Gyvenimas

2019.11.17 07:00

Ankstuką auginanti mama prisimena: per cezario operaciją galvoje buvo vienintelė mintis – „prašau, verk“

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.11.17 07:00

33 savaitės, 1 kg ir 405 g. Šiaulietei Saulei Kasčiukaitienei šie skaičiai nėra tik skaičiai – į juos telpa moters pirmagimio Ajaus gimimo istorija. „Klausiausi gydytojų, kurie man atliko cezario operaciją, ir galvoje buvo tik viena mintis – „prašau, verk“, – LRT.lt portalui pasakoja Saulė. Šiuo metu Kasčiukaičiai laukia dar vieno mažylio, bet pripažįsta – po patirties su Ajumi baimių būta.

Lapkričio 17-ąją minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena.

Problemų atsirado nėštumui įpusėjus

Moteris prisimena, kad pirmojo nėštumo pradžia buvo lengva, nekamavo nei pykinimas, nei kiti nemalonūs pojūčiai, nestigo jėgų, todėl jokios baimės dėl komplikacijų nejautė.

Tačiau praėjus 4 mėnesiams vizitai pas gydytojus padažnėjo – nerimą kėlė aukštas kraujospūdis. „Tuo metu dirbau ir rašiau bakalauro baigiamąjį darbą, todėl, žinoma, kaltinau nuovargį“, – pasakoja Saulė.

Tyrimai vis prastėjo. Aukštą kraujo spaudimą lydėjo ir didelis baltymo kiekis šlapime – šie požymiai signalizuoja apie pavojų nėštumui. Iš pradžių Šiaulių ligoninėje Saulė praleido savaitę, bet netrukus teko grįžti. Tuo metu moteris skaičiavo 7-ą nėštumo mėnesį.

„Ten mane apžiūrėjo visi, net ir skyriaus vedėjas, ir nusprendė, kad geriau nelaukti ir iškart važiuoti į Kauną“, – prisimena pašnekovė.

Situacijos rimtumą ji sako supratusi jau tada, bet kad vaikelio nepavyks išnešioti iki galo, galutinai aišku tapo pasišnekėjus su Kauno klinikų gydytojais:

„Jie nuramino, kad nepuls operuoti, lauks, kiek įmanoma ilgiau, kad duos vaistų spaudimui mažinti, papasakojo apie plaučių brandinimą, kuris reikalingas tam, kad vaikas būtų pasiruošęs ir mokėtų pats kvėpuoti.“

Saulė stengėsi nepanikuoti ir pasitikėti specialistais. „Labai padėjo gydytojai, akušerės, seselės. Jos prižiūrėjo, ramindavo, kad vaikelis jau pakankamai didelis.

Sakė, kad turiu išlikti rami, nes jis viską jaučia ir supranta. Ir jeigu stresuosiu, spaudimas dar labiau kils, o tuomet bus tik blogiau“, – prisimena ji.

Žinia, kad kūdikis gims anksčiau, nei turėtų, sukrėtė ir artimuosius: „Visiems buvo šokas, stresas, bet niekas nežinojo, nei ką daryti, nei kaip padėti.“ Moteris pripažįsta, kad baimė lydėjo kiekvieną laukimo dieną, be to, tarp ligoninės sienų ji jautėsi vieniša, buvo sunku leisti dienas toli nuo namų.

Nors šeimos nariai stengdavosi aplankyti kiek įmanoma dažniau, atstumas tarp Šiaulių ir Kauno neleido nuolatos būti šalia. „Vyras dirbo Šiauliuose ir retai galėjo atvažiuoti, mama kaip tik buvo išskridusi į Ameriką darbo reikalais“, – pasakoja Saulė.

Lemtinga diena

Moteris kiekvieną dieną buvo atidžiai stebima ir galiausiai, praėjus daugiau nei savaitei nuo atvykimo į ligoninę, pasijuto prastai.

Kaip prisimena pašnekovė, ją prižiūrinti gydytoja buvo įspėjusi apie skausmą po krūtine: „Ji pasakė, kad jeigu pradės skaudėti tą vadinamąjį saulės rezginį, jei pradės durti, turiu iškart pasakyti, nes tai yra blogai. Tą naktį pradėjau nemaloniai jaustis.

Bandžiau suktis ant šono – neišeina, lyg kažkaip suduria. Nelabai supratau, ar man skauda tą vietą, bet parašiau vyrui, kad tikriausiai jam reikės atvažiuoti. Nebegalėjau miegoti.“

Anot Saulės, išaušus rytui viskas klostėsi žaibiškai – po apžiūros buvo nuspręsta, kad delsti negalima. Tiek dėl mamos, tiek dėl kūdikio būklės.

Neprabėgus nė pusvalandžiui, prisimena pašnekovė, ji jau gulėjo ant operacinės stalo, o aplink buvo daugybė gydytojų, studentų, taip pat specialistų iš Neonatologijos skyriaus, kuriame rūpinamasi neišnešiotais kūdikiais. Jie laukė paruošę inkubatorių. Laikas, pažymi Saulė, slinko neįtikėtinai lėtai.

„Žinojau, kad situacija nelabai gera, kad jis nelabai judėjo, kad virkštelėje nebebuvo praktiškai jokios kraujotakos. Man tik buvo pasakę, kad jis dar gyvas, o kaip ten iš tikrųjų, spėsim ar ne, aš nežinojau.

Stebėjau gydytojus, kurie šalia inkubatoriaus laukė mažylio, klausiausi gydytojų, kurie man atliko cezario operaciją, ir galvoje buvo tik viena mintis – „prašau, verk“, – pasakoja moteris.

Išgirdusi kūdikio verksmą, Saulė prisimena pravirkusi ir pati: „Ašara per skruostą nuriedėjo. Tada giliai atsidusau, nes supratau, kad jeigu jis išleido garsą, tai yra gyvas. Tą minutę žinojau, kad viskas privalo būti gerai.“

Tačiau pamatyti naujagimio moteris nespėjo. „Jį iškart dėjo į inkubatorių. Tik mačiau, kad visi šypsosi, aikčioja, koks mažytis. Tada prie manęs priėjo gydytoja ir pasakė, kad neišsigąsčiau, kad jį turi išsivežti, apžiūrėti, ar viskas gerai, pamaitinti ir kad pasibaigus operacijai galėsiu jį pamatyti“, – medikės žodžius įsidėmėjo Saulė.

Ligoninėje praleido mėnesį

Po to, prisimena, laukė sunkiausia para gyvenime. Kadangi po cezario pjūvio kraujospūdis vis dar kilo, ji pateko į Intensyviosios terapijos skyrių. Čia nebuvo įleidžiami lankytojai, nebuvo galima naudotis ir mobiliuoju telefonu.

„Ten durys turėjo stiklą, tai mano vyras pribėgdavo kas kelias valandas ir parodydavo liuksą ar šiaip kokią juokingą mimiką. Norėjau eiti pas vyrą. Galvojau, kada pagaliau galėsiu pasijusti saugi“, – pasakoja pašnekovė.

Neramiai jautėsi ir Saulės artimieji. Moteris pasakoja, kaip vyras trumpam įbėgo į palatą, kad ji galėtų telefonu mamai pasakyti bent keletą žodžių:

„Girdėjau, kad mama kažką sako, bet neišgirdau ką. Tik pasakiau „mamyte, man viskas gerai“ ir seselė atėmė iš manęs telefoną, o vyrą išvijo. Mamai buvo labai baisu, ji save kaltino, graužėsi, kad negali būti šalia.“

Dėl savo būklės tądien Saulė negalėjo aplankyti ir naujagimio. Pirmą kartą jį išvydo nuotraukoje – ženklais buvo paprašiusi, kad mažylį įamžintų vyras: „Jis įbėgo pas mane, tik parodė nuotrauką, kur lėliukas guli inkubatoriuje, ir iškart išbėgo, kol dar nespėjo jo išvyti.“

Saulė prisimena, kad kitoms palatoje buvusioms moterims jų kūdikiai naktį buvo atvežami pamaitinti kas keletą valandų, o ji visą laiką galvojo, kaip jaučiasi jos mažylis. Ištverti laukimą padėjo slaugytojos.

„Kaskart atėjusios vis šnekėjo, koks jis tobulas, koks angelas, kaip gražiai šypsosi, koks ramus vaikas. Jeigu ne jos, nežinau, kaip būtų buvę, bet vis tiek nemiegojau nė valandos“, – sako pašnekovė.

Kūdikį moteris išvydo jau kitą dieną specialioje ankstukams skirtoje palatoje, tačiau paimti ant rankų negalėjo: Ajus turėjo virškinimo sistemos problemų ir visiškai nepriėmė maisto, todėl reikalingas medžiagas gaudavo per kraują.

Tik prabėgus 8 dienoms, kai kūdikį jau buvo galima maitinti per zondą, Saulei buvo leista pirmą kartą jį priglausti: „Tas jausmas neapibūdinamas. Kaupėsi džiaugsmo ašaros. Atrodė, kad lyg ir sapnuoju, lyg ir ne... Bet iškart žinojau, kad viskas turi būti taip, kaip yra.“

Moteris juokiasi, kad iš pradžių kūdikis nei jai, nei jos vyrui nepasirodė mažas. „Mes matėme žymiai mažesnių už Ajų. Pavyzdžiui, kitame inkubatoriuje buvo mažylis, kuris gimė sverdamas 500 gramų.

Tą mažumą realiai pamatėme ir suvokėme tada, kai visi mums pradėjo nešti drabužėlius ir patys mažiausi vis tiek buvo per dideli. Vieninteliai rūbai, kurie tiko, buvo Baby Born lėlytės, bet rankoves ir klešnes reikėjo dar patrumpinti 2 centimetrais“, – pasakoja Ajaus mama.

Kaip prisimena pašnekovė, iš pradžių kūdikį aplankyti atvykę artimieji sunkiai pajėgė suvokti jo mažumą, o prabėgus keleriems metams Saulės mama išdrįso jai pasakyti, ką iš tiesų jautė pirmą kartą išvydusi anūką:

„Ji prisipažino, kad jis jai buvo visai negražus, atrodė kaip ateivis – pamėlęs ir permatomas. Sakė, kad jai buvo gera žiūrėti, kaip mes susitvarkome, nes jai tai atrodė neįmanoma. Pati būtų bijojusi jį ant rankų paimti.“

Kauno klinikose šeimai teko praleisti beveik mėnesį. Nors gydytojai sakė, kad namo neišleis tol, kol mažylis nebus pasiekęs 2 kilogramų svorio, ligoninę Kasčiukaičiai paliko anksčiau – kai kūdikis svėrė 1 kilogramą ir 700 gramų.

Tačiau medikai įspėjo – jei per parą Ajus nepriaugs bent 50 gramų, jie privalo grįžti į ligoninę. „Mes taip laukėme tos kelionės namo, buvome įsitikinę, kad namuose viskas bus gerai, kad jis bus savo vietoje, mes būsime savo vietoje“, – prisimena moteris.

Baimė lydėjo dar ilgai

Į tam tikras situacijas Saulė sako šiandien jau galinti žiūrėti su šypsena, tačiau tuo metu kiekvieną žingsnį lydėjo baimė. Ypač įsiminė vienas atvejis.

„Kiekvieną vakarą turėdavome jį sverti ir tam naudojome maisto svarstykles. Uždėdavome ant jų vonelę, tuomet minusuodavome jos svorį ir įdėję Ajų matydavome, kiek jis sveria. Viskas buvo gerai, o vieną dieną, įsivaizduokite, matome, kad nė gramo nepriaugo“, – pasakoja pašnekovė.

Jos teigimu, nerimas namuose tęsėsi kelias dienas ir šeima jau buvo nusiteikusi skubėti į Kauno klinikas, bet netrukus išsiaiškino, kur slypi problema.

„Pradėjome su vyru sukti galvą, kas čia darosi, ir tada dingtelėjo, kad šios svarstyklės matuoja tik iki tam tikro svorio, jos turi limitą. Greitai nukėlėme vonelę, padėjome ant svarstyklių kažką lengvesnio, paguldėme Ajų ir paaiškėjo, kad jis priaugo 200 gramų per tris paras“, – prisimena Saulė.

Moteris pasakoja, kad sekti kiekvieną smulkmeną buvo būtina dar ilgai, taip pat laukė dažni vizitai pas įvairių sričių gydytojus, reguliarūs apsilankymai Raidos centre. Sulaukusiam 5 mėnesių Ajui buvo išoperuota kirkšnies išvarža ir, nors kitų itin rimtų problemų nebuvo, Saulė nuolatos nerimavo:

„Nors ir tikrino akytes, galvojau, kad gal jis nemato. Kai buvome pas neurologę, jis kažkaip įdomiai iškišo liežuvį bežaisdamas ir neurologė išgąsdino, kad tai Dauno sindromo požymis. Realiai jis buvo visiškai sveikas, nepaisant to jo mažumo, bet nežinau, kiek laiko praėjo, kol mes nustojome taip jaudintis.“

Auginant anksčiau laiko gimusį kūdikį, moterį kankino ir kaltės jausmas. „Aš save labai graužiau, kad taip (priešlaikinis gimdymas – aut. past.) įvyko dėl mano antsvorio, kad esu stora ir kūnui buvo per sunku, nors nė vienas gydytojas nėra taip pasakęs.

Dėl to labai bijojau pagalvoti apie antrą vaiką – bijojau, kad bus ankstukas ir kad bus dar blogiau, kad neišnešiosiu jo dar labiau“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovė.

Ji atskleidžia, kad antrasis pastojimas pasibaigė nesivystančiu nėštumu, po jo vėl buvo baimių ir apmąstymų. Tačiau šiandien šeima su džiaugsmu laukia dar vieno mažylio.

Saulė tikisi, kad pasidalijusi savo patirtimi ji padės kitoms šeimoms. „Galbūt tai suteiks vilties mamoms, kurios dabar yra ligoninėse ir laukia arba kurių mažyliai jau kovoja už savo gyvybę.

Kadangi šiuo metu laukiuosi antro ir jau visiškai išnešiojau, gal tai suteiks stiprybės ir toms, kurios nori dar vieno vaikelio, bet bijo“, – viliasi pašnekovė.

Šiandien Ajui – ketveri su puse. Kaip pasakoja Saulė, berniukas mėgsta dainuoti ir šokti, o geriausius žaislus atstoja kartoninės dėžės, lipni juosta ir žirklės.

„Jis susikonstruoja viską, ką sugalvoja: nuo namo ar lifto iki garažo ar autobuso. Šiaip labai gabus vaikas, juokiamės, kad nėra kažko, ko jis nesugebėtų“, – džiaugiasi moteris.