Gyvenimas

2018.07.21 18:35

S. Paltanavičius: ekspedicija po Ukrainą buvo kupina atradimų: nuo vietos paukščių iki senovinės bitininkystės

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.07.21 18:35

Esame jau kitapus vasaros vidurio, bet dar tikrai nenusivylę vasara ir iš jos laukiantys didžiųjų dovanų. Ko iš jos norėtume? Vasaros rytas trykšta gyvybe, gamtos spalvom ir jėga. Esame paskutinėje liepos dekadoje, kuri paprastai išsiskiria spalvų kitimu, vakaro rūkais ir gražiomis šiltomis dienomis.

Šv. Ona – ypatinga šventė, nes būtent  tą dieną Lietuvoje prasidėdavo rugiapjūtė. Tiesa, tądien javų dar niekas nekūlė, nes grūdai būdavo neišdžiūvę... Taigi, per šventą Oną kažkada nukirsdavo grybšnį kitą rugių, iškuldavo, padžiovindavo ir sumalę iškepdavo mažutį apeiginį duonos kepaliuką. O rugiai, surišti į pėdus, ilgai džiūdavo gubose, po to būdavo vežami į klojimus...  

 Senokai tai buvo, nors aš puikiai prisimenu. Net su šiokia tokia nostalgija, nes negaliu pamiršti vaizdo: geltonų gubų, kurias suvalkiečiai vadina rikėmis ir ant jų tupinčomis žalvarnėmis... Gal ir dabar būtų galima rankomis kirsti rugius, rišti pėdus, statyti gubas... Bet žalvarnių nebeliko. Taigi – ir dar vienas vaizdas nukeliavo istorijon.

Čiurliai nardo, spygauja, o čiurliukai jau plunksnuoti, tik jų sparnai dar trumpoki. Reikės bent dešimties dienų iki pirmojo skrydžio. Iš lizdų jie išskrenda tik liepos gale ar rugpjūčio pradžioje. Tačiau gamta čiurlius sukūrė taip, kad jie neturi galimybių mokytis – tiesiog, atėjus laikui, neria pro inkilo landą, krinta žemyn ir suplakę sparnais nuskrenda.

Čiurlių jaunikliams tai – ne  vienintelis išbandymas. Palikę lizdus, jie patys turi gaudyti vabzdžius – to jų taip pat niekas nemoko. Beje, tokio mokslo net neįmanoma įsisvaizduoti.

A. Lygnugario nuotr.

Šių  metų ekspedicija per visą Ukrainą nuo šiaurės iki pietų buvo labai ilga ir tikrai nelengva. Tuo pačiu – labai įdomi, kupina daugybės atradimų. Iš tikro, teko aplankyti daugybę skirtingų kraštovaizdžių – nuo kalnų, miškų, miškastepių, stepių, pusdykumių iki Juodosios jūros.

Žinoma, plaukti Dnepru ir nesibaigiančiomis patvenktomis šios upės mariomis... Dniepras ir rišo visą ekspedicijos maršrutą, buvo pats svarbiausias kelias. Tačiau upė turi krantus, tad iš jos šalin nepasuksi. Ieškodami gamtos įdomybių, susitikimų su žmonėmis mes keliavome šimtus kilometrų nuo upės.

Ukrainos keliai sudėtingi, jais negali skubėti. Todėl savo laiką tekdavo planuoti kiek kitaip, nei tai darome Lietuvoje. Kelionės pradžioje buvo įspūdingi susitikimai Karpatų prieškalnėse, kur teka sraunūs upeliai, žydi kalnų augalų pievos. Čia matėme ir kalnines kieles, ir vandeninius strazdus. Kalnų upeliai – jų stichija, čia  tarp akmenų jie peri, srovėje renka maistą savo jaunikliams.

Keliavome pas Polesės dravininkus – bitininkus,  dar senoviškai  tvarkančius savo bitynus. Šie susitikimai buvo labai įdomūs. Taip bitininkaujama prie pat Ukrainos ir Baltarusijos sienos esančiuose miškuose. Čia pušynai, smėlėta, lengva žemelė, o paupiais – seni ąžuolai.

Čia drevinė bitininkystė, sakyčiau, daug „jaunesnė“, nei pas mus, Lietuvoje. Tai mes įsivaizduojame drėves, iškirstas pušies kamiene. Čia bitės gyvena kaladiniuose aviliuose, įkeltuose į medžius. Aviliai išskobiamai ant žemės, virvėmis užtraukiami ir pritvirtinami ant storų ąžuolo šakų...

Kalbinti bitininkai tvirtino, kad iš drevinio avilio su koriu paimtas medus yra sveikesnis ir brangesnis,  vertinamas daug labiau. Taigi, nors šio medaus nebūna daug, toks bitininkavimas apsimoka. Tik neaišku, kaip ilgai jis klestės, nes sutikti bitininkai buvo tikrai ne pirmos jaunystės.

Šiaurinėje šalies dalyje gandrai tokie patys įprasti kaip ir pas mus.  Daugiausiai jų lizdų ant elektros stulpų. Retai kur matysi juos ant stogų ar medžiuose. Vidurio Ukrainoje jų mažiau. O pietuose. Link Juodosios ir Azovo jūrų gandrų beveik nematyti. Ko gero, ten dažniau tvyro sausros, todėl paukščiai nesiryžta perėti.  Dabar, liepos viduryje, stepėse tiesiog knibžda skėriukai ir žiogai. Matyt, jie visi teks Afrikon keliaujantiems mūsų gandrams...