Gyvenimas

2021.11.25 13:01

Kampanija „Ačiū už gyvenimą“ – tai padėka visiems, kurie gyvybės kelią tęsia net po mirties

Indrė Radžiukynienė2021.11.25 13:01

Asociacija „Gyvastis“, vienintelė organizacija Lietuvoje, vienijanti organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones, taip pat skleidžianti organų donorystės idėją, teikianti pagalbą sergantiesiems ir jų artimiesiems, bendradarbiaujanti su medikais, kasmet organizuoja padėkos renginius ir akcijas visiems, dalyvaujantiems kilnioje gyvybės dovanojimo misijoje, rašoma iniciatyvos „Draugystė veža“ pranešime žiniasklaidai.

Šiais metais „Gyvasties“ ,Vilniaus miesto savivaldybės bei iniciatyvos „Draugystė veža“ kampanija „Ačiū už gyvenimą“ vyksta išties simboliniu, stebuklingu ir prasmingu laiku – iki pat šv. Kalėdų. Jos metu donorystės tema bus rengiami specialūs TV reportažai, straipsniai, radijo laidos.

Po transplantacijos naujam, kokybiškam gyvenimui prikelti žmonės amžiams lieka dėkingi savo gelbėtojams už galimybę išskleisti sparnus ir skristi. Deja, pagal Lietuvos įstatymus, jie negali sužinoti nei kas buvo jų donoras, nei kas jų artimieji. Tiesioginę padėką galima išreikšti nebent per Nacionalinį transplantacijos biurą anonimiškai rašant laiškus, kuriuose nebūtų jokių paslėptų kontaktų ar galimos identifikacijos. Todėl kasmet ieškoma įvairiausių formų, kuriomis būtų galima viešai padėkoti donorams ir jų artimiesiems, gydytojams bei žmonėms, gabenantiems persodinimui skirtus organus, o taip pat siekiama paskatinti tapti neatlygintinais donorais. Šiose akcijose ypač didelė padėka siunčiama donoro artimiesiems ar tėvams, sutinkantiems paaukoti mirusio vaiko organus.

Šiemet jau 8 kartą įvyko žvakučių uždegimas organų donorams pagerbti, į kurį kasmet įsijungia vis daugiau savivaldybių. Smagu, kad ši „Gyvasties“ iniciatyva įtraukia vis didesnį būrį žmonių ir kad donorystės idėja skleidžiama vis plačiau. Vilniuje, Lietuvos širdyje, Katedros aikštėje, buvo uždegtos 1905 žvakelės kiekvienam šalies donorui (per beveik 52 metus) atminti.

Taip pat simboliškai žvakutės buvo degamos ir 17 šalies miestų. Į šį renginį su savo žvakelėmis vis dažniau ateina mirusių donorų artimieji ir degdami jas akimis ieško ryšio su tais, kuriuose galbūt gyvena dalelė jiems brangių žmonių. Susitikimai su donorų šeimomis būna gilūs ir ypatingi. Tomis akimirkomis verkia visi. Ir dažnai mirusiojo artimiesiems po tokios patirties savotiškai palengvėja, nes jie supranta, kad brangaus žmogaus mirtis gal ir nebuvo tokia beprasmė. Vaikai, kurių jaunas tėtis ar mama po mirties tapo donoru, suaugę supras, kokį žygdarbį padarė jų mylimiausias žmogus.

Prieš metus Angelų kalvoje, Trakų rajone, kaip padėka visiems organų donorams ir jų artimiesiems, buvo pastatytas 51-aisis Angelas. Jo skulptūrai ąžuolą padovanojo kunigas Jonas Stankevičius, kuriam prieš keletą metų buvo atlikta inksto transplantacija, o jį nuostabiai išdrožinėjo VšĮ „Meninė drožyba“ direktorius ir medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas. Ant Angelo yra 85 kalbom išraižytas žodis „Ačiū“, simbolizuojantis beribį dėkingumą. „Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė nuoširdžiai dėkoja visiems, savo aukomis ar darbais prisidėjusiems prie Angelo sukūrimo. Ypač „Gyvasties“ bendruomenės nariams, gyvenantiems su dovanotu organu, dažniausiai turintiems tik dalinį darbingumą bei neretai stokojantiems lėšų ir parėmusiems šią iniciatyvą.

Dabartinę „Gyvasties“ prezidentę į šią organizaciją maždaug prieš 15 metų atvedė pagalbos ir paramos paieška bei patirtis, apie kurią Aušra garsiai prabilti išdrįso tik dabar, sunkiai rinkdama žodžius: „Prieš 20 metų susilaukėm dukters, kuri atrodė visiškai sveika, rubuilė, linksma. Tačiau suėjus 9 mėnesiams Kamilę staiga ėmė stipriai pykinti, ji sutino. Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad yra pažeisti mergaitės inkstai. Prasidėjo nuolatiniai gulėjimai ligoninėje, gydymas. Tuo metu dukra buvo vienintelis vaikas Kauno klinikose, kuriam buvo reikalinga pakaitinė inkstų terapija. 3,5 metukų jai buvo pradėta taikyti peritoninė dializė, nes inkstai jau visiškai nebeveikė. Taip ieškodama atsakymų sau „Gyvastyje“ palaipsniui įsijungiau į savanorišką veiklą. Pabuvimas tarp panašaus likimo žmonių labai padėjo, nereikėjo slėptis, gėdytis, nesijausti „kitokia“, „brokuota“. Kai vėliau su dukrele gulėjome Santarų klinikose, jau aš stengiausi padėti kitoms mamoms susitaikyti su ištikusia situacija, pasiruošti tam, kas gali laukti. Nors Kamilę tekdavo kiekvieną vakarą prijungti prie aparato ir tik ryte atjungti, bėgant laikui išmokome su aparatu net į stovyklas važiuoti.“

Kitos mamos už visus patirtinius pasidalijimus Aušrai buvo labai dėkingos. Savo išgyvenimais jos taip pat ėmė dalintis su kitais, nes geras pavyzdys užkrečia. 6 metų Kamilytei reikėjo inkstų transplantacijos. Aušra buvo pasiryžusi dovanoti savo inkstą dukrelei, bet pati susirgo ir tuo metu mažylei buvo pasiūlytas svetimo donoro inkstas.

„Niekada nepamiršiu to emociškai sunkiai pakeliamo momento, kai tarsi tu labai lauki lemiamo skambučio, transplantacijos galimybės, tačiau tuo pačiu suvoki, kad kažkas tuo metu išgyvena milžinišką netekties skausmą ir dar nusprendžia tokiu sunkiu momentu dovanoti gyvenimą kitam. Ir atrodo, kad nėra žodžių, kuriais galėtum išreikšti savo dėkingumą“, – emocingai pasakojo Aušra.

Po transplantacijos mažosios gyvenimas visiškai pasikeitė – ji pradėjo „augti kaip ant mielių“, galėjo valgyti, gerti, džiaugtis vaikyste, nebereikėjo alinančių procedūrų. Su dovanotu inkstu mergaitė sėkmingai gyveno dar tris metus, vartojo imunosupresinius vaistus, tačiau tapo neatspari infekcijoms, dėl vienos iš jų šeima Kamilytės neteko...

Darbas, veikla „Gyvastyje“ padėjo Aušrai nepalūžti, skatino pagelbėti kitiems. Dvi Aušros dukrelės džiaugiasi, kad žmonės myli jų mamą, o jaunėlė šešiametė matydama skrendantį malūnsparnį sako, kad galbūt jis gabena kam nors širdį.

„Nors ne visada bendradarbiavimas su ministerijomis, kitomis institucijomis atstovaujant pacientams duoda greitus ir apčiuopiamus rezultatus, tačiau kai pavyksta pasiekti kažkokių pokyčių dėl vaistų, dėl gydymo prieinamumo, kai matau, kaip žmonės gyvena iki transplantacijos ir po jos, tuo metu suprantu, kokia prasminga mano veikla. Skaudi šeimos istorija įkvėpė mane viltingiems darbams ir aš esu savotiškai dėkinga jai už tai, kuo dabar esu“, – sako gerumu spinduliuojanti Aušra.

Galima pasidžiaugti, kad pasirašančiųjų organų donorystei skaičius Lietuvoje auga. Transplantacijos procesas nesustojo net per pandemijos laikotarpį – Lietuva buvo viena pirmų šalių pasaulyje, kurioje buvo paimtas inkstas iš donoro praėjus mėnesiui po persirgimo Covid-19 ir net sergant virusu. Už tai labai ačiū medikams. Užsienyje yra garbinga kalbėti apie donorystę, būti donoru. Lietuvoje – vis dar šiek tiek nejauku.

Santaros klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Šarūnas Judickas mano, jog būtina atvirai ir drąsiai kalbėti apie organų donorystę, nes teisinga informacija bei sugriauti nebūti mitai gali paskatinti žmogų gauti donorystės kortelę.

„Donoru tapti galima esant gyvam arba po mirties. Amžius tokiam sprendimui nėra riba (Santarų klinikoje juo yra buvęs ir 85 metų asmuo). Svarbesnė yra donoro sveikata. Žmonės, laukiantys transplantacijos yra lygiai tokie patys kaip visi sveikieji. Niekada nežinai, kada tu gali atsidurti tų laukiančiųjų eilėje. Kartais visai netikėtai, po, tarkim, persirgto gripo žmogų ištinka širdies raumens uždegimas ir gali prireikti širdies transplantacijos. Po sunkios infekcijos, sepsio gali nustoti veikti inkstai. Tai gali nutikti kiekvienam. Todėl labai skatiname pagalvoti apie galimybę tapti donoru, nes tokiu poelgiu mes galime padovanoti gyvenimą“, – sako gydytojas ir pasakoja apie donorystės proceso eigą.

Gyvoji donorystė yra pranašesnė už donorystę po mirties, nes jai galima itin kruopščiai pasirengti – kuo tiksliau parinkti donorą recipientui, suplanuoti transplantacijos laiką. Kuo trumpiau organas keliauja iš donoro į recipiento kūną, tuo geriau jam seksis „išgyventi“. Tokiu atveju donorais gali tapti giminaičiai arba artimi žmonės, o tai reiškia, kad organas galimai imunologiškai labiau tiks, genetinis kodas bus artimesnis ir jis prigis geriau.

Prieš transplantaciją atliekami itin nuodugnūs kraujo grupės, sveikatos, genetiniai tyrimai, parodantys, ar donoras yra tinkamas. Esant gyvam galima dovanoti poringus organus – ne tik vieną inkstą, bet ir dalį kepenų. Su vienu inkstu galima puikiai gyventi, o likusi kepenų dalis gana greitai atauga. Tokia kepenų transplantacija yra ypatingai svarbi vaikams, kuriems donorą ypač sunku rasti, tačiau mūsų šalyje ši procedūra dar nėra atliekama. Medicina juda pirmyn ir jau keletą metų gyvojo donoro inkstai Lietuvoje yra paimami laparoskopiniu būdu, taigi donoras patiria minimalią intervenciją.

Deja, tačiau gyvą donorą ne visiems recipientams pavyksta surasti – tokiu būdu organai persodinami 8 kartus rečiau nei iš mirusių žmonių. Donorystė po mirties galima tada, kai įvyksta žmogaus smegenų mirtis, jis pripažįstamas mirusiu, o artimieji sutinka aukoti jo organus.

Praktikuojama ir neplakančios širdies donorystė – per maždaug dvi valandas po širdies sustojimo turi būti paimti donoro organai. Tai po truputį populiarėjantis, bet labai sudėtingas būdas. Lietuvoje kol kas toks atvejis Santarų klinikose yra buvęs vienas. Todėl daugiausia organų yra paimama mirus smegenims (dažniausiai po kraujagyslinių smegenų katastrofų, rečiau po avarijų patirtų smegenų traumų).

Tai labai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja daugybė žmonių. Pirmiausia gydantys gydytojai turi kruopščiai ištirti ir identifikuoti, kada įvyksta smegenų mirtis. Tam yra tikrinami smegenų refleksai, apžiūrimos smegenų kraujagyslės. Jei nustatoma, kad kraujotaka nebevyksta, patvirtinama smegenų mirtis. Tai yra nebegrįžtama būklė. Tik tuomet žmogus laikomas mirusiu.

Skirtingai nuo komos, kai dėl stipraus smegenų sužalojimo yra stipriai sumažėjusi smegenų veikla, bet jos nėra mirusios. Mirus donoro smegenims reanimatologai stengiasi išlaikyti jo organus gyvus, kol bus suderinta visa transplantacijos eiga. Veikti privaloma labai greitai. Per 12–24 val. reikia gauti donoro artimųjų sutikimą, informuoti transplantologus, kurie atlieka reikiamus tyrimus, tikrina, ar donoras turi donoro kortelę, nustato imuninį kodą ir parenka recipientus, kuriems tie organai gali tikti.

Kadangi donoras ir recipientas dažnai būna skirtinguose miestuose, donorystės koordinatoriai turi operatyviai užtikrinti sklandžią logistiką. Dažnai organai būna pervežami ne tik automobiliais, bet keliami ir sraigtasparniais. Padeda Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Lietuvos karinės oro pajėgos. Tuo metu donorui atliekama sudėtinga operacija.

Yra visiška netiesa, kai sakoma, kad donoro kūnas organų paėmimo metu yra sudarkomas, subjaurojamas. Viskas daroma labai tvarkingai, laikantis ypatingo sterilumo, donoro kūnas yra gražiai sutvarkomas. Išimti organai yra nedelsiant šaldomi, įdedami į specialius tirpalus ir kuo skubiau gabenami. Širdis yra ypač jautri deguonies badui, todėl ją gabenant svarbi kiekviena minutė. Tuo metu recipientas, jau paruoštas operacinėje, laukia organų, kad šie būtų kuo greičiau persodinti.

Po transplantacijos žmogus turi vartoti naujosios kartos imunosupresinius vaistus, kurie padeda organizmui lengviau susidraugauti su svetimu organu, taip pat reikalinga reguliari gydytojų priežiūra. Žmonės tikrai greitai sugrįžta į normalų gyvenimą, gali džiaugtis, gerti ir valgyti, kiek nori ir ką nori, dirbti, susilaukti vaikų ir t.t.

„Mes, reanimatologai, matome ne tik netekties skausmą, bet ir grįžimo į gyvenimą džiaugsmą. Jūs neįsivaizduojat, koks laimingas būna žmogus, supratęs, kad jo inkstai gamina šlapimą! Nežiūrit to, kad mūsų darbe yra daug gyvenimo trapumo pojūčio, netekties skausmo, bet viską atperka tie stebuklingi grįžimo į gyvenimą momentai. Artimiesiems yra ypač sunku susitaikyti su staigia mirtimi. Todėl kiekvienas pokalbis dėl donorystės su liūdinčiais žmonėmis yra labai ypatingas, sunkus ir įpareigojantis. Ypač įstrigo atmintin atvejis, kuomet Vilniuje besisvečiuojanti 30 metų užsienietė staiga neteko sąmonės, ligoninėje jai nustatėm smegenų mirtį. Labai skaudžiame pokalbyje dėl galimos donorystės dalyvavo mirusiosios vyras ir trimetis sūnus. Mes aiškinome, kad mama nebeatsikels, kad tai yra blogas miegas, kad galvoje plyšo balionėlis, užliejęs krauju smegenis... Mes su kolega sunkiai sulaikėm ašaras. Vyras sutiko aukoti žmonos organus, o vaikas pasakė: „Tėti, neverk, aš tavim pasirūpinsiu.“ Po dviejų metų tas vyras sugrįžo į Lietuvą, aplankė mus ir džiaugėsi gyvybės stebuklu bei tuo, kad jo žmona dabar gyvena kituose žmonėse. Matant visus šiuos dalykus būna ypač skaudu, jei žmogus miršta taip ir nesulaukęs savo organo, nes kažkas atsisakė jį paaukoti...“ – sako Š. Judickas.

Gydytojo mintis tiksliai papildo Aušra: „Belaukiant šv. Kalėdų norėtume paprašyti pasikalbėti su artimaisiais apie savo ketinimą tapti donoru. Nepalikime jiems apsisprendimo naštos ir taip sunkiu netekties momentu. Paprašykime jų neužginčyti mūsų valios atėjus laikui. Tas vienas pokalbis, vienas apsisprendimas gali išgelbėti net 7 gyvybes. Kiekvienas žmogus savo socialinėje aplinkoje turi vidutiniškai apie 80 žmonių. Tai jeigu šiai dienai transplantacijos laukia apie 400 žmonių, tai pagalvokim, kiek stipriai visų šių žmonių ir juos supančiųjų gyvenimai pasikeičia, kažkam ištarus lemtingąjį „taip“.

O Šarūnas pokalbį užbaigia tokiais žodžiais: „Dažnai mes laukiame siuntinio, išpardavimo, draugų, vakarienės ar atostogų. Kasdien yra žmonių, kurie laukia organų. Gyvenime yra situacijų, kai po mirties galime pratęsti gyvybės kelią, o tai gali būti didžiausia dovana, kurią kada nors padarysime. Pakalbėkime su artimaisiais apie donorystę. Tegul gyvenimas tęsiasi ir po mirties.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt