Kultūra

2019.06.14 05:30

Neįtikėtina lietuvio tremtinio istorija: amnestuotas aukščiausiu lygiu, bet apie tai sužinojo tik po 40 metų

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.06.14 05:30

Sovietų baudžiamoji mašina, laužiusi ir naikinusi žmones, kartais padarydavo ir dviprasmiškų išimčių. Gydytojas onkologas Kęstutis Petrulis papasakojo, kaip jo tėvui paties budelio Lavrentijaus Berijos sprendimu iš lagerio Komijoje anksčiau laiko leista grįžti į tėvynę. Deja, dar 40 metų baimėje pragyvenęs žmogus apie amnestiją sužinojo tik per perestroiką.

LRT.lt pašnekovas K. Petrulis yra kunigo Alfonso Petrulio, Vasario 16-osios akto signataro, brolio Boleslovo anūkas.

Su Alfonsu ir Boleslovu šeimoje užaugo dar trys Biržų krašto ūkininkų Petrulių vaikai – lito „tėvas“ Vytautas, tarpukario Lietuvoje iškilęs iki finansų ministro ir Vyriausybės vadovo, seserys Emilija ir Adelė.

Baigiantis karui, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Lietuvoje liko tik K. Petrulio senelio Boleslovo šeima. Kunigas Alfonsas mirė nepriklausomybės metais, Vytautas buvo sovietų areštuotas, ištremtas ir sušaudytas, o kiti giminaičiai spėjo pasitraukti į Vakarus.

Atsitvėrė tylos žiedu

K. Petrulio tėvas Kęstutis Juozapas (1907–1996) tarpukariu mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Tapo ryšininku, įvairiose Lietuvos vietose tiesė telegrafo tinklus, statė automatines telefono stotis. Laikinojoje sostinėje susipažino su būsima žmona Juzefa, baigusia mokytojų seminariją.

Petruliams gimė trys vaikai – Kęstutis (1942), LRT.lt pašnekovas, Nijolė (1943) ir Leonas (1945). Apie tai, kad giminė galėtų didžiuotis nepriklausomos Lietuvos kūrėju signataru A. Petruliu, nebuvo nė kalbos. Sovietmečiu šį faktą tėvai nuo vaikų slėpė. Klausiami – neigė, prabilo tik verčiami aplinkybių.

„Susidarė tikras tylos žiedas – ištikimai šeimos paslaptį saugojo visi giminės suaugusieji. Gink Dieve, kad vaikai ko nors neprasitartų – jiems bus neleista baigti mokyklos, neduos studijuoti aukštosiose“, – giminaičių rūpestį išsakė K. Petrulis.

Pasak jo, mokslo įstaigose, institutuose tais laikais veikė specialūs skyriai, knaisiojęsi po abiturientų biografijas, tikrinę lojalumą sovietų santvarkai.

Bijojo nebe priežasties

Tėvo įsibaiminimas, pasak K. Petrulio, turėjo svarų pagrindą: 1946-ųjų rudenį jis buvo nuteistas 4 metams pataisos darbų ir išvežtas į Komijos autonominę socialistinę respubliką. Iš pradžių uždarytas ir tardytas Velske, viename Severdvinlago lagerių, vėliau etapuotas į kitas kolonijas.

Enkavedistai vyrą suėmė Panevėžyje, darbo vietoje. Tuo metu Kęstutis Juozapas ėjo Panevėžio linijų techninių mazgų (LTM) viršininko pareigas. Arešto priežastis nekėlė abejonės – giminystės ryšiai su signataru, kunigu A. Petruliu ir jo broliu Vytautu.

Pasak pašnekovo sesers Nijolės Petrulytės-Štriupkuvienės (jos liudijimą užrašė istorikas Algimantas Katilius monografijoje „Vasario 16-osios Akto signataras Alfonsas Petrulis“), tėvas buvo suimtas 1945 metais kaip „buržuazinės“ valstybės veikėjo V. Petrulio sūnus. Tardomas turėjęs aiškintis, kad yra Vytauto sūnėnas.

Apie gyvenimą Vorkutoje politinis kalinys daug neatviravo. Pasakojo kirtęs mišką, šalęs ir badavęs. Daug prisikentėjo nuo lageryje siautusių kriminalinių nusikaltėlių, vadintų urkomis.

Kol galų gale, Kęstučio žodžiais, lietuviai sudarė savigynos būrius ir davė nusikaltėliams galingą atkirtį. „Smarkių vyrų tada buvo atvežta iš Lietuvos miškų. Lageris dar nebuvo spėjęs iščiulpti jų jėgų“, – tėvo prisiminimus perteikė K. Petrulis.

Bėgo pas saviškius

Kai sovietai areštavo tėvą, žmona J. Petrulienė su trimis mažamečiais kurį laiką glaudėsi Panevėžyje – slapstydamasi, užsirakinusi. Dažnai pasigirsdavęs beldimas į namų duris, langus. Tačiau Juzefa jų neatidarė, tik paliepdavo vaikams laikytis tylos. Galbūt dėl šių mamos pastangų jie nebuvo išvežti į Sibirą. Pašnekovas K. Petrulis teigė kaip pro miglą prisimenantis slegiantį gyvenimo tarpsnį Panevėžyje. 

Deja, netrukus šeimai ėmė stigti maisto. „Netoliese gyveno giminaičiai, tačiau jie nepadėjo, patys bijojo patekti į sovietų valdžios nemalonę“, – pasakojo K. Petrulis. Tada mama su vaikais slapta ryžosi grįžti į savo tėviškę – Ražiškių kaimą prie Garliavos.

„Mus priglaudė senelė. Ji gyveno labai varganai. Po karo Lietuvoje trūko duonos. Teko ir mums patirti pažemintųjų dalią, rinkti trupinius. Tuo metu jau buvau išėjęs į mokslus“, – pasakojo K. Petrulis.

Anot jo, vietiniai kaimo aktyvistai ir stribai visaip ragino senelę: „Reikia juos išvežt! Kam laikot šitas išperas?!“ Senelė, kaip atsimena pasakotojas, ne kartą savo dukrą ir anūkus yra išpirkusi „samagonu“, lašinių bryzu.

Išimtis

Tėvas iš įkalinimo grįžo 1949 metais. Su šeima nurodyta apsigyventi Biržuose be teisės iš jų išvažiuoti. 17 kilometrų atstumu nuo miesto buvo Petrulių giminės centras – Kateliškių kaimo sodyba, sovietmečiu sunaikinta. Iš čia kilo Petrulių seneliai, proseneliai. „Ir aš esu iš tos sodybos išėjęs. Dar spėjau“, – teigė K. Petrulis.

Kęstutis Juozapas buvo suimtas 1945-aisiais, paleistas – po poros metų, kada trėmimai vykdyti su didžiausiu įniršiu, ešelonai į Rytus judėjo vienas po kito... Natūralu tad klausti, kas lėmė tokią išganingą permainą.

Pasak pašnekovo, atsitiko tais laikais itin retas dalykas, išimčių išimtis, – 1951 metais jo tėvas buvo amnestuotas pačiu aukščiausiu lygmeniu: su vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos parašu, patvirtinus Rusijos SFSR Aukščiausiajai Tarybai.

NKVD sistemai reikėjo pademonstruoti visuomenei, kad ji neva skrupulingai tiria kiekvieną atvejį ir liaudies priešais visų nelaiko. Atseit per klaidą pakliūva ir nekaltų žmonių, tačiau sovietų saugumas – pats teisingiausias saugumas pasaulyje – klaidas tuoj pat ištaiso. Maža to, aukščiausiu lygmeniu“, – ironiškai kalbėjo K. Petrulis.

Amnestuotųjų sąraše buvo dar kelios, regis – penkios, tremtinių pavardės. Politkalinio sūnus spėjo, kad sovietų valdžia „susigaudė“, jog Boleslovo sūnaus ir kunigo A. Petrulio giminystė nėra tiesioginė.

„Šiaip tėvas rusų saugumui turėjo būti gerai žinomas, nes 1939-aisiais atgavus Vilniaus kraštą vadovavo ryšininkams, tiesusiems telefoninio ryšio kabelį. Vis dėlto veikė tik savo profesinėje sferoje, politikoje ar partinėje veikloje nėra dalyvavęs“, – pasakojo K. Petrulis.

Kadrų kaita – ir šūviais

Dokumentą, liudijantį, kad tėvas buvo amnestuotas, šeima išvydo tik perestroikos metais. Lietuvos SSR saugumas oficialiai įteikė mašinėle spausdinto pranešimo kopiją.

„Tėvas laikė raštą rankose ir verkė. Nes 40 metų nieko apie tai nenutuokė ir visą tą laiką bijojo susidorojimo. Stalino laikais sklandė baimė, kad trėmimų mašina gali tavęs imtis pakartotinai. Pavyzdžių netrūko. Pamenu, mums tėvai net draudė artintis prie milicijos pastatų, nes matė sunkvežimius, kuriais į tremtį vežti žmonės. O ir vėlesniais metais netrūko įkalinimų už paprasčiausią politinį anekdotą“, – kalbėjo K. Petrulis. 

Jo tėvas apie amnestiją turėjo būti informuotas vos grįžęs į Lietuvą, tačiau kažkur valdžios struktūrose užstrigo biurokratiniai krumpliaračiai.

Ir saugumo sistemoje tada prasidėjo smarki kadrų kaita, šūviu užbaigusi paties L. Berijos egzistenciją. Tad kažkoks pranešimas enkavedistams rūpėjo mažiausiai.

Galbūt lėmė ir tai, kad nedideliame Biržų mieste tiesiog nebuvo kam K. J. Petrulio informuoti.