Kultūra

2019.06.05 18:39

Statistikos departamentas: pribloškiantis kiemas ir istorijos iš kadaise veikusių kavinių

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.06.05 18:39

Gedimino prospekte esantis pastatas, pažymėtas 29 numeriu, ko gero, dažnai lieka nepastebėtas. Galimai dėl to, kad daugelis vilniečių mieliau renkasi pasiimti kavos puodelį iš šalia veikiančios kavinukės ir klestelėti netoliese esančiame Žemaitės skvere, nei stabtelti ir pakelti akis į Lietuvos statistikos departamentą, atsidūrusį dviejų minėtų malonumų viduryje.

Visgi! Lietuvos statistikos departamentas – ganėtinai įdomus objektas, į kurį smalsu įkišti nosį. Kuo išsiskiria dabar čia įsikūrusio departamento pastatas? Ką slepia jo vidinis kiemas? Ką ant viduje esančių laiptų veikia jaunavedžiai? Kokios, spalvingas asmenybes traukusios, kavinės čia veikė prieš kelis dešimtmečius?

Į šiuos klausimus atsako į Statistikos departamentą pakvietę atviros architektūros savaitgalio „Open House“ savanoriai, tęsiantys pasivaikščiojimus po įdomiausius sostinės pastatus.

Atgal į praeitį

Dabar Gedimino prospekto dalis, kuriame įsikūręs Statistikos departamentas, – tankiai užstatytas miesto centras. Tačiau vos prieš 150 metų ši teritorija buvo menkai urbanizuota. Raštuose galima aptikti komentarų, kad ši miesto dalis – maždaug 2 kilometrus nutolusi nuo tuometinio Vilniaus centro. Taip, buvo laikai, kai miestu laikyta tik dabartinė senamiesčio teritorija.

19 a. viduryje, šalia dabartinės Lukiškių aikštės, stovėjo vos keli objektai – Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, alaus darykla, ir vietovė tik po truputį pradėta užstatinėti.

Pats pastatas, kuriame dabar įsikūręs Statistikos departamentas, suprojektuotas 1912 m., imtas statyti dar kiek vėliau, kol viską sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Statybos pratęstos tik tarpukariu, o galutinis rezultatas – kitoks, nei buvo numatyta planuose. Šis, penkių aukštų pastatas, tuo metu buvo vienas aukščiausių visame mieste.

Dabar iliuziją, kad pastatas aukštesnis, nei yra, sukuria tai, kad jo pirmieji du aukštai kiek įtraukti į vidų. Nukreipus žvilgsnį aukščiau galima išvysti daug smulkių vertikalių ir horizontalių, sueinančių į smulkius elementus. Grakščiai atrodo balkonėliai su vazomis, dekoruotas karnizas.

Staigmena

Bene didžiausia staigmena lankantis Statistikos departamente laukia tų, kuriems pavyksta patekti į vidinį pastato kiemą. Vos įžengus į gana paprastai atrodantį kiemelį visas dėmesys nukrypsta į prieš akis iškylantį bokštą. Šis bokštas toli gražu ne tik estetinė staigmena – jis talpina laiptinę ir liftą.

Itin išsiskiria bokšto langai, atrodantys kitaip, nei likusiose pastato dalyse. Bokšto palangės – nuožulnios, o jų nuožulnumas taip pat ne atsitiktinis – tai žymi laiptų kryptį.

Užėjus į pastatą matomas liftas. Deja, ne autentiškas, o pakeistas rekonstrukcijos metu. Tačiau išlikusi autentiška lifto šachta, už kurios akį traukia puošni laiptinė. Lipant marmuro laiptais ir pažvelgus aukštyn galima išvysti neogotikinius skliautus. Kaip pasakojama, ši laiptinė – mėgstama fotosesijų vieta, kur ateina jaunavedžiai ar kiti, ieškantys įdomios vietos įsiamžinti.

Koks darbas verda Statistikos departamente?

Bevaikštant po Statistikos departamentą galvoje ima suktis klausimai, ką toje gausybėje kabinetų veikia darbuotojai, kurių čia – apie 300? Ne veltui susidomėjusius pastato architektūra ir paskirtimi į vieną iš didesniųjų salių pasikviečia departamento darbuotoja Birutė.

Ji trumpai pristato šiek tiek įdomiąja laikomos statistikos ir istorinių faktų. Pavyzdžiui, kad daugiausia vaikų per metus Lietuvoje gimė 1927 m. – net 66 tūkst. Dabartinės tendencijos nedžiugina, nes štai 2018 m. gimė tik 28 tūkst. kūdikių. Anot Birutės, gimstamumas mažėja kasmet nuo 1990 m.

Laimei, šiek tiek džiugina, kad per dieną susituokti nusprendusių porų yra daugiau nei sukančių skirtingais keliais. Per dieną susituokia maždaug 54 poros, išsiskiria – 24.

Kaip pasakoja Birutė, Statistikos departamentas apima daugybę sričių, iš kurių vienos svarbesnių – darbo užmokesčio, užimtumo, įmonių veiklos, investicijų, kainų pokyčių skaičiavimas. Tam, kad statistika būtų teisinga, departamento tyrimuose dalyvauja didelis skaičius įmonių ar asmenų. Birutės teigimu, jei skaičiuojamas darbo užmokesčio pasiskirstymas, tyrime dalyvauja 10 tūkst. įmonių. Deja, statistiką renka ir įvairios privačios kompanijos, sumanančios tyrimus atlikti nagrinėjant vos 150 įmonių veiklą. Išvados net nereikia sakyti – Statistikos departamento tyrimų apimtys gerokai didesnės, vadinasi, ir patikimesnės.

Atskiras stalas, prie kurio gaudavai dvigubai daugiau salotų

Apie tai, kas istorijai keičiantis vyko šiame pastate, smagu pasiklausyti užlipus ant Statistikos departamento stogo. Čia susirinkusiuosius atvedę savanoriai pasakoja, kad kadaise pastate nr. 29 buvo įsikūręs bankas, vėliau – draudimo bendrovė, kurioje norintieji galėjo kaupti kraitį.

Pastate anksčiau užsiimta nemažai komercinių veiklų. Jame buvo įsikūrusi tabako parduotuvė, gėlių parduotuvė, kirpykla, fotografų buveinė, kurioje pastarieji rengdavo net parodas.

Vienos įdomesnių istorijų – apie pirmame pastato aukšte veikusias kavines. Tarybiniais laikais čia veikė „Akimirka“ – sakoma, kad į kavinę rinkdavosi spalvingos asmenybės. Įdomią istoriją galėtų papasakoti kadaise dirbę patys Statistikos departamento darbuotojai. Pasirodo, „Akimirkoje“ buvo atskiras tarnybinis įėjimas šiems darbuotojams. Ir ne tik – buvo atskiras stalas. Ir atskiras meniu. Tai netyčia išsiaiškino viena moteris, prisėdusi prie „išrinktųjų“ stalo ir sulaukusi dvigubai didesnės salotų porcijos nei visi kiti kavinės lankytojai.

Prabėgus „Akimirkai“, pirmame pastato aukšte įsikūrė „Ponių laimė“. Ši vieta, regis, pasižymėjo ne įspūdingomis istorijomis, bet įspūdingai skaniais desertais. Įdomu tai, kad „Ponių laimė“ buvo pirmoji kavinė, kurios stiklinės vitrinos siekė iki žemės. Anuomet tai buvo neįprasta.

Paslaptingas vitražas

Kitas dėmesio vertas objektas Statistikos departamente – nemenkas vitražas, sukurtas 1969 m. Stepono Kazimieraičio. Vitražas autentiškas, bet paslaptingas, nes jo pavadinimas nežinomas.

Kuo išskirtinis šis vitražas? Pasirodo, jis sukurtas iš luitinio stiklo. Šio tipo vitražai jo sukūrimo metu buvo ganėtinai didelė naujovė, bandyta jaunosios kartos.

Vitražas Statistikos departamente atsirado neatsitiktinai. Nuėmus vitražą, atsivertų vaizdas į vidinį kiemą, kurį reikėjo pridengti. Juk tiesą sako „Open House“ savanoris – nuo išsipusčiusių ir solidžių departamento svečių reikėjo paslėpti vidiniame kieme, pavyzdžiui, automobilius taisančius ir iki pusės išsinuoginusius vyrukus. Tokia tad vitražo praktinė reikšmė, nors ir estetikos jis suteikia – šiltos spalvos nuteikia maloniai ir net pakiliai.

Pakilią nuotaiką išeinant iš Statistikos departamento suteikė ne tik vitražas. Džiugina ir žinojimas, kad net kai kam nuobodokai galinčioje skambėti įstaigoje slypi įdomybių – tiek akimi matomos architektūrinės ir meninės detalės, tiek neįžvelgiamos, bet vis dar sklandančios istorijos apie kadaise virusį gyvenimą, ponių laimę, vyrų darbus ir visa tai savyje talpinantį nuostabų Vilnių.