Kultūra

2019.11.28 14:48

Operai nutilus: kiek jėgų ir pinigų kainavo suvaldyti laukinį žvėrį Venecijos bienalėje ir pelnyti „Auksinį liūtą“

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.11.28 14:48

Lietuvos paviljonas 58-ojoje Venecijos bienalėje buvo it laukinis žvėris, kuriam suvaldyti reikėjo daug pastangų, žmogiškų jėgų ir lėšų (iš viso net 752 tūkst. eurų). Taip patirtį apibūdina Lietuvos paviljono, apdovanoto „Auksiniu liūtu“, komisarė Rasa Antanavičiūtė. Nors Venecijos bienalė baigėsi ir opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ trumpam nutilo, ateityje laukia įspūdingi planai. Pavyzdžiui, pasaulinis turas.

Kosminės patirtys ir laukinis žvėris

Praėjus devyniems mėnesiams nuo pirmos spaudos konferencijos, kurioje kalbėta apie Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, galima džiaugtis tikrai nemenkais vaisiais – bienalės apdovanojimu „Auksiniu liūtu“, pasauliniu dėmesiu, pripažinimu ir svarbiais ateities planais.

Į gimtinę jau prieš kurį laiką grįžusi Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje ašis – menininkės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, bei paviljono komisarė Rasa Antanavičiūtė – ketvirtadienio popietę susirinko papasakoti įspūdžių ir pasidalyti įdomia statistika, paaiškėjusia bienalei pasibaigus.

R. Antanavičiūtės teigimu, pastarieji mėnesiai – kosminės patirtys, o kadaise turėtus lūkesčius realybė gerokai pranoko.

Taip pat skaitykite

„Mūsų svajonė buvo tiesiog nuvykti į Veneciją ir rodyti operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ šeštadieniais iki rugpjūčio, tada padaryti pertrauką ir gal net nebegrįžti į bienalę. Kai nuvykome į Veneciją, pradėjome skaičiuoti išlaidų, darbų, žmogiškų resursų mastą, buvo aišku – jei pratempsime gegužę, bus nuostabu“, – prisimena R. Antanavičiūtė.

Tačiau gegužę Lietuvos paviljonas ne tik pratempė, bet jos viduryje net buvo paskelbtas geriausiu nacionaliniu Venecijos bienalės paviljonu. R. Antanavičiūtė sako, kad, gavus apdovanojimą, nustebino gausybė pasiūlymų iš išorinių rėmėjų: „Jų net nepažinojome, bet rėmėjai siūlė padvigubinti pasirodymų skaičių – operą-performansą rodyti ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Taip ir nutiko.“

Lietuvos paviljone apsilankė 86,805 žiūrovai.

Opera-performansas rodytas 49 dienas, skambėjo 398 valandas.

Prie projekto dirbo 108 žmonės (32 žmonės vienu metu) ir 8 šunys.

Dėl eilių – kaltės jausmas

Kalbėdama apie iššūkius, R. Antanavičiūtė, atrodo, jų galėtų vardyti nesuskaičiuojamą gausybę: „Iš pradžių dideliu iššūkiu tapo oras. Venecijoje gegužės mėnesį dienomis būdavo vos 14 laipsnių šilumos, naktį – gal 9. Mūsų angaras, kuriame vyko „Saulė ir jūra (Marina)“ – 11 metrų aukščio, be jokios šilumos izoliacijos. Taigi jauti skersvėjį, iš Gariūnų karjero atvežtas smėlis – šlapias... Patiesi rankšluostį ir sakai dainininkui – dabar nusirenk, gulkis ant šlapio smėlio ir dainuok devynias valandas. Tačiau, kad ir kaip neekologiška, žmonių sveikata buvo brangesnė, mums pavyko sušildyti patalpą.“

Paviljonas, anot R. Antanavičiūtės, buvo tarsi laukinis žvėris, kurį reikėjo suvaldyti, o po to, kai lietuviai iškovojo „Auksinį liūtą“ ir į Lietuvos paviljoną nusidriekė milžiniškos eilės, apimdavo įvairūs jausmai. „Man buvo baisu žiūrėti į eiles, kuriose žmonės praleisdavo po tris valandas... Norėjosi kažką daryti, jausdavausi dėl to kalta. Tada save ramindavau – čia juk ne duona ir ne pienas, jie gali ir nelaukti, nestovėti“, – dalijasi įspūdžiais Lietuvos paviljono komisarė.

Atvirumas pasiteisino

Lina Lapelytė, kalbėdama apie operoje-performanse „Saulė ir jūra (Marina)“ dalyvavusius dainininkus, sako, kad laikui bėgant ir sulaukiant vis daugiau dėmesio, reikėjo ir daugiau dainuojančių žmonių. Iš viso jų Lietuvos paviljone buvo 51 iš įvairių pasaulio šalių.

Rugilė Barzdžiukaitė, daug dirbusi su Lietuvos paviljone dalyvavusiais savanoriais, pasakoja, kad jų suskaičiavo daugiau nei 2000: „Tas paviljono atvirumas, kai žmonės gali dalyvauti operoje-performanse, pasiteisino. Žinoma, duodavome dalyviams-savanoriams instrukcijas – maudymosi kostiumėlis ir rankšluosčiai turi būti pastelinių spalvų ir pan. Kai kurie to neturėjo, tuomet mes pasitelkdavome savo drabužinę. Daiktai buvo nuolat skalbiami... Tas užkulisių kambariukas taip įgavo daugybę funkcijų.“

Vaiva Grainytė, paklausta, ar mano, kad kūrinio „Saulė ir jūra (Marina)“ esmė buvo suprasta, atsako teigiamai. „Buvo daug gilių ir reflektuojančių recenzijų. Tai, kad kūrinys buvo rodomas Venecijoje, sustiprino ir libreto naratyvą, jis visai kitaip atsiskleidė. Venecija – utopinis miestas, sukurtas pažabojant vandens stichiją. Miesto istorija nuostabi, bet visi gyvena pavojaus nuotaikomis. Tai rimuojasi su kūriniu, kuriame kalbėta apie grėsmę, apokalipsę“, – teigia V. Grainytė.

Laukia pasaulinis turas

Venecijos bienalė baigėsi, Lietuvos paviljono kūrėjai grįžo į namus, dalyviai išsiskirstė. R. Antanavičiūtė, paklausta, kas nutiko su visu paviljone naudotu smėliu, ant kurio vyko opera-performansas, sako, kad jo likimas – gana prasmingas.

„Smėlis į Veneciją atvežtas iš Gariūnų karjero, gavome jo 36 tonas. Nesinorėjo smėlio vežtis atgal, todėl prašėme pagalbininkų, kad surastų, kur galima smėlį panaudoti pačioje Venecijoje. Galiausiai, apie 10 tonų smėlio paėmė Venecijos savivaldybė. Smėlis bus supiltas į vaikų žaidimų aikštelę. 2 tonos smėlio išsivaikščiojo, o likusi dalis atsidūrė Sant Erasmo saloje, kur smėlio reikėjo reljefo lyginimo darbams. Mažą dėžutę smėlio atsivežėme ir į Vilnių“, – nusijuokia R. Antanavičiūtė.

Pasakodama apie lėšas, kurių pareikalavo Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje, R. Antanavičiūtė nenustebina sakydama, kad suma išaugo, ir gerokai. Laimei, prie sėkmingo paviljono egzistavimo prisidėjo kultūros institucijos, privatūs mecenatai, sutelktinio finansavimo projektas.

Pasak paviljono kuratorės Lucios Pietroiusti, „Saulė ir jūros (Marina)“ gyvavimas tikrai nesibaigia – toliau laukia ne kas kita, o pasaulinis turas: „Sulaukėme daugybės pakvietimų operą-performansą rodyti kitose šalyse, todėl laukia nemenkas turas. Ketiname keliauti po Skandinaviją, Europą, 2021 metais vyksime į Australiją, Niujorką ir kt.“

Lietuvos paviljono biudžetas – 752 tūkst. eurų:

Paviljono nuoma: 44 tūkst.

Ilgalaikis paviljono įrengimas: 44 tūkst.

Specialus paviljono įrengimas ir priežiūra: 86 tūkst.

Atlygis kūrybiniam personalui: 65 tūkst.

Atlygis techniniam personalui: 46 tūkst.

Atlygis dainininkams: 122 tūkst.

Pragyvenimo Venecijoje išlaidos: 179 tūkst.

Kelionės: 37 tūkst.

Renginiai, leidyba, reklama, foto ir video dokumentavimas, atributika: 129 tūkst.