Tapytojas Jonas Švažas buvo vienas moderniųjų Lietuvos kūrėjų, vienas ryškiausių 7-8 deš. tapytojų. Jo anksti pasibaigęs gyvenimas kabino patį sovietmečio „tirštumą“. Tačiau tai nė kiek neįtakojo Jono Švažo nuostatų laužyti „socialistinio realizmo“ kanoną. Kūrėjo darbuose dominuoja industriniai peizažai, nutapyti beveik abstrakčiai, formos, išreikštos spalvų lopais. Jonui Švažui priklauso ir idėja organizuoti anuomet labai novatoriškas tapybos trienales Vilniaus dailės parodų rūmuose. Jų su žmona tekstilininke Marija namai buvo modernistinio judėjimo centru. Našlė Marija Švažienė ir šiandien saugo jų bendro gyvenimo prisiminimus ir paslaptis.

Vilniaus mažasis teatras daugeliui, ypač jaunųjų, šiandien atrodo tiesiog teatras Gedimino prospekte. Tuo tarpu vyresnieji puikiai prisimena režisieriaus Rimo Tumino suburtos entuziastų aktorių trupės užsispyrimą ir norą kurti savo gilų, psichologinių prasmių pilną ir aukščiausios režisūrinės meistrystės nugludintą teatrą. Noro buvo tiek, kad vaidinta ir statybose ant pastolių, ir nešildomose erdvėse, o teatro publika buvo tokia ištikima ir prisiekusi, kad ir šalo, ir dulkėmis kvėpavo sykiu su artistais. Pagaliau Mažojo teatro premjera įvyko naujuose namuose. Tai buvo vienintelis teatras, kuris atvėrė duris po Nepriklausomybės atkūrimo.

Kai važiuojate per žydinčius ar obuoliais svyrančius sodus netoli Pasvalio, ar susimąstote, kas ir kada juos įveisė? Vienam seniausių – Naradavos sodų pradžią davė profesorius Vladimiras Šilkarskis. Filosofas, dėstęs daugybėje universitetų, taip pat ir Vytauto Didžiojo, jame mokė graikų ir lotynų kalbas. Unikali ir gilų pėdsaką palikusi visa Šilkarskių giminė. Sesuo Marija Šilkarskytė-Arsenjeva – pirmoji moteris profesorė iš Lietuvos. Ji, beje, vienintelė ir palaidota Juodžionyse, o brolio likimas susiklostė kitaip.

Ved. Saulius Pilinkus.