Iš istorinio laiko distancijos iki mūsų XXI a. laikų yra skirtingų vertinimų apie Tikėjimo kelią, kurį ženklina Evangelijos liudytojų kankinystė. Šiuolaikinis žmogus, pirmenybę teikiantis hedonistiniam gyvenimo būdui, dažnai net viešai nepritaria tokiam tikėjimo radikalumui ir, matyt, savo mąstymu, viso gyvenimo kryptimi nesektų garsiais kankinystės krauju paženklintais „Priskėlimo liudytojų“ gyvenimo pavyzdžiais.

„Kankinystė iš tikrųjų yra kaip tikėjimo, vilties ir meilės antspaudas. Antspaudas – jis paliudija, kad dokumentas yra autentiškas, nesuklastotas, ir jeigu apaštalai nebūtų mirę dėl savo tikėjimo, man atrodo, kad aš negalėčiau pasitikėti jų liudijimu,“ – LRT Plius laidoje „Prisikėlimo liudytojai“ mintimis apie kankinystės giliąją prasmę liturginiame Bažnyčios gyvenime dalysis Kauno Šventosios Dvasios (Šilainių) parapijos vikaras, teologijos licenciatas, kunigas Sigitas Jurkštas.

„Iškentėta kančia ir jeigu ji yra dėl tų didžiųjų idealų, tai ji nėra nueinanti. Mes turime begalę tų kankinių, kurių kančios mes nematėme, kurie išniekinti ir pažeminti liko šiandien gulėti Sibiro platybėse ar kažkur užkasti našlaičių kapinėse. Viskas Dievo valios dėka turi atgimdančią galią, todėl kančia ir tikėjimas neatskiriami,“ – sako kitas laidos pašnekovas, kunigas Marius Talutis ypač atidžiai per biografinius faktus, tikėjimo kelią pažinęs mūsų Palaimintojo Teofiliaus Matulionio kankinystę.

Paskutinėje „Prisikėlimo liudytojų“ laidoje bus prisiminta XX a. Lietuvos bažnyčios martirologo esmė, kurioje sugulė tikėjimo liudytojų istorijos. Prie to prisidėjo Šventasis Jonas Paulius II, kai tapęs popiežiumi, ištarė ypač svarbius žodžius: „Nebėra tylos Bažnyčios, nes ji dabar kalba mano, popiežiaus, balsu“. Ir tai buvo pranašiški žodžiai, su kuriais Lietuvai buvo grąžinta kankinių krauju paženklinta laisvė, tai buvo naujos epochos pradžia su raginimu nebijoti, su raginimu plačiai atverti savo širdis Kristui.