Vaikui suteikėte išskirtinį vardą? Nusiteikite, kad jūsų atžala dažniau sulauks aplinkinių dėmesio. Negalite būti tikri, ar vaikui tai patiks – priklausys nuo jo asmeninių savybių. „Teko pastebėti, kad labai įmantrius vardus vaikams dažniau duoda mažesnio išsilavinimo, siauresnio akiračio žmonės, juos labiau veikia ir masinės medijos“, – sako portalo LRT.lt kalbinta profesorė.
Šiandienė vardų kultūra Lietuvoje – itin dinamiška, pastebi Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorė dr. Daiva Sinkevičiūtė. Tėvai vis dažniau, ypač mergaitėms, suteikia lietuviškus vardus, susijusius su gamta, mitologija. Gabija, Liepa, Austėja – vieni populiariausių šiemet duotų vardų.
Vis dėlto patys populiariausi skolinti Marko, Amelijos vardai, taip pat vis daugėjantys lietuvių kalbai nebūdingų baigmenų vardai – Mia, Maria – rodo, kad esame globalios kultūros dalis, mūsų vardyną smarkiai veikia užsienio įtaka.
Prof. dr. D. Sinkevičiūtė įsitikinusi: vaiko vardo rinkimas – ne vieta kompleksuoti ir gėdytis lietuviškumo. „Šie klausimai yra susiję ir su žema mūsų saviverte, savo kalbos, kultūros nevertinimu“, – lietuvių norą lygiuotis į anglakalbes kultūras komentuoja pašnekovė.
Su profesore kalbame apie tai, kodėl vardadienių kalendoriuose randame daugybę vardų, kurių nė nesame girdėję, kodėl neverta pasitikėti vardų reikšmėmis ir kaip vardų madas Lietuvoje veikia populiarioji kultūra.
– Suteikti vardą – ne tik maloni, bet ir atsakinga užduotis. Apie ką turėtų pagalvoti tėvai, renkantys savo vaikui vardą, kuriuo greičiausiai jis bus žinomas visą likusį savo gyvenimą?
– Suteikiant vaikui vardą, reikia būti atsakingiems ir duoti tokius vardus, kurie yra žinomos, neperdirbtos formos, neturi ryškaus šnekamosios kalbos atspalvio, nes per gyvenimą tų atspalvių ir taip atsiras, ir vieni jų turėtojui patiks, o kiti – ne.
Esame lietuviai, ir su vardais, kaip ir su pačia lietuvių kalba, turime būti atsakingi. Mūsų, lietuvių, vardai turi atitikti lietuvių kalbą: turėti įprastas lietuvių kalbai galūnes, būti užrašyti mums įprastais raidžių deriniais. Žinoma, kiekvienos šeimos situacija yra individuali ir yra daug aplinkybių, kaip ir kodėl tėvai išrenka vaikams vienokį ar kitokį vardą.
– Pirmojo šių metų pusmečio Registrų centro duomenimis, populiariausi mergaičių vardai yra Amelija, Sofija, Izabelė, berniukų – Markas, Benas, Jokūbas. Pirmose vietose rikiuojasi ne lietuviškos kilmės vardai. Kas nulemia vardų populiarumą?
– Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje dažniausių vardų madas diktuoja visuomenė, kurią veikia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs faktoriai. Dėl to pasakyti, kokie vardai bus madingi ateityje, sunku, nes tai priklauso nuo realios besiklostančios situacijos ir įvykių.
Galima matyti, kad daugelis vardų yra madingi ne vienoje šalyje, pavyzdžiui, moterų vardai Sofija, Amelija, Izabelė, Emilija ar jų formos tarp dvidešimties populiariausių vardų 2022 m. buvo JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt., kas rodo bendras jų suteikimo tendencijas.
Iš populiariausių mergaičių ir berniukų vardų matomi skirtingi jų davimo polinkiai. Kaip ir anksčiau, tarp dažniausių mergaičių vardų yra lietuviški asmenvardžiai Gabija, Luknė, Liepa, Austėja, o dažniausi berniukų vardai yra vien skolinti asmenvardžiai, nors tarp jų yra ir lietuvių kalbai būdingos formos skolintų vardų kaip Jokūbas, Motiejus.
Lietuviškais mergaičių vardais rodomas lietuvių kalbos grožis, tautiškumas, ryšys su gamta, mitinėmis būtybėmis, nes būtent lietuvių mergaičių vardynui ir būdingi iš gamtinės leksikos atsiradę vardai, kurie yra dažnesni ir įvairesni už gamtinius berniukų vardus.
Tarp dažniausių berniukų vardų esantys lietuvių kalbai būdingos formos vardai rodo kitą savitumą – pas mus populiarios ankstesniais amžiais į Lietuvą paplitusių krikščioniškų vardų formos, kurios, patekusios į lietuvių kalbą, prie jos prisiderino ir įgijo savitą pavidalą. Būtent šios formos vardai yra būdingesni Lietuvos vyrų vardynui, o moterų vardyne jų yra mažiau.
– Kita vertus, vis dažniau sutinkami ir jaunieji Ąžuolai, Vėjai. Galbūt užsienio įtaką pamažu išstumsime, vis dažniau sugrįždami prie lietuviškų vardų, susijusių su gamta, baltų mitologija, pagoniškais papročiais?
– Iš tiesų lietuviai savo vaikus vadina ir lietuviškais vardais, bet iš karto reikia pasakyti, kad jie – visiškai kitokie, nei buvo pagoniškoje Lietuvoje. Šiais vardais mes esame unikalūs, nes jų pamatas yra lietuvių kalbos leksika, kurios kitos tautos nevartoja. Savo tautiniais vardais mums artimiausi broliai latviai, nes tik jie savo dukroms gali duoti, pavyzdžiui, vardą Liepa, suprasdami jo pamatą. Kitose kalbose mūsų lietuviški vardai bus keistas raidžių rinkinys, išskyrus trumpus vardus, kurių kamienai turi kelias kilmės aiškinimo galimybes.
Apskritai, jokio grįžimo prie lietuviškų vardų 21 a. nėra, nes lietuviški vardai į mūsų vardyną grįžo 20 a. pradžioje kartu su tautiniu atgimimu, ir pastarąjį šimtmetį šiais vardais nuolat vadinami vaikai. Iš vardų davimo polinkių matyti, kad lietuviškus gamtinius vardus pradėjo duoti Nepriklausomoje Lietuvoje, o toliau jais vadino ir iš jų darė naujus vardus vėliau, sovietmečiu.
Pavyzdžiui, vardai Audrius, Danguolė buvo labai populiarūs 6 deš. pabaigoje – 7 deš. pirmoje pusėje, Aušra – 7 deš. pabaigoje – 8 deš. pirmoje pusėje, Ramunė – 8 deš. antroje pusėje ir kt. 20 a. pabaigos – 21 a. vardynas sėkmingai ir stabiliai tęsia ankstesnių dešimtmečių tradicijas: vaikai vadinami lietuviškais vardais, o pats vardų inventorius keičiasi.
Išskirčiau ypatingą 20 a. pabaigos – 21 a. bruožą: matomai padidėjęs su mitologija siejamų vardų skaičius ir jų įvairovė didėja. Pavyzdžiui, dabarties vardyne šalia Austėjos, Gabijos, Mildos yra ir Praurimė, Sovijus. Pastarųjų dešimtmečių tėvams yra svarbi lietuvių gamta, mitologija, nes su jais susijusius vardus duoda vaikams, ypač mergaitėms.
– Ką žmogui reiškia vardas? Ar tai – tik patogus, socialinių normų suformuotas būdas mums vienas kitą atskirti, ar vardas turi ir gilesnę prasmę? Galima rasti informacijos apie lingvistines vardų reikšmes, net būdo savybes, kurias vardas tariamai suteikia jo turėtojui.
– Klausimas apie vardo reikšmę žmogui, vertinant iš vardų turėtojų perspektyvos, yra labai nevienareikšmis. Vieniems žmonėms vardai yra svarbūs, jie domisi jų kilme, o kitiems vardai yra vien būtina ir įprasta jų būties ir buities detalė.
Turiu prisipažinti, kad netikiu nei vardo poveikiu žmogaus likimui, nei dažnai per kelias kalbas išsiaiškintų vadinamųjų vardų reikšmių svarba. Žmogus savo vardą kuria pats ir kaip jis elgiasi, veikia, bendrauja, tokį emocinį krūvį tas vardas kiekvieno žmogaus aplinkoje ir turi.
Ilgesnę vartojimo tradiciją turintys vardai turi ir papildomo svorio – jais gali vadintis žinomi ar viešai matomi žmonės, kuriais besižavintys tėvai jų vardus duoda ir savo vaikams, tokiu būdu linkėdami jiems būti tokiems pat sėkmingiems, žaviems ir pan.
Daugelis žmonių domisi savo vardų reikšmėmis ir, manau, tai yra gerai, nes tokiu būdu telkia dėmesį į kalbą – sužino, kad vieni vardai yra lietuviški, kiti – skolinti, kad daugelis skolintų vardų yra atkeliavę per kitas kalbas ir gali būti įgiję kitokius pavidalus. Tačiau su vardų šaltiniais reikia būti labai atsargiems, nes vardynas domina daugelį žmonių, dėl to apie vardus rašo ir mėgėjai, ir profesionalai. Naudojant įvairius šaltinius, reikia pasitikslinti, ar leidinys yra aprobuotas, turi autorių, koks to autoriaus profesionalumo lygis ir panašiai.
– Užsienio šaltiniuose teko skaityti aiškinimą, kad anksčiau tėvai vaikams duodavo kuo paprastesnius, populiariausius vardus, kad vaikai neišsiskirtų, pritaptų mokykloje ir panašiai. Dabar, priešingai, ieškoma kuo įmantresnių vardų, nes norima užauginti išskirtines, iš masės išsiskiriančias asmenybes. Pagal ką vardai būdavo suteikiami anksčiau, o kaip – dabar?
– Iš tiesų vienareikšmio atsakymo nėra, nes ir prieš keliasdešimt metų, ir dabar buvo ir yra įvairių tėvų, kurie turi skirtingas priežastis išrinkti vardus savo vaikams. Kita vertus, nežinant tikrųjų vaiko pavadinimo motyvų, tik iš išorės gali atrodyti, kad tėvai, vaiką pavadinę populiariu vardu, siekė pavadinti iš visos jų masės nesiskiriančiu vardu, nors iš tikrųjų taip nėra: tas vardas patiems tėvams gali būti išskirtinis, nes susijęs su kokiu nors ypatingu jų gyvenimo įvykiu, galbūt vieno iš senelių, tėvų vardas.
Vis dėlto lyginant vardus, duotus prieš kelis dešimtmečius ir pastaraisiais metais, matyti, kad dabarties tėvai ieško kuo įvairesnių, retesnių vardų ir juos duoda savo vaikams. Šis polinkis būdingas ne tik Lietuvai, tačiau ir kitoms šalims.
Tai, manau, susiję su daugeliu priežasčių – ne vien su tėvų manymu, kad gimęs jų vaikas yra išskirtinė ir nepakartojama asmenybė, turinti turėti ir išskirtinį vardą. Žinoma, taip manančių tėvų yra, bet reikia suprasti, kad ir patys šiandienos tėvai kitokie nei buvo anksčiau – pasikeitė grožio samprata, žmonės tapo gerokai laisvesni, drąsesni, išmoko daugiau kalbų, ėmė rimtai domėtis įvairiomis kultūromis, atsirado socialinių tinklų, medijų įtaka, išaugo dvikalbėse šeimose vartojamų kalbų spektras. Tai yra dalis priežasčių, kodėl vaikai gauna kitiems išskirtiniais atrodančius vardus, nors patiems tėvams toks vardas gali ir neatrodyti išskirtinis.
Kita vertus, Lietuvai išsilaisvinus iš sovietų jungo nustota tautiniais, krikščioniškais vardais priešintis rusifikacijai ir jos įtakai. Tai irgi veikia tėvų nuostatas vadinant savo vaikus.
Lygindama ankstesnes ir dabartines vaikų vardų davimo priežastis, skirtumą matau ir kitu aspektu – daugelis dabarties tėvų daug dažniau duoda savo vaikui vardą derindami kelias priežastis, pavyzdžiui, vardas jiems ne tik patinka, dera prie ilgos pavardės, siejamas su patrauklios reikšmės žodžiu, bet jį turi ir koks nors mylimas, pažįstamas ar socialiniuose tinkluose sekamas žmogus ar jo vaikas, arba šalia minėtų priežasčių vardas prasideda tokia pat raide kaip kitų anksčiau gimusių vaikų vardai. Taip pat daliai šių dienų tėvų yra svarbu, kad vaiko vardo kilmę būtų galima aiškinti keliais būdais, vardas turėtų atitikmenų skirtingose kalbose.
– Kokių keblumų gyvenime vaikui gali sukelti išskirtinis, mažai girdėtas vardas? Kokiais vardais tėvai turėtų vengti vadinti savo vaikus?
– Vaikas, turintis išskirtinį vardą, gerokai dažniau sulauks aplinkinių dėmesio – nebūtinai neigiamo, gali būti teigiamo, tačiau yra didelė tikimybė, kad jo sulauks: kiti žmonės gali pasidžiaugti vardu, pasiklausti, kodėl tėvai išrinko tokį vardą, gali pasitikslinti, ar tikrai toks vardas. Kaip vaikas reaguos, yra kitas klausimas – vienam gali labai patikti dėmesys, o kitam – ne, taigi čia priklauso nuo vaiko asmeninių savybių, vaiko auklėjimo šeimoje.
Kita vertus, žmonės, ypač vyresnės kartos, išgirdę neįprastą vardą, gali jo neįsidėmėti, neišgirsti iš pirmo karto ir dėl to gali kilti problemų. Manau, kad vaiką, pavadinus išskirtiniu vardu, reikia ruošti tokiems atvejams. Nuo žmogaus nusiteikimo priklauso, ar jis bus patenkintas savo išskirtiniu vardu.
Dėl vardų vengimo, sakyčiau, klausimas labai subjektyvus, priklausantis nuo kiekvieno žmogaus. Lietuviai neduoda iš neigiamus, negatyvius dalykus nusakančių žodžių atsiradusių vardų. Man atrodo, kad nereikėtų vaikams duoti ir šokiruojančių vardų, kaip Liuciferis, Jėzus, nes šie asmenvardžiai neturi tradicijos būti lietuvių vaikų vardais.
Taip pat man negražu, kai vaiką pavadina kokio nors meninės vertės neturinčio filmo ar retu nuomonės formuotojo užsieniečio vardu, nes šie vardai žinomi momentiškai ir po kiek laiko žmonės jų neatpažįsta ar šie vardai jiems kelia tolimas, praeities madas primenančias asociacijas. Bet tai yra tik mano subjektyvi nuomonė, o tėveliams gali atrodyti kitaip.
– Kokių žinote pavyzdžių, kada, išgarsėjus kokiam nors reiškiniui ar žmogui, išpopuliarėjo ir tam tikras vardas? Kiek domėjausi, po Vaido Baumilos dainos „Kunigunda“, Kunigundos vardas vis tik pasiliko šios dainos ir I. Šeiniaus „Kuprelio“ eilutėse.
– Niekada nežinome, kaip viskas susiklostys. Svetainėje vardai.vlkk.lt vardas Kunigunda dainos populiarumo laikotarpiu buvo tarp penkių dažniausiai lankomų vardų. Tai rodo, kad tėvai domėjosi šio vardo kilme, nors jis ir neišplito kaip mergaitės vardas. Taip pat neišplito ir Pamelos vardas, nors vienu metu plačiai buvo grojama Sauliaus Prūsaičio daina „Pamela“.
Ryškus pavyzdys, kai vardas tapo populiarus vardyne išgarsėjus jo savininkui, yra Iglės atvejis. Būtent nuo 2017 m. vardas Iglė ėmė plisti, kai ankstesniais metais dainininkė Iglė laimėjo muzikinį realybės šou. Šis vardas tapo populiarus Lietuvoje – ne kartą yra vienas iš 30 dažniausių Lietuvos vardų.
Vis dėlto, kad atpažintume ir pamatytumėme tokius atvejus kaip Iglės, reikia, kad ir vardas, kuris ima plisti dėl kokio nors žmogaus įtakos, būtų matomas ir išskirtinis, kas nedažnai pasitaiko. Kitais atvejais įtaka nėra gerai matoma plika akimi, gali būti tik spėjama.
– Kartais pasitaiko tėvų, vaikams norinčių duoti vardus, kurių neleidžiama užregistruoti. Internete nesunku rasti pavyzdžių: Švedijoje buvo atvejis, kai vaikui norėta duoti Ikea vardą, Prancūzijoje – Nutella ir pan. Gal žinote apie panašius atvejus Lietuvoje? Kaip vertinate tokius tėvų užmojus?
– Tokio ryškaus atvejo neprisimenu. Kiek matau, Lietuvoje žmonės nepersistengia duodami vaikams ekscentriškus vardus. Mūsų šalyje registruojant vaiko vardą, problemų kildavo dėl jo rašybos: tėvai pasirenka užrašyti vardą tokiu būdu, kurio raidžių derinys yra nebūdingas jų šeimos kalboms – lietuvių, lenkų ar kt.
Kitas ryškus aspektas – tėvai dažnai nori suteikti lietuvių kalbai nebūdingų baigmenų vardus, pavyzdžiui, Emilia, Maria, Mia, nes lietuvių, kaip ir kitų kalbų vardynus, labai stipriai veikia anglų kalbą, o tokios vardų formos nebūdingos lietuvių kalbai.
Aš tokiems lietuvių užmojams nepritariu, nes mes būtent savo vardų formomis tą lietuviškumą ir išreiškiame. Ir dėl to nereikia nei gėdytis, nei kompleksuoti, taip pat nereikia derintis prie dominuojančios anglų kalbos daugumos. Šie klausimai yra susiję ir su žema mūsų saviverte, savo kalbos, kultūros nevertinimu. Dažnai lietuvius galima pažinti iš jų vardų formų – ne tik savitų kamienų, bet dažniausiai – iš vardų, ypač vyrų, galūnių. Tokiu būdu mes rodome savo lietuviškumą ir kartu didžiulį unikalumą – archajiškas lietuvių kalbos ypatybes, turimas galūnes, kurių daugelyje kitų kalbų nėra.
– Pamenu, vaikystėje sklaidydavau po lapelį plėšomą kalendorių ir stebėdavausi, kokie vardadieniai tik neminimi! Ir dabar, kai rengiau jums klausimus, internete pažiūrėjau – vardadienį tądien minėjo Ariadnė, Galmantė, Minas, Minbartas, Minbartė, Minbutas, Minbutė, Minė, Mingailas... Reti, mažai girdėti vardai. Ar tai reiškia, kad neišnaudojame vardų lobyno, esame pamiršę retus vardus? Gal jie jau išnykę, o gal buvo kuriami dirbtinai vien tam, kad užpildytų kalendorių puslapius?
– Iš tiesų, ir prieš trisdešimt metų, ir dabar kalendoriuje galima rasti retų, mažai girdėtų vardų. Iš jūsų paminėtų vardų, nei Minbartu, Minbarte ar Minbutu, Minbute nėra pavadintų vaikų.
Pirmiausia į klausimą, ar neišnaudojame viso mūsų turimo vardų inventoriaus, galiu atsakyti tik teigiamai. Taip, neišnaudojame. Kodėl vaiko nepavadinus, pavyzdžiui, Drogaila, Eidiginu, Manjotu, Skirminu ar moteriška šių kamienų vardų forma, juk tokie vardai fiksuoti istorijos šaltiniuose? Kita vertus, kalbininkai sukūrė vardą Vaigintas, o vėliau jis buvo paliudytas šaltinių.
Reikia nepamiršti, kad mes, lietuviai, vardų ieškome ne tik praeityje – ankstesnių amžių istorijos šaltiniuose, bet ir patys kuriame naujus vardus. Pavyzdžiui, tėvai sukūrė Milgirdę, Vilgintę, kurie turi tuos pačius elementus kaip ir kiti vardai. Mūsų vardynas yra gyvas organizmas, kuris nuolat plečiasi ir atsinaujina, o vardų kūrėjai yra ir kalbininkai, ir tėveliai.
Dėl kalendorių yra atskiras klausimas, nes ypač daugiau nei prieš porą dešimtmečių skirtingose leidyklose leistų kalendorių vardai skyrėsi ryškiau, pasitaikydavo vardų, užrašytų su rašybos klaidomis. Kaip žinome, vardadienius turi tik šventųjų vardai, o kiti vardai, kuriais nėra pavadintų šventųjų, jų neturi, tai į kalendorius ir imta rašyti K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ esančius vardus, kurių dalimi nebuvo pavadinta vaikų, neišplito jie ir vėliau. Dėl to dabar atsivertę kalendorius randame tokių vardų, kurie atrodo reti, mažai girdėti.
– Į žmogaus vardą kai kuriose kultūrose žvelgiama itin sakraliai, rituališkai. Teko girdėti, kad, pavyzdžiui, zoroastriški papročiai reikalauja, kad vaikui gimus jo vardas nebūtų tariamas 73 dienas. Galbūt į vardo suteikimą ir Lietuvoje seniau buvo žvelgiama kitaip nei dabar?
– Apie vardų suteikimo papročius pagoniškoje Lietuvoje neturime patikimų duomenų, fiksuotų patikimuose rašytiniuose šaltiniuose. Pagoniškosios Lietuvos vardyną sudarė dvikamieniai vardai, pavyzdžiui, Arvirdas, Autautas, jų trumpiniai ir iš jų atsiradę priesagų vediniai, pavyzdžiui, Rimas, Tautka, bei iš lietuvių kalbos žodžių kilę vardai, išplėsti priesagomis, pavyzdžiui, Balčius, Jaunius, Jauneika, Žinys.
Jau tada – prieš įsigalint po Lietuvos krikšto krikščioniškam vardynui – ryšiai tarp dvikamienių vardų kamienų buvo išblėsę ir vardus žmonės kūrė, sakyčiau, kamienus jungdami pagal skambesį ar įterpdami dažniausiai pradžioje į juos naujus elementus, perimtus iš kitų žodžių, pavyzdžiui, Maistvilas, Piktvilas, ar krikščioniškų vardų, jų trumpinių, pavyzdžiui, Jontautas, Jusvydas.
Taip pat buvo paplitę trumpi, iš jų atsiradę vardai, kurie galėdavo tapti naujų dvikamienių vardų pradžiomis, pavyzdžiui, Butkvilas, Kančeigaila. Šie elementai išlikę ir dabartinėse mūsų pavardėse. Juk ir pati dažniausia lietuviška pavardė Butkus yra atsiradusi sutrumpinus dvikamienį asmenvardį.
Su lietuvių leksika siejami vardai pagoniškoje Lietuvoje buvo kitokie – šaltiniuose žmonės užrašyti vardais, dažnai kilusiais iš konkrečias žmogaus savybes, ypatybes (taip pat ir neigiamas) reiškiančios ar gyvąją gamtą įvardijančios leksikos, žinoma, jeigu tie vardai nėra pravardės. Gali būti, kad tokie vardai duoti vaikams motyvuotai, tačiau tikrųjų priežasčių mes nežinome.
Tuo tarpu 20–21 a. tautiniai vardai yra kitokie: pirmiausia vaikų dabar niekas nevadina neigiamą konotaciją turinčia leksika; pasikeitė ir vardų pamatinių leksemų pobūdis, išplito su gamtos reiškiniais, pagoniškos Lietuvos dievais ar deivėmis, netgi ir išgalvotais, pavyzdžiui, Nijolė, siejami vardai. Atsirado ir iš vietovardžių kilusių vardų, pavyzdžiui, Vilnius, Nemunas, kokių nebuvo pagonybės laikais.
– Esate pasakojusi, kad anksčiau Lietuvoje būta ir Šūdeikių, Myžtautų, Traidenių. Šiandien tokių vardų, atsiradusių iš neigiamos konotacijos leksikos, jau nebesutiksime. Vardų kaita byloja ir apie besikeičiančią visuomenę, mūsų kultūrinę, socialinę padėtį?
– Dabarties vardyne iš neigiamos konotacijos leksikos atsiradusių lietuvių vardų nėra. Taip susiklostė dėl to, kad tėvai įprastai savo vaikams vardais linki gražių dalykų, ir taip pat dėl to, kad tokie vardai nesuteikiami, nes Lietuvoje vardas turi neprieštarauti gerai moralei, viešajai tvarkai ir atitikti žmogaus lytį. Taigi nuo tokių vardų esame saugomi ir įstatymų.
Žiūrint plačiau, vardų kaita, ypač ryški, visada rodo ir visuomenėje vykstančius politinius, kultūrinius ir kt. pokyčius. Juk įsigalėjus krikščionybei vardai tapo krikščioniški, o 20 a. pradžioje prasidėjus tautiniam atgimimui lietuviški vardai vėl grįžo.
Kita vertus, vardai, ypač tautiniai, atspindi visuomenės skonį ir jos vertinamus dalykus, fiksuoja besikeičiančią leksiką. Taigi iš vardų ryškėja ir visuomenės vertybės. Sakyčiau, kad iš dalies vardai gali rodyti ir socialinę padėtį. Teko pastebėti, kad labai įmantrius vardus vaikams dažniau duoda mažesnio išsilavinimo, siauresnio akiračio žmonės, juos labiau veikia ir masinės medijos. Suprantama, kad vardo įmantrumą žmonės suvokia irgi savaip.
– Kaip apibendrintumėte šiandieninę Lietuvos vardų kultūrą? Rodos, išgyvename liberalią herkų, markų ir amelijų erą, kurioje galima turėti ir dvigubus vardus, ir panorėjus juos pasikeisti. Gal tai – gero gyvenimo, o gal chaoso ženklas?
– Man Lietuvos vaikų vardų davimo kultūra, visų pirma, yra labai dinamiška, vardynas yra labai įvairus. Iš dažniausių vardų išryškėja madingi vardai, o auganti vardų įvairovė liudija plačias žmonių pažiūras, įvairų skonį ir įsitikinimus. Man asmeniškai mūsų vardai nerodo gero ar chaotiško gyvenimo, tačiau liudija mūsų laisvę, sumišusią su kūrybingumu ir didelėmis lietuvių kalbos pamato, darybos išgalėmis, kurios sėkmingai išnaudojamos duodant vaikams vardus.
Dėl išplėtotos priesaginės, galūninės darybos iš to paties pamato kuriami skirtingi lietuvių vardai, pavyzdžiui, šalia vardo Saulė yra Saulėja, Saulena, Saulenė, Saulenija, Saulija, Saulilija, Saulina, Saulita, Saulytė ir kt. Mes esame laisvi rinktis ir sudaryti įvairius dūrinius, kartais gal kiek neįprastus, tačiau vartojamus, pavyzdžiui, Jomeilė, Jovytė, Oksminda ir kt. Taigi vardų pasirinkimo ar keitimo požiūriu esame liberalūs, juk renkamės tarp tautinių, krikščioniškų ar kitų skolintų vardų, jų variantų. Tai liudija didelę vardyno demokratiją.
Daug žavesio vardynui suteikia ir pati lietuvių kalba. Yra labai gražu, kai su gamta susiję lietuvių kalbos žodžiai tampa lietuvių vardais, pavyzdžiui, Perkūnija, Pieva, Suopis, Šaltinis, Ūkana, Žarija, nes iš jų matyti lietuvių kalbos gyvybingumas ir grožio samprata.
