captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Jankevičius: mano 15 minučių šlovės baigsis ir vėl pardavinėsiu laikraščius sankryžoje

Nors iš humoristo darbo galima užsidirbti, tai nėra profesija, LRT RADIJUI sako humoristas Justinas Jankevičius. Anot jo, būtina nusiteikti, kad tokia karjera gali ir pasibaigti: „Vadovaujuosi gyvenime taisykle – jeigu kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tai taip ir yra. Šitas dalykas greitai pasibaigs. Mano 15 minučių šlovės greitai baigsis ir greitai aš vėl pardavinėsiu laikraščius ant sankryžos, bet kol kas – jėėė!“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

–  Savo pinigus pradėjote uždirbti, dirbdamas bare, viešbučio restorane, skambučių centre, vėliau net administratoriumi striptizo klube.

– Pataisa, pirmus pinigus aš užsidirbau slėpdamas mokesčius – pardavinėdamas laikraščius sankryžoje Fabijoniškėse.

– Tikėkimės, kad Valstybinė mokesčių inspekcija to negirdi.

– Jau senaties terminas suėjo. Man buvo 16 metų.

– Iš šių visų darbų, kuris labiausiai išmokė uždirbti pinigus ir kuris labiausiai patiko?

– Nežinau. Kai pagalvoju apie savo dabartinį darbą, visi prieš tai buvę darbai nublanksta. Tie darbai buvo skirti, kad eilinį kartą įsitikinčiau, koks brangus yra tas litas, nors aš jau ir taip žinojau.

Žinojau, kiek daug yra litas, tiesiog nežinojau, iš kur mano tėvai tuos litus gauna. Kai supratau, iš kur gauna, pradėjau vertinti. Tai buvo vienintelė patirtis, kurią gavau – supratau, kaip sunku uždirbti tą vieną litą ar eurą.

BNS nuotr.

– O kaip sunku tai padaryti juokaujant? Kiek reikia į save investuoti, kad tai atneštų pinigus?

– Normaliai uždirbti pradėjau po kokių šešerių metų, skaičiuojant nuo to, kai viską pradėjau. Negaliu sakyti, kad tada sunkiai verčiausi. Buvo nuopuolių ir pakilimų.

Iš pradžių užsidirbdavome todėl, kad tai buvo nauja. Stand up comedy žanras buvo absoliučiai naujas. Iki tol buvo kažkokių apraiškų, tačiau sistemingą stand up comedy vystymą pradėjo „Humoro klubas“ dar nuo renginio pavadinimu „Tribūna“.

Po to patekome į televizorių ir tų pinigų kažkaip visada būdavo, nes žmonėms buvo įdomu mus pamatyti. Mes buvome tai, ko žmonės ateidavo pažiūrėti kaip į freak [liet. išsigimėlių] šou – o, žmonės daro stand up comedy. Žmonės buvo apie tai girdėję internete.

– Ar nebuvo baisu apskritai eiti šia karjeros linkme, būti humoristu, turint omenyje, kad tai labai nepastovi, nuo talento priklausanti profesija? Tu nežinai, kaip tave žmonės priims, ar tu galėsi iš to pragyventi.

– Buvo absoliučiai baisu. Net neįsivaizduoju, kaip baisu buvo mano tėvams. Kaip linksma, kai ateina sūnus ir sako – aš dabar būsiu komikas. [...] Neturiu vaikų, bet, jeigu mano vaikas ateitų ir pasakytų – aš dabar būsiu komikas... Na, dabar jau komikas yra kaip ir profesija, iš kurios užsidirbu, bet, jeigu jis ateitų ir pasakytų – aš dabar būsiu varžtų žongliruotojas ar kažkokią kitą nesąmonę? Juk bijai.

Tai nėra profesija. Profesija yra žurnalistas, statybininkas, kirpėjas. Komikas nėra profesija. Komikas yra dėdė Vacys, kuris prisigeria per vakarėlį, pradeda slebizavoti ir visi juokiasi. Ar aš noriu, kad mano vaikas būtų dėdė Vacys profesionaliai? Turbūt ne, bet taip jau išėjo.

BNS nuotr.

– Bet iš kitos pusės, humoro scenoje tuo metu jau buvo žmonių, kurie tarsi iš to gyveno?

– Tarsi (juokiasi). Viskas gerai su ta profesija, tačiau ji neapibrėžta. Komikas yra apie ką? Žinoma, kad baisu buvo, bet niekada apie tai negalvojau. Man tiesiog pradėjo rastis pinigai. Su tais pinigais aš toliau galėjau veikti tai, ką veikiau.

Tu kažką veiki, eksperimentuoji, bandaisi. Kartais išeina geriau, kartais blogiau, bet tu visą laiką gauni kažkokias stabilias pajamas. Vadinasi, gali toliau gludinti ir tobulinti savo kažkokius įgūdžius. Kažkuriuo metu tampi pakankamai geras, kad galėtum iš to pragyventi.

Niekada nebijojau, kad man nepasiseks. Vadovaujuosi gyvenime taisykle – jeigu kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tai taip ir yra. Šitas dalykas greitai pasibaigs. Mano 15 minučių šlovės greitai baigsis ir greitai aš vėl pardavinėsiu laikraščius ant sankryžos, bet kol kas – jėėė!

– Grįžtant prie investicijų į save. Turbūt iki tol, kol išeinate ant scenos, reikia tam pasiruošti. Koks tai yra darbas? Kaip tas pasiruošimas?

– Sėdi ir rašai. [...] Tai, apie ką juokauji, turi išmanyti. Privalai bent jau turėti bendrą supratimą, apie ką kalbi. Kaip ir būtų gerai, kad žinotum porą dalykų. [...] Manau, kad komedija iš esmės yra antropologija. Tu stebi kažkokią žmonių elgseną ir ieškai paradoksų.

Kas yra juokas? Juokas yra absurdas. Kai žmogaus smegenys suvokia, kad taip negali būti, tada jis juokiasi. Tai tu ieškai būtent tų kampų.

Humoristo darbas kažkuo panašus į fotografo – visi mato tą pačią kėdę, tačiau fotografas ir humoristas bando surasti tą kampą, kurio kiti nemato ar dar nemato. Kai atskleidi tą naują kampą, žmonės arba grožisi, arba juokiasi, arba meta į tave butelį.

BNS nuotr.

– Kiek laiko reikia, norint pasiruošti 20 minučių trunkančiam išstojimui?

– Daug, labai daug. Kartais būna, kad juokas gimsta tiesiog – eini ir staiga suvoki, tau nušvinta smegenys. Tada bandai nepamesti minties, užsirašinėti. Jeigu bandai viską daryti visiškai techniškai – sėdėti ir užsirašinėti – tai aš manau, kad tokios trukmės pasirodymui prireiktų mėnesiuko.

– Renginiai. Žmonės į juos eina, moka pinigus. Kada atėjo jau tas laikas, kai žmonės pradėjo eiti, mokėti pinigus ir pirkti bilietus?

– Nuo pat pradžių.

– Bet į jus žiūrėti? Ne į dar kažką.

– Tik į mane žiūrėti niekas niekada nėjo ir nežiūrėjo (juokiasi). [...] Man atrodo, kad svarbiausia yra ištobulinti profesionalumą. Jeigu, pavyzdžiui, tu esi komikas, tu turi žinoti, jausti publikos skonį. [...] Nuo ko prasidėjo sporto varžybos? Tiesiog kažkas žaidė geriau už kitus ir žmonės pradėjo rinktis žiūrėti, kaip tas žmogus gali padaryti kažką, ko jie negali. Tada kažkuriuo metu pamatė, kad renkasi daug žmonių, gudragalviai vadybininkai tai išnaudojo ir pradėjo pardavinėti bilietus.

– Kiek to vadybininko reikia?

– Žiūrint kurio (juokiasi). Turiu vadybininkų, kurių man visiškai nereikia, bet turi ir vadybininkų, be kurių niekaip neišsiversčiau. Žinoma, kad reikia. Jie reikalingas daiktas.

Aš komediją, humorą (nesusireikšminant) laikau tam tikra meno sritimi. Vis tiek tai yra kūryba. Tavo smegenys turi būti šiek tiek kreivos, kad galėtum užsiimti komedija. Kai tavo smegenys kreivos, nori visas atsidėti kūrybai, o ne skaičiuoti pinigus ar dar kažką daryti.

Man atrodo, kad toje vietoje labai reikia žmonių, kurie racionaliu savo mąstymu galėtų sukontroliuoti, kur važiuosi, kaip važiuosi, kiek gausi pinigų. Jie už tai gauna atlyginimą.

BNS nuotr.

– Jūs taip pat vaidinote tokiame humoro spektaklyje, su kuriuo važinėjote po Lietuvą, po skirtingus miestus. Kuo skiriasi miestai, žmonės tuose miestuose? Ar visi vienodai supranta tuos juokus?

– „Buvusių moterų reikalai“ yra kažkoks fenomenas. Tai yra fantastiškai gerai išrašytas kūrinys, pjesė. Mes ten visaip kaip durnavojame. Tai humoro šou, ne spektaklis, bet visuose miestuose mus kažkaip labai gerai priima.

Laikau privilegija, kad galiu prisidėti prie šio spektaklio. Tiek ten mano prisidėjimo, nei aš aktorius, nei ką. Tiesiog einu į sceną ir [Mantas] Stonkus atidirba visą darbą, o aš pasiimu pinigus.

– Tikriausiai taip nėra.

– Taip yra, bet man visiškai gerai. Aš sutinku su tokiomis sąlygomis.

– Sakėte, kad profesija nestabili, tarsi išgyvenate aukso amžių. Ar galvojate, ką po to veiktumėte? Ar pasuksite labiau į aktorystę, ar laidų vedimą?

– Turiu labai fantastišką laidą „Gero vakaro šou“. Labai tikiuosi ir labai stengiuosi, kad ji gyvuotų kuo ilgiau. Ją gavau visiškai atsitiktinai. Man labai pasisekė, kad manimi patikėjo ir nusprendė, kad šita laida turi teisę į gyvybę, nes labai daug tokių laidų neturi teisės į gyvybę. Labai stengiuosi, kad ši laida išliktų.

Šiaip apie ateitį galvoju, kad viskas bus gerai. Turiu rankas, kojas, kiek leidžia išsilavinimas, turiu galvą, viskas kaip ir gerai su manimi. Baigsis šitas, eisiu kito darbo dirbti. Man absoliučiai nėra problemų eiti kažkur kitur ir dirbti paprastą darbą.

BNS nuotr.

– Jūsų darbas toks, kad esate savarankiškai dirbantis, pavadinkime taip. Kiekvieną pavasarį ateina visiems savarankiškai dirbantiems metas, kai reikia deklaruoti pajamas, sumokėti mokesčius ir t. t. Ar esate vienas iš tų, kurie sako – o ne, ir vėl pavasaris, ir vėl reikia deklaruoti? Ar mokate susitvarkyti?

– Ar aš jums tikrai panašus į žmogų, kuris mokėtų mokesčius? Prašyčiau neįžeidinėti (juokiasi). [...] Tiesą pasakius, čia ir yra tas momentas. Aš buhalterijoje esu visiškai neraštingas žmogus. Maždaug suprantu, kas vyksta gyvenime, galiu pasitikrinti ir pamatyti, ar viskas gerai, bet man padeda moteris, kuri gauna už tai pinigus. Turiu buhalterę ir ji viską padaro už mane. Nebijau aš tų mokesčių.

Yra dvi prabangos, kurias turiu. Viena – gyventi Lietuvoje, kas yra brangus malonumas. Dar brangesnis malonumas, kurį laikau savo privilegija – moku visus mokesčius. Man dėl to labai smagu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...