Asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Speičytė-Radzevičienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad Lietuvoje kasmet neišnešiotų vaikų gimsta apie 5-6 procentus. „Maždaug 1200. Tiek neišnešiotukų kasmet gimsta mūsų šalyje“, – sako ji. Dvynukių ankstukių mama Veronika Valančienė pasakoja gimdymo net nejutusi. „Dukros kojytė tilpo pro vestuvinį žiedą“, – jautriu prisiminimu dalijasi mama.
Pasak Astos Speičytės-Radzevičienės, daugumai tiesiog sunku įsivaizduoti tokių vaikų svorį. Neišnešiotukai gimsta nuo 22 iki 36 savaitės.
„Ypač mažiausi, 22 savaičių naujagimiai labai skiriasi nuo 36 savaitės naujagimių. Jų odelė permatoma ir labai jautri. Tokie vaikai patys nekvėpuoja. Jiems sudėtinga prisitaikyti prie naujų sąlygų, mat biologiškai jie dar turėtų būti mamos įsčiose. Taigi, bėdelių yra visa puokštė. Kuo anksčiau yra gimęs vaikas, tuo jam sudėtingiau pačiam pačioje pradžioje išgyventi, iškvėpuoti. Toks vaikas turi begalę vystymosi problemų. O štai 36 savaičių kūdikis jau yra panašus į tą rausvą, įprastai laukiamą naujagimį“, – pasakoja asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė.
Apie 80 proc. ankstyvųjų gimdymų yra nenumatomi. Tai reiškia, kad tėvai jiems nesiruošia. Medicinos psichologė Evelina Sabaitytė sako, kad kaip ir bet kuri netikėta situacija, ankstyvas gimdymas sukelia didžiulę šoko reakciją.
„Pasaulis tarsi sustoja, žemė slysta iš po kojų. Tik penki-šeši procentai naujagimių gimsta prieš laiką. Dėl to dauguma tėvų net neįsivaizduoja, ką tai reiškia. Yra teiraujamasi, ar mažylis gyvens? Jautriausia, kai tėvus artimieji sveikina su vaiko gimimu, o šie dar nėra tikri, ar tikrai turi tą vaiką, ar jis išgyvens, – pacientų išgyvenimus perteikia medicinos psichologė. – Tai yra toks didžiulis gyvenimo skilimas. Gyvenimas prieš ir gyvenimas po. O tarp jų esti toks vakuumas, kur mama izoliuojasi ligoninėje su daugybe neapibrėžtumo, nežinomybės, daugybe aparatų ir gydytojų.“
Pasak Evelinos, tėvus užplūsta daug didelių ir sunkių jausmų. Liūdniausia, anot jos, kad šioje situacijoje tėvai neretai būna nepelnytai pamiršti.
„Mes didelį fokusą nukreipiame į naujagimį: sveikatą, gyvybę, jo rodiklius. Bet juk už vaiko lieka jo tėvai, kurių kartais net nepaklausiame, kaip jie jaučiasi. Visa tai yra didžiulis pamatas ateičiai, nes mama ir tėtis, sutikę naujagimį su baime, su išgąsčiu, kaip jie gali atliepti po to, kai vaikutis auga, kai jam dveji, treji, penkeri.
Atsiranda fantominis baimės jausmas prarasti, sugadinti, nes juntama kaltė, kad kažką ne taip padariau, kažką pražiūrėjau, ne tą suvalgiau, ne ten atsistojau ir atsisėdau. Yra ir tokių absurdiškų situacijų. Tai yra neabejotinai žvėriškai didelė krizė, apie kurią mes kalbame labai mažai. Svarbiausia yra žiūrima, kaip padėti išgyventi tokiam vaikui, o stipriai kenčiantys tėvai paliekami nematomame šešėlyje“, – konstatuoja E. Sabaitytė.
Dvynukių ankstukių mama Veronika Valančienė pasakoja apie priešlaikinį gimdymą sužinojusi prieš savaitę iki jo. „Tačiau jo nelaukiau ir tas gimdymas įvyko labai staigiai ir netikėtai, – prisimena dvynukių mama. – Vis kamantinėjau save: kodėl taip nutiko man?“.
Visų šventųjų šaukiausi ir maldavau, toliau pasakoja Veronika, kad tik neparodytų joms kelio, iš kur negrįžtama. Ašaras tramdydama mama sako, kad mergaitės gimė 24-tą nėštumo savaitę ir svėrė vos 500 ir 600 gramų.
„Tai buvo kažkas neįtikėtina. Paties gimimo aš nemačiau, negirdėjau. Pirmo vaiko net nejutau. Po 21 minutės gimė Ievutė, kuri kaip peliukas cipeno. Tai man buvo gyvybės ženklas, kad ji yra gyva. O būsenos neįmanoma nupasakoti – tai žodžiais neišreiškiama. Tai yra, kai slysta žemė iš po kojų, kai tu nebesuvoki, kur tu esi, kokia tavo egzistencija ir kas tavęs laukia. O laukia ilga kova už gyvybę“, – jautriai pasakoja dvynukių ankstukių mama V. Valančienė.
Visas pokalbis šia tema – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
