Galvodami, ką apsirengti, ryte turėtumėte užtrukti vos porą minučių. Tai – misija įmanoma, jei jūsų spintoje vyraus tvarka. Ją įsivesti klientams padedanti asmeninio įvaizdžio konsultantė, stilistė Milda Glebutė portalui LRT.lt pasakoja, kad stilistų poreikis Lietuvoje šiuo metu – didžiulis.
100–600 eurų kainuojančiomis paslaugomis naudojasi ne vien įžymybės ar pasiturintieji. „Didžioji dalis mano klientų yra paprasti žmonės“, – sako M. Glebutė.
– Apie drabužį jau seniai kalbama ne vien kaip apie praktinę funkciją atliekantį daiktą, pavyzdžiui, padedantį nesušalti. Nors sakoma nespręsti apie knygą iš viršelio, šį tą apie žmogų iš jo rūbų galime pasakyti?
– Yra žmonių, manančių, kad rūbai – tiesiog socialinė norma: negalime vaikščioti nuogi, todėl esame priversti prie šios normos taikytis. Yra ir tokių, kurie per aprangą save priskiria tam tikrai socialinei grupei, komunikuoja apie savo statusą, gyvenimo būdą, net politines pažiūras – tai priklauso nuo to, kokią žinią žmogus nori perteikti savo rūbais.
Pavyzdžiui, dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, Ukrainą palaikantys žmonės į rūbus įsisega šios šalies atributiką, taip išreikšdami palaikymą ir parodydami, kokiam socialiniam ratui save priskiria. Jei žmogus priklauso kokiai nors subkultūrai, tai neretai taip pat galima atskirti iš jo išvaizdos.
Iš patirties galiu pasakyti, kad šiandieninis žmogus savo aprangoje ieško autentikos, jam svarbu ne tik jaustis patogiai, jaustis savimi, bet ir būti išskirtiniam.
– Padėti suprasti, surasti savo stilių – viena iš stilisto užduočių. Sprendžiant iš pasiūlos, atrodo, stilistų paslaugos populiarėja. Tai nebėra vien žinomų, matomų, įtakingų, pasiturinčių žmonių reikalas? Ar jūsų paslaugomis naudojasi ir paprasti žmonės?
– Iš tiesų, vis dar neretai stilistą siejame su mados tendencijomis, Holivudo žvaigždėmis, tuo, ką matome žiniasklaidoje. Vis tik dabar, manau, man neleis sumeluoti ir kiti stilistai, stilisto paslaugų užklausų yra begalės. Mano darbas – padėti žmonėms spintoje susikurti sistemą. Didžioji dalis mano klientų yra paprasti žmonės, kurie spintos tvarkymą suvokia kaip higieną.
– Ko iš stilisto gali tikėtis žmogus, nutaręs pasinaudoti jo paslaugomis?
– Ko gero, kiek stilistų, tiek ir šio darbo krypčių, tad aš galiu papasakoti tik apie save. Klientams padedu atlikti tiek spintos revizijas, tiek apsipirkti. Mano šūkis – „apsirenk per dvi minutes“, ir jis nėra iš piršto laužtas. Siekiu padėti žmogui suprasti, kad drabužiai yra tam tikras gyvas organizmas, kurį sutvarkę galime kasdien greitai ir lengvai apsirengti.
Mados tendencijos nėra mano specializacija, nors jos, kaip tyrinėjimo objektas, man yra labai įdomios. Naudinga suprasti, kaip tos tendencijos nustatomos, kad nėra taip, jog kažkas tiesiog sugalvojo, kad dabar bus madingi kedai. Nors neretai girdime raginimų „būti madingiems“, esu tikra, kad žmogui kur kas svarbiau pirmiausia suprasti bazinius dalykus, pavyzdžiui, kokie švarkai jam tinka, koks turi būti kelnių ilgis, koks yra to žmogaus gyvenimo būdas ir kokie drabužiai prie jo tiktų.
– Ko gero, yra manančių, jog susitvarkyti spintą kiekvienas galime ir be pagalbos – kam už tai mokėti pinigus? Kiek Lietuvoje kainuoja stilisto paslaugos?
– Stilisto paslaugų kaina įprastai svyruoja nuo 100 iki 600 eurų, priklausomai nuo to, kiek ir ko nori klientas. Užsienio šalyse kainos prasideda nuo 1000 eurų, taigi mes čia kol kas smarkiai atsiliekame.
Investuoti į stilisto konsultaciją žmonės nutaria dėl keleto priežasčių. Daugelis žino jausmą, kai ryte atsikeli ir nerandi ko apsirengti. Kai susitvarkai spintą ir aiškiai matai, kas joje yra, kiekvieną dieną gali sutaupyti labai daug laiko.
Antra – svarbu aiškiai išsigryninti savo poreikius, pažinti savo kūną. Kai žinai, kas tau tinka, gali sutaupyti ir finansiškai, nes nebeperki netikslingų pirkinių. Kai žmogus nežino, ko jam reikia, dažniausiai pasiduoda emociniam pirkimui: pamačiau mielą daiktą – perku, gal kažkada panaudosiu. Aiškiai suprasdami ir žinodami, ko mums reikia, į savo gyvenimą įnešame tvarkos.
Prieš pradėdami dirbti su klientu, visada susiskambiname susipažinti. Pastebiu, kad žmonėms vis dar labai sunku kalbėti apie drabužius, jie tarsi bijo pasirodyti tušti. Vis tik sakyti, kad rūbai man nėra svarbūs, manau, nėra teisinga. Juk kaip kasdien einame į tualetą, valgome, taip kiekvieną dieną ir rengiamės. Mes, lietuviai, neturime kultūrinio paveldo, tarsi leidžiančio mums drąsiai kalbėti apie rūbus, šiais klausimais mums vis dar trūksta edukacijos. Dar ir dėl mūsų istorinio konteksto daliai žmonių, ėmus kalbėti apie rūbus, atrodo, ima sproginėti smegenys, sunkiai dėliojasi žodžiai.
– Matyt, istorinis kontekstas lėmė ir tai, jog esame kaupikų karta. Juk kuo daugiau daiktų spintoje bus, tuo didesnė tikimybė, kad turėsime ką apsirengti! Jūs tvirtinate priešingai – ką apsirengti žinosime tada, kai spintoje nebus daiktų pertekliaus.
– Nesu antropologė, tačiau pati gimiau okupuotoje Lietuvoje, tad augau deficito kultūroje. Žinau, kaip sunku paleisti įprotį kaupti. Į mane kreipiasi įvairaus amžiaus žmonės: jauniausias buvo 23-ejų, vyriausias – 67-erių. Pastebėjau, kad kuo žmogus vyresnis, tuo jis labiau linkęs kaupti. Tiesa, ir jaunesni žmonės vis dar yra linkę kaupti, tai tiesiog įaugę į mūsų pasąmonę.
Dažniausiai nerandame ko apsirengti todėl, kad nematome, ką turime spintoje. Daugelis žmonių spintose nepalaiko tvarkos, negalvoja apie spintą kaip sistemą. Jei ant pakabos kabo trys keturios palaidinės, natūralu, apatinės tarsi dingsta, yra nepastebimos. Jeigu rūbai sudėti keliomis eilėmis ir keliais aukštais, juk nematome, kas yra tame galiniame „bokštelyje“. Todėl spintos revizija ir svarbi, nesvarbu, žmogus ją atliks pats ar į pagalbą pasisamdys stilistą.
– Kaip atliekama spintos revizija?
– Daiktus iš visų lentynų, užkaborių, antresolių sudedame į vieną vietą ir žiūrime, ką turime. Išrūšiuojame į tuos, kuriuos naudojame, ir tuos, kuriuos turime, kaip juokauju, dėl neaiškių priežasčių. Kai prarūšiuojame drabužius, aiškiai pamatome, ką nešiojame ir su kuo gerai jaučiamės.
Kai perkame naują daiktą neatlikę spintos revizijos, nežinome, su kuo jis derės, ar mums jo reikia. Būna, nusiperki megztinį, o jis prie nieko netinka, tada turi pirkti naują drabužių derinį, prie kurio derėtų tas megztinis. Tai atima ir daug laiko, ir finansų.
– Ne visi gali pasigirti išlavintu skoniu, stiliaus pojūčiu. Ar žmogui įmanoma atrasti, suprasti, kas jam tinka be stilisto pagalbos?
– Mėgstu juokauti, kad visi turime pažįstamą, kuri, atrodo, įkrenta į spintą, susiranda eklektišką derinį ir išlenda atrodydama nuostabiai. Tada galvojame, ką mums daryti, kad ir mes taip atrodytume. Galiu nuraminti, kad toli gražu ne visi gimstame turėdami stiliaus pojūtį, jis yra išugdomas. Geriausiai padeda keletas klausimų, į kuriuos svarbu sau atsakyti.
Savo knygoje „Aprenk savo asmenybę“ esu išskirsčiusi tipus, pagal kuriuos žmogus gali identifikuoti savo stilių: ar jis yra romantikas, eklektikas, o gal klasikos ar mados mylėtojas. Jei esi „patogusis“, tau svarbiausia – komfortas, vadinasi, ir rūbai turi atspindėti tavo gyvenimo būdą. Priskyrę save tam tikrai kategorijai, galime išsiaiškinti, kokia kryptimi eiti. Tiesa, svarbu neimti visko už gryną pinigą, nestatyti savęs į griežtus rėmus, nes mūsų požiūris keičiasi, stiliaus pojūtis evoliucionuoja.
Aprangos stilistika dažniausiai susiformuoja tada, kai žmogus pasiekia darbingą amžių. Kaip ir minėjau, dalis žmonių aprangą priima tiesiog kaip socialinę normą – ką pirma rado parduotuvėje arba pamatė, kad vilki kitas, tą ir apsirengė. Tai nėra stilistinė kryptis, taip žmogus tiesiog prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių. Kiti žmonės prijaučia mados tendencijoms, daliai labiau patinka klasikiniai siluetai. Taigi pirmiausia svarbu atsakyti sau į klausimą, kas man patinka ir dera prie mano gyvenimo būdo.
– Kalbant apie madą, nesinorėtų praleisti tvarumo temos. Kaip tvarumą galime integruoti į savo spintą? Kaip manote, ar esame pasirengę reaguoti į siūlymus vengti greitosios mados parduotuvių, kai jose rūbą galima nusipirkti už 20–30 eurų, o, pavyzdžiui, už lietuvių rankų darbo drabužį tenka sumokėti 200–300 eurų?
– Pastebėjau, kad vis dar neretai dedame lygybės ženklą tarp lietuvių kūrėjų ir tvarumo, nors taip nebūtinai yra. Taip, vietiniai produktai prisideda prie mažesnės taršos, tačiau tvarumas užtikrinamas atsižvelgiant ir į daugelį kitų aspektų: iš ko ir kaip pagamintos medžiagos, ar užtikrinamos darbuotojų socialinės garantijos, ar neatliekami eksperimentai su gyvūnais ir panašiai.
Nors Lietuvoje pragyvenimo lygis gerėja, mes dar nesuvokiame drabužių vertės ir nesuprantame, kas yra tvarus daiktas, kodėl už jį turime mokėti kelis šimtus eurų, kai prekybos centrai siūlo rūbus po keliasdešimt eurų. Man įsiminė konferencijos, kurioje neseniai dalyvavau, moderatorių išsakyta mintis, kad mada yra per pigi. Kainos turi kilti, kad žmogus imtų kvestionuoti, ką perka.
Vienas iš būdų didinti savo pačių sąmoningumą – pirkiniams kelti aukštesnius kokybės reikalavimus. Netampame blogais vartotojais, jeigu apsiperkame masinės prekybos vietoje, tačiau pamatę megztinius už 20 eurų, nepulkime pirkti keleto vien dėl to, kad pigu. Nusipirkime vieną megztinį, prieš tai apžiūrėję, iš kokios medžiagos jis pagamintas, kaip susiūtos jo siūlės, ar rūbas nesiburbuliuoja.
Tvarumo principai man svarbūs ir darbe. Klientams kartoju, kad prasivalę spintą – užuot išmetus, nenešiojamus rūbus visada siūlau kam nors perleisti – ir supratę, kas mums tinka, automatiškai pirksime mažiau ir tikslingiau. Jeigu pirksime daiktą vien todėl, kad jis mums pasirodė mielas, tvarūs nebūsime.
Suprantu, jog pasaulyje esame tik mažas varžtelis, o atsakomybė tenka ne tik vartotojui, bet ir gamintojui. Vis dėlto geriausia pradėti nuo savęs, nuo to, ką galime patys pakeisti. Tvarumas siejasi su besikeičiančiu mūsų pačių požiūriu. Pastebiu, kad jaunajai kartai tvarumas tampa vis aktualesnis, ko gero, todėl, kad aplinkos taršos problema tik didėja.
– Kaip vieną iš pagrindinių aprangos taisyklių ir žingsnių tvarios spintos link įvardijate drabužių bazę. Kas ją sudaro?
– Visų mūsų gyvenimo būdas ir pomėgiai skiriasi, todėl įvardyti konkrečiai sudėtinga – juk tai, kas patinka ir tinka man, nebūtinai patiks ir tiks jums. Vis tik drabužių bazės esmė – nedidelis kiekis nebūtinai brangiai įsigytų, bet kokybiškesnių rūbų, sudarančių sistemą, kuri sąveikauja tarpusavyje. Drabužių bazės tikslas – palengvinti kasdienybę ir padėti kasdien apsirengti per dvi minutes.
Kaip pavyzdį paimkime 35-erių moterį. Jos drabužių bazę sudarys dveji marškiniai, dvejos trikotažinės palaidinės (viena – ilgomis, kita – trumpomis rankovėmis), megztinis be sagučių, megztinis su sagutėmis, džemperis, džinsai. Suknelių ir sijonų, įsivaizduokime, ši moteris nemėgsta. Tada – įsispiriami bateliai, vadinamieji loaferiai, kedai, paltas. Dar – keletas aksesuarų. Pavyzdžiui, moteris mėgsta išskirtines rankines, tad į jas investuos šiek tiek daugiau.
Visi šie drabužiai ir aksesuarai, kad ir kaip sukomplektuoti, derės tarpusavyje. Dažniausiai tai, kas lieka susitvarkius spintą, ir yra toji rūbų bazė, pagal kurią pradedame dėlioti derinius.
Pastebiu, kad žmonės drabužių bazių baiminasi, nes bijo supanašėti arba kasdien atrodyti ir rengtis panašiai. Vis tik nebėra taip, kad visi apsiperka vienoje parduotuvėje – rinktis galime iš didelės įvairovės, o ir su tais pačiais marškiniais atrodysiu visai kitaip nei jūs. Beje, būdų derinti tą patį rūbą taip pat yra pačių įvairiausių, tik mums vis dar trūksta žinių, kaip tai daryti.
– Iš tiesų, dabar parduotuvių netrūksta, tačiau jose neretai parduodami prastos kokybės rūbai. Drabužių modeliai, ilgiai ir dydžiai, regis, taip pat labiau orientuoti į jaunimą. Suaugusiai, vidutinio amžiaus moteriai patogios suknelės arba tinkamo ilgio kelnių paieškos kartais tampa iššūkiu. Kur ieškoti „normalių“ drabužių?
– Sutinku, jog pasirinkimas prekybos centruose didelis, bet kartu ir mažas, skirtas tikslinėms auditorijoms. Rasti normalaus ilgio, dydžio kokybiškesnį drabužį iš tiesų yra sudėtinga.
Vienas iš būdų – apsipirkinėti mažesnėse parduotuvėse, vadinamuosiuose butikuose. Jie dažniausiai bando užimti nišą, kurios trūksta didžiosiose parduotuvėse. Taip pat žmonės neturėtų bijoti bandyti pirkti internetu. Dabar tikrai netrūksta patogių, lengvai prieinamų platformų, kuriose galima labai lengvai tiek užsisakyti, tiek grąžinti netikusius rūbus. Juolab kad rūbų pasiūla internete šiuo metu didesnė nei fizinėse parduotuvėse.
Žinoma, visada bus žmonių, kurie ras pasiteisinimų, kodėl negali pirkti internetu, nenori, neturi laiko ieškoti mažesnių parduotuvių, tačiau, kaip ir atliekant bet kokį darbą, taip ir perkant drabužius reikia įdėti pastangų, susikurti naujus įpročius, o ne ieškoti paprasčiausių kelių.
– Į ką svarbu atkreipti dėmesį ruošiant spintą naujam, rudens, sezonui?
– Po vasaros savo spintoje dažnai vis dar norime palaikyti derinių, akcentų įvairovę. Vasara su visomis savo spalvomis turi įtakos mūsų nuotaikai, tad gali būti, kad rudens pradžioje prisipirksime įdomesnių dalykų.
Žmogui, kuris dar tik pradeda savo stiliaus paieškas ir spintos tvarkymą, patarčiau neinvestuoti į netikėtus sprendimus. Siūlyčiau investuoti į klasikinius, neutralių spalvų daiktus, kad žiemą išvengtume netikėtumo, jog ir vėl neturime ko apsirengti.
