Rumšiškietė Ona Maciulevičiūtė-Ambrozevičienė LRT RADIJO laidoje „Už Vilniaus“ dalijasi ne tik nuotaikingais atsiminimais apie darbą Lietuvos liaudies buities muziejuje, bet ir skaudžiais išgyvenimais iš pokario. „Tėtis buvo partizanų rėmėjas [...] Sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį... Jis gulėjo sužeistas prie durų“, – laidoje jautriais prisiminimais dalijosi Rumšiškėse gyvenanti Ona.
Darbą Lietuvos etnografiniame muziejuje Ona prisimena su šypsena veide. Pasak moters, dirbdama gimtosiose Rumšiškėse ji jautėsi tarsi dirbtų pasaulio centre.
„Jaučiausi kaip būdama pasaulio centre! Turėjau labai didelį moralinį pasitenkinimą. Man buvo ten labai labai smagu dirbti“, – tikina 79-erių Ona Maciulevičiūtė-Ambrozevičienė, Rumšiškių gyventoja, 18 metų dirbusi kasininke čia pat esančiame Lietuvos etnografiniame muziejuje.
Nebuvo nė vieno lankytojo, šventai tikina Ona, kuriam būtų nepatikęs muziejus. „Tarp kitko – iš viso pasaulio ėjo žmonės. Pasaulis mūsų muziejumi buvo sužavėtas!“ – entuziastingai pasakoja rumšiškietė.
Gal ir ne pasaulio centre, bet Lietuvos – arčiau tiesos. Ona džiaugiasi, kad susisiekimas su dviem didžiausiais Lietuvos miestais – geras.
„Tereikia mikriuku (maršrutinis autobusiukas – LRT.lt) pavažiuoti iki (autostrados – LRT.lt) viaduko ir ten jau tiesiai į Vilnių. O į Kauną dar paprasčiau – tiesiog sėdi į mikriuką ir važiuoji“, – džiaugiasi Ona ir čia pat patikina, kad Rumšiškių miestelis tvarkosi, nors pastebi, jog jau vis mažiau ką bepažįsta – daugėja naujų gyventojų.
O štai pačios Onos gyvenimas lengvas nebuvo – 1953 metais per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo jos tėtis, tuometis partizanų rėmėjas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet Onai tebuvo 8-eri.
„Pas mus ateidavo partizanai. Tėtis buvo partizanų rėmėjas, parūpindavo jiems maisto. Aš kartais stebiuosi, kodėl tėtis, turėdamas keturis vaikus, būdamas labai gražus vyras, jaunas, būtent rėmė partizanus? O KGB, stribai žinojo, kad pas mus ateina partizanai. Jie sekdavo. Būdavo naktį ateina partizanai, o jau dieną kas nors būdavo ginkluotas prie namų. [...] Į partizanų būrelį infiltravo vieną išdaviką. Kai jis išdavė, įvyko susišaudymas. Tuo metu mano mama buvo ligoninėje, o broliai, gerokai vyresni už mane, buvo tarybinėje armijoje. Namuose buvome tik tėtis ir aš su sese.
Pamenu, sesuo mane pažadino, o jau vyko susišaudymas – iš visų pusių šaudė. Langai visi iššaudyti buvo. Kaip mes su seserimi nežuvome, nežinau... Iš lauko pasigirdo balsas: „Kas gyvas – išeikite, nes mesim granatą!“ Tada sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį... Jis gulėjo sužeistas prie durų. Kai išėjome į lauką, kažkas lietuviškai pasakė: „Nešaudykite, čia mergaitės!“
Tuomet mūsų namuose žuvo du partizanai. Iki šiol nežinoma, kur jie užkasti. Tėtį išvežė į Kauno klinikas. Ten jis mirė. Bent tiek, kad atidavė jį mums laidoti“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi O. Maciulevičiūtė-Ambrozevičienė.
Į tėvelio, partizanų pagalbininko, laidotuves, prisimena Ona, susirinko labai daug žmonių. Tėčio netekusiai mergaitei į atminti įstrigo vienas mįslingas laidotuvių faktas.
„Fotografavo tas tėčio laidotuves net trys fotografai, tačiau nė vienam nepavyko nuotraukos... Aišku, kas ten atsitiko, – juokiasi pašnekovė. – Mama greitai mirė ir aš likau 17-os metų viena šitam pasauly, be jokios paramos. Broliai vedė, sesuo ištekėjo.“
Onos tėtis itin mylėjo Lietuvą, buvo patriotas. Laidos herojė prisimena, kaip tėvelis norėjęs, kad visi vaikai paragautų mokslo.
„Mano tėčio svajonė buvo, kad visi vaikai mokytųsi. Aš labai norėjau pasiekti aukštąjį mokslą. Kiek turėjau galimybių, kiek dar brolis parėmė, aukštąjį mokslą baigiau. Visi studentai tada buvo neturtingi, niekas didelės prabangos neturėjo. Gyvenome bendrabutyje. Įvykdžiau tėčio ir savo svajonę. Nors ne tokio mokslo aš norėjau – esu tiksliukė, man labai įdomu būtų matematika, fizika, chemija, o literatūroj, muzikoj, dailėj neturėjau duomenų.
O tikslieji mokslai man labai patiko. Per vieną egzaminą išsitraukiau bilietą, kaip sudaryti atominę bombą. Tai iki šiol atsimenu, – juokiasi Ona. – Man labai patiko. Patiko ir matematikos formulės, jas išvedinėti. Bet teko rinktis kitką. Daug ką diktuoja gyvenimas. Žmogus nėra savo gyvenimo kalvis – daug kas priklauso ir nuo aplinkybių.“
Šiandien Ona – jau pensininkė. Moteris gyvena savo gimtosiose Rumšiškėse ir vardija, ką dar norėtų nuveikti.
„Mano dar svajonė nuvažiuoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą pažiūrėti „Traviatą“. Norėčiau dar į Palangą, bet kad kas dronu mane ten nuskraidintų. Aš tik jūrą noriu pamatyti, bet ta ilga kelionė autobusais mane gąsdina. Bet vis tiek gi niekas manęs taip nenuveš“, – juokiasi visur grožį ir džiaugsmą gebanti įžvelgti rumšiškietė O. Maciulevičiūtė-Ambrozevičienė.
Visas optimizmo kupinas pokalbis su Ona – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ tinklalaidėje.
Parengė Vismantas Žuklevičius
