Kultūra

2019.12.15 11:34

Poetinių simfonijų kūrėjas Nyka-Niliūnas: kodėl negrįžo į Lietuvą, kai jau galėjo grįžti?

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2019.12.15 11:34

Reikia pažinti Nemeikščius vien tam, kad galėtum patekti į neįtikėtiną Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos pasaulį. Prisiliesti prie Utenos kraštovaizdžių, architektūros, kad ne tik suprastum poeto, memuaristo, literatūros kritiko egzistencinę filosofinę poeziją, bet kartu išgyventum jo patirtį nuo Aukštaitijos lygumų iki išeivijos Amerikoje. 

„Niliūnas yra iš tų poetų, kurie matyt labai anksti apčiuopė ir išpranašavo savo gyvenimo ir kūrybos, šiuo atveju – tai vienas ir tas pats, pagrindinę temą“, – sako rašytojas, eseistas, vertėjas Laurynas Katkus.

Prancūzų kalbą Alfonsas išmoko ganydamas karves savo gimtuosiuose Nemeikščiuose. Čipkų šeimoje, kur augo dar vienuolika vaikų, būsimas poetas patį svarbiausią intelektualinį užtaisą paveldėjo iš muzikalaus, apsiskaičiusio tėvo. Alfonso mama buvo kilusi iš garsios Rinkevičių giminės.

„Šiemet iš naujo skaitydama Niliūno tekstus pradėjau galvoti, kad tame labai individualiame jo charakteryje, jo „gyvenimo projekte“ galime atpažinti besikuriančios, laisvos valstybės atmosferą“, – teigia literatūrologė dr. Giedrė Šmitienė.

Egzodo poetų žemininkų karta, kuriai priklausė poetas A. Nyka-Niliūnas užaugo su pirmąją Respublika, tad būdamas ir Vokietijoje, ir Amerikoje jis visada gyveno Lietuvoje. Ne per emigraciją, o kur kas anksčiau jo kūryboje smelkiasi filosofinis ilgesys gimtiesiems Nemeikščiams. Jis jų ilgisi net gyvendamas Lietuvoje, studijuodamas Kaune, Vilniuje.

„Jau ankstyvuosiuose eilėraščiuose yra toks labai keistas ir nežinau, su kuo lietuvių poezijoje palyginamas, nepaprastai ekstatiškas tos vienovės su kraštovaizdžiu, gamta, metų laikais ir artimaisiais išgyvenimas“, – sako L.Katkus.

Kita vertus, anot rašytojo, eilėraščiuose jau aiškiai pasakoma, kad tai yra laikina, netruks amžinai. Ne veltui Niliūnas pačioje kūrybos pradžioje naudoja sūnaus palaidūno įvaizdį.

„Laišką Jums beveik visuomet rašau sekmadienį rytais, nes tuomet būna nuostabiai tylu ir ramu. Tuomet ir sniegas už lango krinta, rodos, lyg namie būtum. Ir tokią valandą negali neatsiminti namų. Tokiais sekmadieniais aš su mama sėdėdavom namie ir laukdavom iš bažnyčios pareinančių. Dabar lygiai taip pat sninga ir taip nuostabiai tylu. Grodamas armonikėle, aš prisiminiau taip ryškiai, ryškiai Jus ir kažkokią Onos niūniuojamos dainos melodiją. Pro langus, namie, dabar apsnigti berželiai linksta ir laukai nuo snieguolių lyg rūke paskendę.

Tai kaip gali nerašyt namo tokią valandą“, – 1942-ųjų vasarį savo namiškiams iš Vilniaus rašo Alfonsas.

Anot G. Šmitienės, Nykos kūryboje autobiografiškumas labai gilus, slepiamas. Poetas nė vieno savo teksto nededikuoja Utenai, Nemeikščiams. Tačiau labai dažnam jo eilėraštyje kalbantysis vaikščioja Nemeikščių takais. Skaitydamas Nyką-Niliūną lengvai atpažinsi tos neįvardijamus kraštovaizdžius, tačiau žinai, kad poetinis poeto kelias visada suko Nemeikščių link.

Nors oficialioje biografijoje rašoma, kad 1938 metais A. Čipkus baigė vidurinį mokslą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, dar visai neseniai literatūros tyrinėtojai atrado faktą, kad poezijos kūrėjas iš tiesų vidurinio mokslo atestato taip ir negavo.

„Saulės“ gimnazija savo istoriniame leidinyje rašo, esą Niliūnas yra jos absolventas. Tačiau jis joje nesimokė, net nelaikė egzaminų.

Niliūnas visą progimnazijos ir gimnazijos kursą išmoko savarankiškai ir tėvas vežė jį laikyti progimnazijos egzaminų į Antalieptę per Užpalius. O gimnazijos egzaminus jis važiavo pats laikyti į Kauną. Ir laikė juos savo pasirinkimu su sustiprintomis užsienio kalbomis.

„Jis savo Nemeikščius, aplinką pradeda matyti Vakarų Europos literatūros akimis. Ne kartą sakęs, kad Baudelaire`o vasara padeda jam suvokti Nemeikščių vasarą. Nemeikščius pradeda matyti bodleriškai“, – sako G. Šmitienė.

Matyti ir iki paskutinio lapo perskaityti Vakarų Europos gerovės pasaulį, prie kurio jo karta yra ne tik pripratusi, bet ir suaugusi. Todėl suprasti aplinką, iš kurios kilo filosofinių poetinių simfonijų kūrėjas, nėra taip paprasta. Sunku atrėžti tuos skirtumus, įsijausti į tą giliai įvietintą kaimo žmonių kasdienybę, kai žinai, kad Nykos-Niliūno mama gražiai skaitė tik iš maldaknygės.

„Jis turėjo išgyventi didžiulį skirtumą tarp aplinkos, kurioje augo, ir aplinkos, į kurią išėjo. Ši įtampa retai pasirodo, bet man regisi, kad ji skaudžiai egzistuoja visą jo gyvenimą. Ir tai, kad Niliūnas negrįžo į Lietuvą, kai jau galėjo grįžti, irgi matyčiau šios įtampos kontekste“, – sako G. Šmitienė.

L. Katkus įžvelgia tam tikras lūžį, galbūt net du, Niliūno poezijoje. 1945–1946 metais jau aiškiai suvokiama, kad praradimas bus radikalus. „Tada dar vyravo manymas, kad galbūt čia viskas pasibaigs ir bus galima grįžti į Lietuvą. Tačiau Niliūnas eilėraščiuose aiškiai pasako, kad nesvarbu, kas benutiktų, kaip susiklostytų tie politiniai įvykiai – to pasikeitimo užglaistyti jau nebus įmanoma“, – sako L. Katkus.

Toks supratimas perteikiamas garsiomis eilutėmis iš „Berlyno improvizacijų“:

Aš neturiu nei motinos,
Nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Ir gyvenu legendoje užgesusios liepsnos

Antra slinktis, L. Katkaus manymu, Nykos poezijoje randasi apie 1970 metus, kai savo būvį poetas atvirai įvertina kaip tremtį. „Iki tol jis šio žodžio vengia. Ir tada prasideda stoiškas Niliūno kūrybos laikotarpis, kad jį maitinę įkvėpimo šaltiniai iš tikrųjų išseko“, – sako Katkus.

Toji Eldorado, Pažadėtosios žemės, vizija Nemeikščių kraštovaizdžio pynėje išliko iki gyvenimo pabaigos. Turėjo galimybę pažinti dar arčiau Vakarų kultūrą, nes Amerikoje, skirtingai nei kiti kai kurie egzilio kūrėjai, dirbo literatūrai artimoje aplinkoje – Vašingtono Kongreso bibliotekoje.

Poeto biografinę dėlionę galima sekti jo dienoraščiuose, kurie buvo rašyti 74 metus. Tai ilgiausiai rašytas literatūros tekstas, sugulęs į keturių tomų knygą. Kito tokios literatūrinės vertės teksto Lietuva neturi.

„Man atrodo, profesorės Viktorijos Daujotytės yra pastebėta, kad dienoraštis turi poemos bruožų. Tai ir dienoraštis, ir poema, ir meilės elegija. O kartu tai labai įdomus seno žmogaus tekstas“, – sako G. Šmitienė.

Gyvenimo lemtinga riba dienoraščio puslapiuose baigiasi likus dvejiems metams iki A. Nykos-Niliūno mirties. Nutraukdamas dienoraščio rašymą poetas išgyveno gilų netekties skausmą. Žmonos Aleksandros mirtis jį palaužė galutinai.

Į tėvynę Nyka-Niliūnas gyventi negrįžo. Iš poeto buvo atimta pilietybė. Viename interviu sakė, esą koks nors NKVD generolas Vilniuje yra Lietuvos pilietis, o jis – ne. „Aš turiu legalų Lietuvos pasą, nepriklausomos Lietuvos pasą. Turėčiau paduoti prašymą. Aš to nenoriu daryti. Kodėl turiu paduot prašymą? Tokiu būdu pripažinčiau Lietuvos aneksiją“, – yra sakęs poetas.

Anot L. Katkaus, Niliūnas suprato, kad visa jo aplinka, jo erdvėlaikis, prie kurio jis buvo taip stipriai prisirišęs ir siurbė energiją, Lietuvoje nebeegzistuoja arba labiau egzistuoja kartu su juo.

„Nemanau, kad istorinės politinės priežastys Niliūnui būtų svarbesnės už asmenines. Vis tik buvo aštrios minties ir suvokė, kad to, ką čia paliko, neras“, – priduria G. Šmitienė.

Anot jos, pasirodė kelios publikacijos, kuriose teigiama, esą poetas nemokėjęs viešai skaityti savo tekstų. „Jis puikiai mokėjo skaityti savo tekstus, tačiau nemėgo beasmenio pašnekovo, plačios auditorijos, kai nežinai, su kuo kalbi ir kaip esi girdimas. Tačiau jis labai mėgo bendrauti su žmogumi, jei pokalbis buvo tikras ir esminis“, – įsitikinusi G. Šmitienė.

Įvertintas nacionaline premija, Nyka-Niliūnas po žmonos mirties išgyveno ne tik tėvynės, bet ir asmeninės vienatvės ilgesį. Vis dėlto atvažiavęs į Lietuvą mielai dalyvavo susitikimuose su skaitytojais ir jaunaisiais rašytojais.

„Jis laisvai jaučiasi, laisvai atsako į klausimus, nepaisant to 54 metų konteksto, kai randi motinos, tėvo, sesers kapus, kuriuos palikai, kai tave pasitinka tik jauniausias brolis… Jis dienoraštyje yra parašęs: „Kodėl aš negalėčiau baisiai išsiverkti, kaip yra verkiama tik kartą gyvenime?“, – prisimena G. Šmitienė.

Būdamas 96 erių poetas mirė Baltimorėje, savo namuose. Kaip vertėjas, palikęs lietuvių literatūrai vidinę teksto kokybę, išsaugojo moralinę rašytojo laikyseną ir atsakomybę lietuvių kalbai. Kaip poetas – praturtino poetinį žodį nepaprasta menine pasaulėjauta, egzistencine filosofija.

Išsamiau – laidoje:

Literatūros pėdsekys. Nemeikščių filosofinių simfonijų poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, kuris prancūziškai išmoko ganydamas karves