„Jaučiausi kaip būdama pasaulio centre. Turėjau labai didelį moralinį pasitenkinimą. Man buvo ten labai labai smagu dirbti“, – sako 79-erių Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė, Rumšiškių gyventoja, 18 metų dirbusi kasininke čia pat esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.

„Nebuvo nė vieno lankytojo, kuriam būtų nepatikęs muziejus. Tarp kitko – iš viso pasaulio ėjo žmonės. Pasaulis mūsų muziejumi buvo sužavėtas“, – priduria.

Onos gyvenimas lengvas nebuvo – 1953 metais per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo jos tėtis, tuometis partizanų rėmėjas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet Onai tebuvo 8-eri.

„Sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį. Mama greitai mirė ir aš likau viena be jokios paramos“, – pasakoja.

Šiandien Ona – jau pensininkė, gyvena ir vardija, ką dar norėtų nuveikti.

„Mano dar svajonė nuvažiuoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą pažiūrėti „Traviatą“. Norėčiau dar į Palangą, bet kažkas kad dronu mane nuskraidintų, aš tik jūrą pamatyčiau, kad man nereikėtų ilgos kelionės važiuoti tais autobusais. Bet vis tiek gi niekas neįgyvendins“, – baigia visur grožį ir džiaugsmą gebanti įžvelgti rumšiškietė Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė.

Ved. Edvardas Kubilius