„Labai praverčia belaidės ausinės, ypač gimus vaikeliui“, – portalui LRT.lt pasakoja Pagarbitėvystė.lt ir asTėtis.lt autorius Andrius Burkša, kuriam per karantiną gimė sūnus. Kadangi gimdymo namuose būti šalia žmonos jis negalėjo, ištisas valandas ją palaikė nuotoliniu būdu.
Paskutines nėštumo dienas skaičiuojančios moterys per karantiną turėjo susitaikyti su mintimi, kad vyrai į gimdymo namus įleidžiami nebus. Nusivilti turėjo ir tėčiai, kurie tikėjosi, kad bus šalia mylimų moterų ir pamatys, kaip į pasaulį ateina jų vaikai. Neseniai pirmagimio su žmona susilaukęs A. Burkša pasakoja, kad jų šeimai taip pat teko ieškoti išeičių, kaip per gimdymą palaikyti ryšį ir padėti žmonai.
„Iš tiesų vaikelio atėjimui ruošėmės kartu, viso nėštumo metu lydėdavau žmoną į gydytojo konsultacijas, tad nebuvo net abejonių, kad dalyvausiu ir gimdyme. Tačiau karantinas mūsų planus gerokai sujaukė – negalėjome lankyti būsimiems tėvams skirtų kursų, paaiškėjo, kad žmona gimdyti turės viena.
Tai buvo emociškai nelengva žinia – ji turėjo prisijaukinti mintį, kad viskas vyks kitaip nei planavome, tačiau iki paskutinės minutės tikėjosi, kad situacija pasikeis ir svarbią akimirką būsime drauge. Kadangi informacija keitėsi daugybę kartų, veždamas žmoną į ligoninę pasiėmiau ir kuprinę su savo daiktais, jei vis dėlto manę įleistų“, – prisimena Andrius.
Normalu, kad ir vyrą apninka įvairūs jausmai, tad nemenkas asmeninis ir vidinis darbas yra su jais tvarkytis.
Palikęs žmoną medikų priežiūrai būsimas tėtis išvyko į namus, o palaikyti ją ir kartu laukti gimdymo vyrui teko naudojant mobilųjį telefoną bei programėlę „FaceTime“. „Iki pat prasidedant gimdymui daugybę valandų bendravome internetu. Žmonos telefonas buvo įstatytas į asmenukių lazdą ir padėtas ant spintelės. Tiesa, nors ir buvome numatę, kad galbūt galėčiau telefonu bendrauti ir per patį gimdymą, svarbiausią akimirką mintys nuklydo kitur ir ne telefonas buvo galvoje.
Be to, vargu, ar gimdymo palatoje būtų buvę kur pastatyti lazdą, nežinia, ar medikai būtų sutikę. Turint tokią idėją reikėtų iš anksto pasitarti su gydytojais ir išsiaiškinti, ar apskritai tokia galimybė yra“, – pasakoja jaunas tėtis.
Ir po gimdymo daugybę valandų Andrius praleido su žmona bendraudamas vaizdo skambučiais, būtent telefono ekrane jis pirmą kartą išvydo ir ką tik gimusį sūnų.
„Žmona pasakojo, kad gimdymo metu viskas ėjosi sklandžiai, medikai labai padėjo. Tačiau pastebėjau, kad moterims medikų rūpesčio bei pagalbos galėtų būti daugiau.Tikrai nepriekaištauju, tačiau, manau, kad ir medikai yra įpratę, jog po gimdymo atskuba tėčiai, kurie padeda atsigaunančioms žmonoms ir pasirūpina tam tikrais dalykais.
Mūsų sūnus pirmosiomis dienomis ligoninėje daug verkė ir buvo neramus. Akušerės žmonai pasakė, kad tai natūralu ir tiesiog reikia išbūti šį neramų laiką. Buvimas mažoje erdvėje pradėjo varginti ir žmoną, ir sūnų. Tas neramumas tęsėsi visą naktį. Naujagimis beveik visą laiką buvo ant rankų ir verkė. Per tą laiką niekas iš ligoninės personalo nebuvo užėjęs.
Galbūt panašiose situacijose norėtųsi, kad medikai dažniau užsuktų pas jaunas mamas, pasiteirautų, ar joms viskas gerai, moterys galėtų užduoti jas neraminančius klausimus. Juk svarbu nepamiršti, kad yra moterų, kurios iš pradžių negali atsikelti iš lovos. Suprantu, kad karantino laikas visiems kelia iššūkius, tačiau šiomis jautriomis akimirkomis norėtųsi daugiau dėmesio ir rūpesčio, ypač, jeigu jau nuspręsta, kad vyrai dalyvauti negali“, – svarsto A. Burkša.
Dar labiau įtampą kėlė tai, kad dėl karantino nevyko nėščiųjų kursai, kuriuose pasakojama apie gimdymą ar tai, kaip pasirūpinti vaikeliu pirmosiomis dienomis, o net ir rasdamas gausybę patarimų ar informacijos internete, ne viskuo gali pasikliauti.
Taigi Andrius sako, kad stengėsi kiek įmanydamas palaikyti žmoną, nors neslepia, kad matant ją kenčiančią sąrėmius ar vėliau girdint vaikelio verksmą ir nežinant, kaip jam padėti, kartais apimdavo stresas ar tam tikras bejėgiškumo jausmas.
„Tokiomis akimirkomis vyras svarbus, tad stengiausi būti ramsčiu. Vis dėlto, manau, normalu, kad ir vyrą apninka įvairūs jausmai, tad nemenkas asmeninis ir vidinis darbas yra su jais tvarkytis.
Tenka realiai įvertinti savo galimybes ir suvokti, kad kitaip nebus, o nuo to, kad per daug stresuosi ar panikuosi, niekas nepasikeis. Nebent tai, kad matydama nerimaujantį vyrą, nerimauti pradės ir moteris. Žinoma, jaudulio buvo, tačiau stengiausi išlikti kiek įmanoma ramesnis, kad bent taip padėčiau žmonai“, – prisimena Andrius.
Karantinas mūsų planus gerokai sujaukė – negalėjome lankyti būsimiems tėvams skirtų kursų, paaiškėjo, kad žmona gimdyti turės viena.
Netrukus po gimdymo jis savo žmoną galėjo pamatyti per ligoninės langą, pasidaryti pirmąsias šeimos nuotraukas – asmenukes, o ligoninės hole galėjo palikti jai siuntinuką. Dabar visa Andriaus šeima namuose pratinasi prie kiek pasikeitusios kasdienybės.
Ką jis patartų poroms, kurios taip pat nori bent jau nuotoliniu būdu būti drauge laukiant gimdymo? „Būtinai pasiimkite asmenukių lazdą, ausines (geriausia bevieles, jei turite), nepakenktų ir išorinė baterija“, – šypsosi jis.
A. Burkša taip pat dalyvavo laidos „10-12“ pokalbyje apie tai, kokios pagalbos labiausiai trūksta moterims, kai į gimdymo skyrius neįleidžiami artimieji.
