausiantį žvilgsnį: Ar suvokiate, kokios temos nutarėte imtis? L. Serapinas, pasitelkęs faktus, atskleidė pogrindžio kovų sudėtingumą ir ano meto skaudulius. Suprantu, kad taip norėjo mus „nuleisti ant žemės“. Po pokalbio pasijutome tvirčiau, aiškiai suvokėme, prie kokio sudėtingo ir nevienprasmiško tautos istorijos laikmečio norime prisilieti.

– Kodėl pasirinkote moteris ryšininkes?

V. Mockevičiūtė: Mums, moterims, kalbėti apie vyrus būtų sunkoka. Kai pradėjome gilintis, pamatėme, kad moterų indėlis į Lietuvos laisvę yra didžiulis. Ant jų pečių gulė labai daug darbų. Kartais vienos ryšininkės žinioje būdavo septyni, aštuoni bunkeriai. Jos pranešdavo partizanams apie sovietų karių judėjimą, perduodavo žinias, platino partizaninę spaudą, pasirūpindavo maistu, medikamentais, net šaudmenimis. Ant jų pečių gulė visa pokario buitis, teko skalbti kovotojų drabužius, slaugyti.

N. Varnelytė: Buvo ir moterų partizanių, kurios gyveno bunkeriuose, tačiau jų likimas sudėtingesnis, retai kuriai pavyko išgyventi iki šių dienų. Taip pamažu atsigręžėme į moteris ryšininkes. Suvokėme, kad tai yra išeinančioji gyvosios istorijos liudininkių karta. Džiaugiamės, kad kai kurias jų spėjome nufilmuoti. Spektaklio metu rodomos režisierės Agnės Marcinkevičiūtės įamžintos Dzūkijos kovotojos. Anksčiau prie partizanų temų prisilietusi režisierė mokėjo prakalbinti spektaklio įkvėpėjas.

– Kur ir kaip rinkote medžiagą spektakliui?

V. Mockevičiūtė: Pirmiausia ieškojome knygose, žurnaluose, interneto portaluose. Klausinėjau daug skaitančios ir žinančios mamos. Padėjo ir mano pusseserė Laima Tamulynienė, dirbanti Martyno Mažvydo bibliotekoje. Pati viena archyvuose būčiau pasimetusi. Džiaugiausi, kai po pusantros dienos skaitykloje, pervertusi kalną laikraščių, radau Alytaus laikraštyje išspausdintą žuvusio partizano motinos „Raudą“. Jos žodžiai skamba spektaklyje: „,Vai sūneli mano, jaunas sakalėli, visų aš naktelį, miego nemiegojau, pareinancio laukiau, ale nesulaukiau... Vai sūneli mano, tai tavį neguldė, an baltos lantelės, numetė gulėcia, an šaltos žemelės, an miesto gatvelės.“

N. Varnelytė: Daug medžiagos nurodė Vitalijos ir Dariaus mama etnografė Vanda Mockevičienė. Konkrečių moterų ryšininkių istorijas perdavė ilgametė Dainavos partizanų apygardos sekretorė, Druskininkų Tremties ir rezistencijos muziejaus direktorės pavaduotoja Alfreda Pigagienė. Jos mamos, buvusios ryšininkės Stasės Šeštokienės, slapyvarde Vėjelis, istorija irgi pasakojama spektaklyje. Prisidėjo ir daug kitų žmonių, Veronika Povilionienė, Genocido muziejaus darbuotojai.

– Kiek personažių atgyja „Miško moteryse“?

N. Varnelytė: Spektaklyje prisilečiame prie Dzūkijos ryšininkių Anelės Stučkaitės Griškevičienės, Stasės Basalykaitės-Šeštokienės, Julijos GelažauskaItės-Urbanavičienės ir Veronikos Pigagaitė gyvenimų. Daug ryšininkių iš pietinių Lietuvos kraštų liko nepaminėtos, nors kiekviena nusipelno dėmesio. Norėdamos išlaikyti žiūrovo dėmesį nutarėme vadovautis taisykle: mažiau yra daugiau. O dabar jau knibžda mintis apie antrąją spektaklio dalį.

Man asmeniškai labai svarbi ryšininkės Stasės Basalykaitės, slapyvardžiu Vėjelis, istorija. Stasę, apie kurią kalbu spektaklyje, pažinojau dar nuo vaikystės. Žinojau ją ne kaip „miško seserį“, o kaip paprastą moteriškę, kurią rasdavau, atėjusi pas mamą į darbą. Mano mama ir Stasė buvo giminaitės, artimos bičiulės, kartu dirbo Druskininkų „Draugystės“ sanatorijoje. Dažnai sėdėjau su Stase prie to paties pietų stalo.

Ji buvo miela, nuoširdi moteris. Vaikystėje buvau nevalgi, todėl Stasė vis kartodavo: „Šarka, šarka, valgyk, ba nukrisi nuo šakos“. Ir tik rinkdama medžiagą spektakliui iš jos dukters Alfredos Pigagienės išgirdau, kad mano pažįstama Stasė buvo vadų Adolfo Ramanausko-Vanago ir Jono Vitkaus-Kazimieraičio ryšininkė. Išgirdusi žinią, buvau taip nustebinta ir sužavėta, kad būtinai norėjau apie tai papasakoti spektaklyje.

– Vitalija, kuri personažė Jums artimiausia?

V. Mockevičiūtė: Viena pagrindinių herojų, mokytoja Elena Kochanskaitė-Garnevičienė. Jos atsiminimų knyga „Gegutė pamelavo“ tapo jungiamąja mūsų spektaklio istorija. Elena autentiškai ir gyvai aprašė dvejus mokytojavimo metus pokaryje Mančiagirės kaime, esančiame Varėnos rajone. Knygoje radau ir apie sodžiaus žmonių bei miškinių, kuriuos Dzūkijoje dažnai vadino partizanais, santykius. Išgirdusi, kad ši nuostabi, dabar jau 90-metė močiutė sutiko pasikalbėti ir būti nufilmuota, buvau labai laiminga.

Buvau nustebinta, kai po spektaklio eskizo pristatymo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis papasakojo apie Mančiagirėje nuo gimimo gyvenančią Aldoną Ileckienę. Kai Aldona nutarė pasidalinti savo vaikystės prisiminimais, paaiškėjo, kad jos vyresnė sesuo buvo ryšininkė. Maža to, A. Ileckienės namuose buvo įrengtas bunkeris.

– Ar ir sovietmečiu domėjotė šiuo sudėtingu laikotarpiu?

V. Mockevičiūtė: O kaip tu galėjai domėtis? Istorijos mokėmės iš „melo“ vadovėlių. Viename interviu sakiau, kad maža išgirdasi fazę „Statom komunizmą“, manydavau, kad bus pastatytas aukštas baltų silikato plytų pastatas. Tačiau kaime sklandė nuojauta, kad komunizmu nekvepia ir tiesa yra kitokia. Grybaudama miškuose, užtikdavau buvusius partizanų bunkerius, prie jų kažkodėl augdavo daugiausiai voveruškų.

Nedzingės bažnyčioje ant priekinės altoriaus sienos buvo nutapyta trispalvė, nepriklausomos Lietuvos vėliava, ir Gedimino stulpai. Jie liko uždažyti ir per visą sovietmetį. Nedzingė visai netoli Perlojos miestelio. Ten visą sovietmetį stovėjo perlojiškių išssaugotas Vytauto Didžiojo paminklas. Nors niekas vaikams neaiškino, nujautėme, kad tai yra labai svarbūs simboliai.

Mūsų šeimoje visada jautėsi patriotinė dvasia, tačiau, tik atkūrus nepriklausomybę, mama papasakojo apie savo dėdę Bolesių Šimkonį. 1945 m. jis su dideliu būriu Liškiavos vyrų išėjo į mišką ir tapo partizanų būrio vadu, slapyvardžiu Šarūnas. Turiu prisipažinti, jaunystėje ne labai tuo domėjausi, ši istorija tapo artima tik kuriant šį spektaklį.

– Neringa, ar ir Jūsų šeimoje buvo temų, kurių neaptarinėjote sovietmečiu?

N. Varnelytė: Manau, kiekviena šeima turėjo. Sovietmečiu buvo daug nutylėjimų ir tylos. Tas nutylėjimas uždėjo antspaudą. Mano mamos šeimoje buvo septyni vaikai. Per atgimimą paaiškėjo, kad buvo dar vienas vyriausias brolis, kuris nenorėjo „gyventi prie ruso“, todėl bėgo per sieną ir buvo nušautas.

– Ar rinkdamos medžiagą sutikote žmonių, kurie taip ir liko tyloje, nenorėjo pasakoti apie išgyvenimus?

N. Varnelytė: Pasitaikė.

V. Mockevičiūtė: Nors jau 30 metų kaip Lietuva yra nepriklausoma, žmonės gana atsargiai žiūri į besidominčius kovų istorija. Pasitaikė artimųjų, kuriems močiutės, sesers ar mamos istorija tokia brangi, kad nedrįso jos atiduoti į svetimas rankas. Nežinau, kaip pati būčiau pasielgusi jų vietoje. Džiaugėmės, kad atsirado tokių, kurie patys siūlė pagalbą.

Kai Olga Pocevičiūtė, kolegė iš „Lėlės” teatro, išgirdo, kad su Neringa kuriame spektaklį, atnešė paskaityti savo mamos dienoraštį. Olgos mama labai emocionaliai ir vaizdingai aprašė savo jaunystės išgyvenimus, karo pabaigą, bėgimą nuo fronto linijos, dramatiškus pokario metus. Spektakliui šios medžiagos dar nepanaudojome, nes Olgos mama žemaitė nuo Mažeikių, o mes kalbame tik apie Dainavos krašto kovotojus. Nepasaint to, kad šios medžiagos nepanaudojome, ji labai vertinga, padėjo pajausti sudėtingą ano meto dvasią.

– Kaip atrinkote spektaklio personažes?

N. Varnelytė: Daug medžiagos atrinko Vitalija. Darbo pradžioje aš turėjau įsipareigojimų šeimai, todėl, galiu sakyti, kad Vitalija ištiesė ranką ir įtraukė mane į jau važiuojantį traukinį.

– Papasakokite apie ryšininkę, slapyvardžiu Juodukė.

N. Varnelytė: Būdama ryšininke Anelė Stučkaitė-Griškevičienė patyrė meilę. Žuvus mylimajam, partizanų vadui Juozui Jurelioniui-Sakalui, buvo suimta „su įkalčiais“. Jos laukė kelias į katorgą, tačiau pavyko pabėgti stebuklingu būdu. Svetima pavarde apsigyveno Vilniuje ir, sulaukusi atgimimo, antrą kartą gynė Lietuvos nepriklausomybę.

1991 m. sausio 13-ąją Vilniuje prie bokšto stovėjo su suaugusiais vaikais. Sužinojome, kad pirmajam sūnui Algirdui savo tikrą vardą pasakė ir gyvenimo istoriją papasakojo tik per šešioliktą jo gimtadienį. Tai nuostabu! Ir tai atspindi tą „tylėjimo“ dvasią, kuria gyveno daugybė Lietuvos žmonių. Premjeros išvakarėse išsiaiškinome, kad Juodukės sūnus yra žymus dailininkas Algirdas Griškevičius.

– Jūs abi esate žinomos kino ir teatro aktorės. Ar buvo lengva imtis režisūros?

V. Mockevičiūtė: Ne pirmą kartu kuriame spektaklį. Dirba ta pati komanda: aš , Neringa, Darius, Paulius. Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Mūsų teatras tikrai ne režisūrinis. Tiesą sakant, mano nuomone, aktoriai nedažnai būna geri režisieriai. Mūsų spektaklius galima pavadinti suvaidintais pasakojimais. Pirmasis buvo pagal Petro Zalansko pasaką „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“, po to sumanėme siaubo pasakas, taip gimė spektaklis „Apie vėles, ant žemės klajojančias“ pagal Norberto Vėliaus ir Jono Basanavičiaus surinktas sakmes bei siaubo pasakas. Na, o „Miško seseris“ drįsčiau pavadinti dokumentiniu teatru.

N. Varnelytė: Šis spektaklis yra kitoks, be tradiciniam teatrui būdingos scenografijos, muzikos. Mes net vengiame vartoti žodį „režisūra“. Kaip aktorės nubrėžiame savo linijas, viena kitai patariame, pasakome pastabas, pastebėjimus. Svarstome, kas labiau tinka pradžiai, kas pabaigai, kas – kulminacijai. Man asmeniškai patinka iš arti matyti aktorių veidus. Mieliau renkuosi kamerinį teatrą, jis jautresnis. Turiu vilties, kad ir mes su žiūrovais pasikalbame „iš dūšios“.

– Ar kūrybos procese buvo didelių ginčų?

V. Mockevičiūtė: Ginčai kūryboje būtini. Kūryba yra bendra, todėl reikia labai daug tolerancijos. Gerbiame viena kitos nuomonę, mūsų skoniai retai kada išsiskiria. Per daugelį bendros kūrybos metų turime savų įtikinėjimų gudrybių. Visų negaliu išduoti, nes ir ateityje ketiname kartu padirbėti.

– Ar bandėte save įsivaizduoti pogrindžio ryšininkų vietoje?

V. Mockevičiūtė: Žinoma. Sunku būtų perduoti žinią, nepabandžius įsijausti į šias nepaprastas moteris ir nepajusti jų išgyvenimų. Nežinau, kokia būčiau, jeigu man būtų tekę gyventi tuo sudėtingu laiku. Ar užtektų tiek meilės, ryžto, drąsos? Ar sugebėčiau aukotis tėvynei? Ar sugebėčiau nepalūžti kankinama, ar neišduočiau? Dėl to, skaitant istorijas apie kovų dalyvius, fiziškai ir morališkai sovietų saugumo palaužtus bei savo bendražygius išdavusius žmonės, nekyla mintis juos pasmerkti.

Aš, rašydama apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris džiaugėsi lagerio metais, kuomet sutiko geriausius draugus ir perskaitė įdomiausias knygas, kitomis akimis pažvelgiau į gyvenimą ir smulkmeniškas 21 amžiaus problemas.

– Ką sau išsiaiškinote, pažindamos ryžtingų Dzūkijos moterų gyvenimo istorijas?

V. Mockevičiūtė: Dar kūrimo procese su Neringa kalbėjom, kad net jeigu spektaklis nelabai pavyks, vis tiek turėsime naudos, kurią sunku apibūdinti žodžiais. Prisipažinsiu, tik dabar supratau, kokį siaubingą mankurto luobą ant mūsų visų smegenų buvo užkrovusi sovietų okupacija.

– „Miško moteris“ pristato teatras „Labas“. Kodėl toks pavadinimas?

N. Varnelytė: Mums lengviau spektaklį sukurti negu sugalvoti VšĮ pavadinimą. 2015 m. norėjome gero teatro, todėl ir atsirado „Labas“ teatras. Žodžio „labas“ reikšmė yra geras.

– Kodėl pradėjote kurti kartu? Ar dzūkiškumas jus vienija?

V. Mockevičiūtė: Seniai bičiuliavomės.

N. Varnelytė: Tarp mūsų kartos aktorių dzūkių daugiau nėra. Darbe svarbu, kad abi esame iš vieno krašto. Dzūkų charakteris ypatingas, turime bendrų bruožų.

– Kuo skiriasi publika, atėjusi į komercinius spektaklius ir „Miško seseris“?

N. Varnelytė: Atėjusieji į „Labas“ teatro spektaklius sėdi labai arti, nejaučiame jokios atskirties, tarsi būtume šeimos nariai. Komercinių spektaklių žiūrovai išlaiko atstumą, jiems reikia pramogos. Manau, kad ir komercinis teatras turi būti profesionalus. Džiaugiuosi, kad skirtinguose teatruose ir spektakliuose išbandome skirtingus žanrus.

– Kaip „Labas“ teatro spektakliai pakeitė jūsų gyvenimą?

V. Mockevičiūtė: Aktoriaus profesija sudėtinga. Šiame darbe viskas labai nepastovu, niekada nežinai, ar artimiausiu metu turėsi darbo. Niekada nežinai, ar pakvies režisierius į naują spektaklį, filmą, ar įveiksi atranką. O kai su Neringa pradėjome kurti kartu, atsirado laisvės, dingo baimė dėl ateities. Kuriant mažose kūrybinėse sąjungose labai svarbu, kad darbas teiktų džiaugsmo. Dar svarbiau yra kurti prasmingai, priešingu atveju niekas nepavyktų.

N. Varnelytė: Sakyčiau, kad „Labas“ teatras praturtino. Pačiam rašyti scenarijų, galvoti kaip medžiagą pateikti scenoje, o po išbandyti, kaip tai veikia žiūrovų akivaizdoje, labai smagu. Ypač, kai sulaukiame teigiamų atliepimų.