Kultūra

2020.01.06 18:58

Mindaugas Nastaravičius: esu tikėjęsis kelių kitų įvertinimų, bet jų niekas neskyrė

vieno rinkinio istorija
Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.01.06 18:58

29-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija sausio 6-ąją įteikta poetui, dramaturgui Mindaugui Nastaravičiui už eilėraščių knygą „Bendratis“ (leidykla „Tyto alba“).

„Mirus tėvui, norėjau parašyti vieną eilėraštį, tarsi su juo atsisveikinti. Eilėraštį, kuriame tilptų ir jis, tiek gyvas, tiek miręs, ir siužetai kartu su veikėjais, persikeliančiais iš knygos į knygą. Parašyti vieno eilėraščio nesugebėjau, todėl parašiau „Bendratį“, pridėjęs paantraštę, kad tai yra vieno eilėraščio istorija“, – sako premijos laureatas.

Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija skiriama už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. LRT.lt kalbėjosi su poetu Mindaugu Nastaravičiumi.

Tu ir esi ta knyga

– „Bendratį“ pristatei Vilniaus knygų mugėje. Ji – vėl ant nosies, lyg būtų praėję ištisi metai. Ar su šia knygele dar kiek tenka turėti reikalų? O gal ją jau nusinešė laikas, nauji sumanymai, „darbai ir tarnybos“?

– Autorius kiekvieną knygą turbūt intensyviausiai patiria ją rašydamas. Tuomet su ja gyveni, ta knyga ir esi, skambiai tariant. „Bendratis“ negulėjo stalčiuje, nelaukė eilės leidykloje, nors pasakyti, kad tai „šilta“ knyga – negalėčiau. Rankraštis buvo atvėsęs, jį pakrapštydavau, kažkas iškrisdavo, atsirasdavo, kaip įprasta.

Knygai pasirodžius, didžioji dalis eilėraščių skaitytojams buvo nauji, tad praėjusius metus išgyvenau „Bendratimi“ – susitikimuose, pokalbiuose, skaitydamas ir klausydamasis įspūdžių. O dabar, kaip sakai, jau nauji sumanymai. Bet tai nereiškia, kad man pačiam ta knyga kada nors atvės.

Eilėraštis, kuriame jis tilptų

– Neklausiu, ar „Bendratis“ – autobiografinis (autobiografinė?). Bus nesmagu, jei paaiškės, kad ne. Tiesa, smagumo rinkinyje nedaug, minorinė tai knyga. Vis dėlto yra kitokio pobūdžio smagumas – matyti, kaip taupiai, talpiai iš tų pačių daiktų, pasikartojančių įvaizdžių kuriamas pasaulis ir kaip tie daiktai ir įvaizdžiai, lyg raktu ant dvylikos sukant slaptą mechanizmą, kas eilėraštis skleidžiasi poetinėmis dviprasmybėmis. Kada, kokiomis aplinkybėmis pajutai, kad atėjo laikas išgriauti nešančią sieną ir išauginti šį eilėraščių ciklą?

– Nenoriu, kad nuskambėtų kaip reklama, bet yra tokia ankstesnė eilėraščių knyga, pavadinta „Mo“. Joje užkabinu temas, kontekstus, tikslesnį pavidalą įgavusius tik „Bendratyje“. Nors yra manančių priešingai – kad būtent „Mo“ buvo ašis, o „Bendratis“ – tik kažkoks varžtelis, poetinė dalelytė, lyg tarp kitko. Dabar tai turbūt nesvarbu.

Taip pat nemažai rašiau apie tėvą – nebūtinai savo, mūsų visų, jaunuolių, stebinčių, kaip tėvai išgyvena santvarkų kismą, kaip apskritai gyvena žmonės šalia Vilniaus, šalia Gariūnų, vadinasi, šalia neįtikėtinų galimybių.

„Mo“ buvo istorijų rinkinys, labai skirtingų laikotarpių eilėraščiai, tarp kurių – ir naratyvine pavadinta poezija apie nedidelę bendruomenę, gyvenančią kažkur tarp sovietmečio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų. Taip pat nemažai rašiau apie tėvą – nebūtinai savo, mūsų visų, jaunuolių, stebinčių, kaip tėvai išgyvena santvarkų kismą, kaip apskritai gyvena žmonės šalia Vilniaus, šalia Gariūnų, vadinasi, šalia neįtikėtinų galimybių.

Mirus tėvui, norėjau parašyti vieną eilėraštį, tarsi su juo atsisveikinti. Eilėraštį, kuriame tilptų ir jis, tiek gyvas, tiek miręs, eilėraštį, kuriame išsirištų „Mo“ užkabinti siužetai, kartu su veikėjais, persikeliančiais iš knygos į knygą. Žinoma, parašyti vieno eilėraščio nesugebėjau, todėl parašiau „Bendratį“, pridėjęs paantraštę, kad tai yra vieno eilėraščio istorija.

– Kaip buvo rašomas tas vienintelis eilėraštis apie tėvą: remiantis jau parašytu ar ieškant to vienintelio, einant į jį – paskutinįjį? Išties knyga tokia konceptualiai vientisa, kad ją ir skaitai kaip tą vieną eilėraštį. Tik su „plėtiniais“...

– Žinoma, smagu tai girdėti, nes rašydamas turbūt panašiai ir įsivaizdavau – sukurti eilėraštį apie žmogų, rašantį tą eilėraštį, ir leisti skaitytojui patirti šį procesą. Tokia tad forma, išpildanti esminį sumanymą – parašyti vieną eilėraštį, į kurį tilptų visi kiti. Eilėraštį kaip pasakojimą, kuris tebesitęsia. Knygos dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei pavyko sukurti teberašomos knygos įspūdį – tarsi jos dar nėra. Tarsi ji tebėra rankraštis.

Bus pasakojimas apie pakraštį

– Šiuo metu rašai pirmąją prozos knygą „Kolektyvinis sodas“. Iš pavadinimo spėju, kad jis tikrai darbinis, nors, tikiu, sumanytas individualiai... Kas tai bus – romanas, apsakymų rinkinys? Ir į kuriuos reiškinius šia knyga sumanei atsižvelgti?

– Iš klausimo suprantu, kad „Kolektyvinis sodas“ nebūtų geras pavadinimas... Taip, jis darbinis, ir kol kas, tiesą sakant, apie pavadinimą galvoju mažiausiai. Kaip ir apie žanrą. Neturiu tikslo būtinai parašyti romaną ir tarsi tapti „tikru rašytoju“ – pats matai, kiek aplink „romanų“, kurių neįmanoma paskaityti. Bet galiu nuraminti, kad tai nebus didelė knyga. Taip, už „Bendratį“ kiek sodresnė, bet gana intensyvi. Pats sau dabar ją vadinu pasakojimu apie pakraštį. Rašau apie nedidelę bendruomenę ir jauną šeimą. Apie žmones, kurie nusprendžia „viską mesti“ ir išvažiuoti į provinciją. Nors, tiesą sakant, rašau šiek tiek ne apie tai. Bet būtų keista dabar pasakoti konkrečiau. Kažkada ateity.

Klausimai sau

– Turi Zigmo gėlę, esi jaunasis jotvingis, dabar – ir Rašytojų sąjungos premijos laureatas. Kadangi nestokoji humoro jausmo (tas įsimintinas „Pietinia kronikų“ pristatymas Rašytojų klube!), rizikuosiu tiesmukai paklausti: kaip jautiesi ir ką sau manai tvirtai stojęs į tiesų visų Lietuvoje įmanomų literatūros premijų, apdovanojimų, stipendijų kelią?

– Imsiu ir atsakysiu rimtai: jokios premijos ar kitokio įvertinimo niekada neprašiau. Nesakau, kad nenorėjau, tačiau tuštybę, garbėtrošką bent jau viešumoje mėginu maskuoti. Žinai, pasakysiu atvirai – esu pagalvojęs, turbūt tikėjęsis kelių įvertinimų, bet būtent jų niekas ir neskyrė. O štai visa kita, apie ką klausi, – tiesiog malonu, ir tiek. Pats žinai, kad tai trunka kelias akimirkas.

Neturiu tikslo būtinai parašyti romaną ir tarsi tapti „tikru rašytoju“ – pats matai, kiek aplink „romanų“, kurių neįmanoma paskaityti.

O ir šiaip – viliuosi, kad mes kuriame ne dėl įvertinimų. Kad, rašydami knygas, negalvojame, kas ir kada jas pastebės. Žinoma, norisi, kad knyga pasiektų skaitytoją, kad išsipildytų, kad ji veiktų. Taip, premija yra galimybė knygai būti pastebėtai. O visa kita...

Vakar galvojau, kad, štai, sėsiu ir per dieną parašysiu puslapį. O pavyko tik šešis sakinius, gerą pastraipą. Ar tai yra pakankamai? Ar tie sakiniai – kažko verti? Ar man lengviau rašyti, žinant, kad šiandien padėkosiu kolegoms už Rašytojų sąjungos premiją? Kaip ištverti skaitytojų ir savo paties lūkesčius? O gal niekas jokių lūkesčių neturi? Gal visa tai iš esmės tau vienam ir terūpi? Tai klausimai, kuriuos užduodu pats sau. Ir ne tik šiandien.

Keturios kandidatūros

Vertinimo komisijoje dirbo pastarųjų penkerių metų šios premijos laureatai – Giedrė Kazlauskaitė, Herkus Kunčius, Mindaugas Kvietkauskas, Algimantas Mikuta ir Undinė Radzevičiūtė.

Buvo svarstytos dar keturios kandidatūros: Daina Opolskaitė už novelių knygą „Dienų piramidė“ („Tyto alba“, 2019), Vidas Morkūnas už prozos knygą „Pakeleivingų stotys“ („Odilė“, 2019), Tomas Venclova už „Lietuvos istoriją visiems“ (R. Paknio leidykla, 2018) ir Enrika Striogaitė už eilėraščių rinkinį „Žmonės“ („Naujasis lankas“, 2019).

M. Nastaravičius (g. 1984) – trijų eilėraščių knygų – „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014), „Bendratis“ (2018) – autorius, taip pat rašantis pjeses, bendradarbiaujantis su įvairiais Lietuvos teatrais. Už kūrybą įvertintas Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Julijono Lindės-Dobilo, Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis, už dramaturgiją yra pelnęs „Auksinį scenos kryžių“.