Pyktis – reikalinga emocija, jį jaučiame visi. Tačiau šis jausmas dažnai demonizuojamas, su juo vengiama susidurti. Vaikams ne visada pakanka įgūdžių savo jausmams reikšti dėl amžiaus ir patirties stokos, todėl kartais jie nesuvaldo stiprių emocijų, o tai gali peraugti net į smurtinius santykius. Tyrimai rodo, kad vaikų pykčio valdymas yra vienas aktualiausių klausimų tėvams.
Vaiko teisių gynėjų organizuotoje patyriminėje diskusijoje „Vaiko pyktis – kada priešas, o kada draugas?“ kalbėta, kaip vaiko pyktį nukreipti pozityvia linkme, pasitelkiant pojūčius, pristatyta, kaip vaiko emocijas gali veikti artimųjų elgesys, jų kūno kalba. Įvairių sričių atstovai dalinosi savo įžvalgomis ir patarimais, kaip pasiekti daugiau tarpusavio santykių brandos ir harmonijos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė tikino, kad apie jausmus – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų – visuomet reikia kalbėti, nes emocijos ir jausmai neišvengiami. Deja, vis dar nepopuliaru kalbėti apie pyktį: „Aš buvau auklėjama, kad pykti negalima ir mergaitės nepyksta. Patiriu ir dabar, kad apie tai nelengva kalbėti. Vaikams taip pat nelengva kalbėti ir nelengva padėti vaikams, jeigu pats neatpažįsti pykčio.
Mes, ruošdami 2023 m. ataskaitą, žiūrėdami statistinius duomenis ir informaciją, kurią esame gavę, matome, kad smurto skaičiai tarp vaikų auga labai ženkliai. Ypač mokyklose buvo atvejų, kai vaikams prireikė ir reanimacijos, ir ligoninės po kito vaiko pykčio, po patyčių, po sudėtingų situacijų. Situacija tikrai nėra paprasta.“
I. Skuodienė taip pat pridūrė, kad matyti, jog vis dažniau vaikams prireikia psichologo ar psichiatro pagalbos. Ugdymo įstaigose vis daugiau dėmesio skiriama jausmų atpažinimui ugdyti, tačiau svarbiausia šių dalykų mokytis namuose. Tėvai turi padėti vaikams išbūti su savo jausmais, ypač su sunkiais jausmais.
„Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė teigė, kad gamta nedavė nė vieno jausmo, kuris yra nereikalingas: „Pyktis yra jausmas, emocija. Jį jaučia visi žmonės. Nors mes visi jį jaučiame, iki šiol mūsų visuomenėje tai labiausiai demonizuojamas jausmas. Mes vaikus iki šiol nesąmoningai mokome, kad pykti negražu, kad su piktais vaikais niekas nenori draugauti.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vaikų pyktį vadindami ožiu, nors ir žaismingai varydami ožiukus, atskeliame pyktį nuo asmens, tarsi tai ne žmogaus dalis. Tačiau labai svarbu suprasti, kad kiekvienas jausmas yra mūsų dalis, mes esame atsakingi už to jausmo išgyvenimą ir kaip tą jausmą išreiškiame. Labai svarbu dalykus vadinti tikraisiais vardais, aiškiai įvardyti savo jausmus ir padėti vaikui įvardyti jo emociją.
I. Skuodienės manymu, kai vaikas pyksta, jam labiausiai reikia paguodos, dėmesio, pagalbos išbūti su savo jausmu.
„Vaikai mokosi iš visko, ką jie mato. Jų pamokos ne tik „kimoči“, jų pamokos yra namo grįžę tėvai, kaip jie komunikuoja emocijas, jie priima ar nepriima, kokias verbalines ir neverbalines žinutes siunčia. Neverbalinės žinutės yra geriau nuskaitomos. Jeigu mama arba tėtis sako „aš nepykstu“, bet visas kūnas ar intonacija rodo, kad pyksta, tuomet vaikas supras, kad geriau neigti, neprisipažinti, kai pyksti, ir apie tai nekalbėti“, – sako dr. J. S. Jasiulionė.
Kartais geriau patylėti, visada svarbu nurimti
Diskusijoje dalyvavęs Dainoras Lukas, komunikacijos specialistas, tėtis, pasakojo auginantis 11 m., 14 m. ir 21 m. vaikus. Vaikų pykčio problemas ne kartą sprendęs tėtis kartais randa lengvų, kartais sudėtingesnių sprendimo būdų: „Visus auklėjam vienodai, bet visi elgiasi visiškai skirtingai. Galbūt kažką vaikai atsineša savo ir sunku ką nors pakeisti. Kalbant apie pyktį, visi tėvai susiduria su pykčio problema. Turiu sūnų, kuris, kaip sakoma, užsidega kaip degtukas. Bet turiu vieną metodą, kurį taikiau ir mergaitėms, ir sūnui, apsikabinu ir laikau, kol nurimsta.“
Psichologė patvirtino, kad labai svarbu išlaikyti kontaktą, tačiau ne visiems vaikams patinka fizinis kontaktas, todėl svarbu rasti ir tėvams, ir vaikams tinkamą būdą.
„Buvo metas, kai sūnus nenorėjo eiti į mokyklą. Ieškojome sprendimų. Mūsų atveju reikėjo pakeisti mokyklą. Mano vaikas, kuris buvo didžiausia neklaužada, kuris beveik nesimokydavo, kitoje mokykloje tapo vos ne geriausiu mokiniu“, – prisimena trijų vaikų tėtis.
Aktorė, patyrimų kūrėja Indrė Storpirštienė augina 2 ir 6 metų sūnus. Ji savo gyvenime ir vaikų auklėjime taiko patyriminius metodus. Pavyzdžiui, kai moteris nebesusikalba su vaikais, kviečia juos patylėti ir pavedžioti tėvus. Vaikas vedžioja tėvus užrištomis akimis. Vaikas vedlys, o tėvai turi pasitikėti vaiku. Anot jos, smagiausia, kad per pusvalandį tarp vaiko ir tėvo susikuria gilus ryšys.
Renginyje I. Storpirštienė atliko du etiudus – dvi grįžusios namo mamos versijas. Pirmajame etiude aktorė tapo pikta, suirzusia, viskuo nepatenkinta mama. Vaiko vaidmenį atlikusi psichologė nusprendė pasišalinti iš įsivaizduojamo kambario. Kitu atveju moteris buvo nusiteikusi bendrauti su vaiku mama ir jai puikiai sekėsi megzti santykį su įsivaizduojama dukra.
Psichologė tikino, kad natūralu norėti atsitraukti nuo uraganą keliančio žmogaus ir visai kas kita kalbėtis su ramiu žmogumi.
Vienintelis diskusijoje dalyvavęs vyras D. Lukas klausė, kaip padaryti, kad mamos dažniau grįžtų namo tokios, kokia mama buvo vaizduojama antrajame etiude. Taip kilo diskusija, kad tėvams taip pat reikia pasirūpinti savimi, kad jie turėtų resursų būti mylintys ir jautrūs savo vaikams.
„Labai svarbu ketinimas, su kokiu ketinimu eini į santykį su vaiku ar grįžti namo. Jeigu grįždavau namo su ketinimu toliau dirbti, tai tikrai nieko gero namuose nebūdavo, net jei vyras ir vaikai geros nuotaikos, jie greit perimdavo mano nuotaiką, nes pykčio nuotaika greitai persiduoda, reikia būti labai atspariam, kad neperimtum. Jeigu grįžtu namo su vaiku ramiai pasikalbėti, jo išklausyti, aš visai kitaip grįžtu namo.
Mes labai linkę save kritikuoti, kitus kritikuoti, tai aš sakyčiau, kad mamoms ir tėčiams reikia skirti resursų ir sau. Jei resursai yra absoliučiai išnaudoti, sunku išbūti meilės ir ramybės būsenoje“, – pasakojo aktorė. Ji teigė pastebinti, kad kai kurios mamos sau užsideda pernelyg daug atsakomybių, todėl nebeturi resursų būti ramiomis mamomis.
Psichologė patarė, kad jeigu pyktis veržiasi pro kraštus, geriau nieko nesakyti, nes pykdami mes prikalbame per daug dalykų, kurių geriau nesakyti ir kurių vėliau gailimės prišnekėję. Tačiau jeigu negalime patylėti, geriau atsiprašyti ir pasišalinti nurimti. Mat po pykčiu dažnai slepiasi tai, kas neatitinka mūsų lūkesčių.
„Kai grįžtame namo, ko tikimės? Grįžtame po sunkios darbo dienos, bet įsivaizduojame, kad vaikai neturėtų grįžti pavargę, kad jie turėtų būti susitvarkę, viską padarę ir palaimingai sėdėti, ruošti namų darbus ir rodyti tobulą elgesį. Bet iš tikrųjų mes visi grįžtame tos pačios būsenos. Mes per dieną patiriame daugybę dalykų. Vaikui tikrai nėra vien tik džiaugsmas, laimė ir džiugesys eiti į mokyklą. Tai yra daugybė santykių, lūkesčių, situacijų, kur jie patiria stresą, kartais daug didesnį negu mes ir jie turi daug mažiau resursų su tuo tvarkytis, nei turime mes“, – pasakojo dr. J. S. Jasiulionė.
Ji teigė, kad svarbu neužsisukti susierzinime, nes pyktis prasideda nuo mažo lašelio. Jei grįžus namo suerzina kokia nors detalė, geriau išgerti arbatos ar rasti kitą būdą nusiraminti, svarbu neužkibti ant mažų detalių, nes, pradėjus reikšti susierzinimą, užsisuka pykčio spiralė ir ji vis ilgėja.
Diskusiją stebinti mama pasiteiravo, ką daryti dėl netvarkos namuose. Čia psichologė taip pat skatino mažinti lūkesčius, suprasti, kad namai neprivalo kiekvieną dieną būti sutvarkyti. Galima paskirti vieną tvarkymosi dieną per savaitę ir per ją viską sutvarkyti, o kasdienybėje nesitikėti tobulos tvarkos.
I. Skuodienė prisipažino, kad ji po darbo dienos kartais neskuba užeiti į namus, prieš tai 15–20 minučių pavaikšto, pakvėpuoja arba grįžusi namo įvardija, kad diena buvo sunki, o ji jaučiasi suirzusi. Taip pat ji prisipažino, kad mėgsta pasislėpti ir pailsėti drabužinėje arba išgerti arbatos. O štai dėl tvarkymosi ji rekomenduoja pasikalbėti, pabandyti su visais šeimos nariais susitarti, kad nebūtų batų, šiukšlių ar kitų ne vietoje paliktų dalykų, kad visiems gyventi būtų švariau ir maloniau.
Tėvų užduotis – išbūti su vaiko emocija
Jei vaikas pyksta, svarbu neliepti vaikui eiti į kambarį nusiraminti. Tokiu būdu atstumsime vaiką. Tokiose situacijose svarbu nepalikti vaiko vieno su sunkia emocija, nes pyktis niekur nedings.
„Kartais vaikas nori trenkti, trenkia, kanda. Svarbu sakyti: žinai, aš atsitrauksiu, tu gali pykti, bet tu negali kąsti, man skauda, kai tu kandi. Reikia tą daryti kuo ramiau ir neišeiti iš kambario. Bet jei emocija užpila mus, tuomet geriau atsitraukti“, – pataria dr. J. S. Jasiulionė.
Jeigu vaikas susimuša su draugu mokykloje, tai dar nereiškia, kad jis užaugs banditas. Labai svarbu tyrinėti konkrečias situacijas. Anot psichologės, jei vaikai ar paaugliai susimuša, tai nebūtinai žymi sutrikimą, yra situacijų, kai jie jaučiasi tokie pažeisti, kad už save kovoja visu kūnu. Svarbu stebėti, ar pavyksta nukreipti vaiko energiją kita linkme, atpažinti situacijas, kur kyla vaiko pyktis. Suaugusieji gali užbėgti už akių, neužauginti vaiko ar paauglio pykčio. Jei matome, kad situacija nesikeičia, vaikas nuolatos skriaudžia kitą arba save, yra neempatiškas, galbūt mėgaujasi keliamu skausmu, reikėtų pasidomėti, kas negero įvyko su vaiku. Blogas elgesys nėra įgimtas, tai pagalbos prašymas. Nereikia vaiko demonizuoti, kad jis piktas, vertėtų pasikonsultuoti su specialistu.
D. Lukas pasidalino, kad impulsyviam sūnui nurimti padėjo atrasta mėgstama veikla. „Jis pradėjo auginti augalus, dabar pilnas kambarys augalų, yra žuvyčių, sūnus pradėjo važinėtis riedlente, sportuoti karatė, jis dabar visiškai kitoks, visą laiką užsiėmęs.“
Diskusijos moderatorė žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė perskaitė mamos klausimą apie vaiką, kuris negirdi ir neklauso savo tėčio. Psichologė teigė, kad visuomet svarbu konkreti situacija, tačiau tai neatrodo kaip išskirtinis atvejis, nes supykę vaikai stengiasi išvengti to, ką sako suaugusieji.
„Labai svarbu turėti omenyje, kad jei vaikas pyksta, jis nelabai girdi, ką mes sakome. Tuo metu, jei vaiką apėmęs stiprus pyktis, emocija nukreipta ne į klausą, yra tik noras išreikšti pyktį, todėl pašnekesius svarbu nukelti į tą laiką, kai vaikas bus nurimęs. Bet jei tėtis negali užmegzti kontakto su vaiku, galima pasitarti su specialistu“, – teigė psichologė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė teigė, kad nuostatos kinta lėtai, mes dar linkę pykčio problemas spręsti pykčiu ir neatpažįstame savo smurto, o paskui stebimės, kodėl mūsų vaikai pikti. Anot jos, jų tyrimai rodo, kad beveik 50 proc. apklaustųjų fizinių bausmių taikymo neįvardija kaip smurto, vertina tai labiau kaip auklėjamąją priemonę. Pavyzdžiui, ausies nusukimą laiko vaiko pykčio valdymu. Nors pyktyje išbūti ir jį legalizuoti labai sudėtinga, tačiau tai būtina.
„Dažnai matome, o gal daug kas išgyvenęs, kai vaikai parduotuvėje krenta ant žemės ir išreiškia pyktį. Dažnas klausimas, ką daryti. 47 proc. mūsų apklaustųjų sako, kad kai tėvai pakelia vaiką nuo žemės, papurto, tai nėra smurtas. Bet tai yra smurtas prieš vaiką. Kai vaikas pyksta, mes tuo pačiu pykčiu atsakome, purtome, kratome. Tai neigiamos pamokos. Kai aš supykstu, kaip su manimi elgiasi? Kai žmonės klausia, ką tada daryti? Nevesti vaiko į tą žaislų skyrių, kol jam toks raidos etapas“, – teigė I. Skuodienė.
Jeigu tai neišvengiama, nuraminti vaiką paglostymu, ramiu kalbėjimu, kad vaikas jaustųsi išgirstas, matomas, ir drauge išbūti su tuo jo pykčiu.
Aktorė I. Storpirštienė nustebino savo patyriminiais metodais ir viešoje vietoje. Kai jos vaiką ištiko tokia pykčio scena ant parduotuvės grindų, ji ėmė elgtis taip pat, kaip vaikas. Vaikas sukluso, ką daro jo mama. Daugiau situacija nebesikartojo.
„Svarbu suprasti, kad 3 m. – pirmasis autonomijos laikotarpis, kai vaikas atranda „aš“, „aš pats“, „aš noriu“, nes iki tol jis labiau buvo susiliejęs su suaugusiais žmonėmis. Tuomet pykčio protrūkiai tikrai žymimi tokio „aš noriu“, „mano nuomonės“. Tai laikinas laikotarpis, jį reikia išbūti su kantrybe ir meile“, – teigia dr. J. S. Jasiulionė.
Pyktį galima pakeisti pozityvesne veikla. Pavyzdžiui, I. Skuodienė prisimena, kad pykčiui nukreipti ji su vaiku dažnai naudodavo pagalves. Diskusijoje paminėti ir emocinės pagalbos telefonai: tėvai emocinės pagalbos gali ieškoti „Tėvų linijoje“ arba „Vaiko teisių linijoje“, o vaikai, paaugliai – „Vaikų linijoje“ arba „Jaunimo linijoje“. Taip pat galima kreiptis emocinės paramos į „Vilties liniją“ arba „Moterų liniją“.
Anot I. Skuodienės, motinystė ir tėvystė yra ir dovana, ir iššūkis, sukeliantis daug emocijų, tobulų tėvų nėra, tačiau visuomet galima atsiprašyti, apsikabinti, prisipažinti, kad buvome neteisūs, ir ieškoti būdų būti.
Visą diskusiją galima pažiūrėti čia.
